Asmenybė. Rašytojas James Joyce (Džeimsas Džoisas), biografija, gyvenimas, Ulisas, kūrybos bruožai, įdomybės

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tęsiu pažintį su garsiausiais pasaulio literatūros rašytojais ir šįkart – airių genijus James Joyce, kai kur dar verčiama kaip Džeimsas Džoisas.

 

Didžiojo literato gyvenimas iki karjeros pradžios

 

James Augustinas Aloyzius Joyce'as gimė 1882 m. vasario 2 d. Dublino priemiestyje, Retgare (Rathgar), Airijoje, tapdamas pirmuoju iš dešimties išgyvenusių vaikų gana pasiturinčioje, nors ir vėliau skurstančioje, katalikų šeimoje. Jo tėvas, Johnas Stanislausas Joyce'as, buvo linkęs į alkoholizmą ir pasižymėjo nerūpestingu požiūriu į finansus, o tai nulėmė nuolatinį šeimos materialinės padėties blogėjimą ir dažnus kraustymus, per kuriuos Jamesas patyrė net 16 gyvenamosios vietos pakeitimų. Vis dėlto, tėvas buvo puikus pasakotojas, turintis puikų dainininko balsą, ir būtent jis įskiepijo jaunajam Jamesui meilę literatūrai ir airiškai kultūrai. Jo motina, Mary Jane Murray, buvo kur kas religingesnė ir nuolanki, skiepijusi sūnui griežtas katalikiškas vertybes.

 

Dėl šeimos finansinių sunkumų, Jamesas Joyce'as anksti įgijo geresnį išsilavinimą, nei galėjo tikėtis. Nuo 1888 iki 1891 m. jis mokėsi prestižiniame Klonjauso Vudo jėzuitų koledže (Clongowes Wood College), vėliau lankė kitas jėzuitų valdomas mokyklas, o 1898 m. įstojo į Dublino Universitetinį Koledžą (University College Dublin, UCD). Jėzuitų įtaka buvo milžiniška: jie suteikė jam puikų formalų išsilavinimą ir išmokė skrupulingos disciplinos, tačiau šis griežtas katalikiškas auklėjimas išprovokavo vėlesnį griežtą atsimetimą nuo religijos. Joyce'as universitete studijavo moderniąsias kalbas (prancūzų, italų) ir aktyviai domėjosi Europos literatūra, ypač norvegų dramaturgu Henriku Ibsenu.

 

Joyce'o ankstyvasis intelektualinis gyvenimas pasižymėjo keliais ryškiais bruožais. Jau 1899 m., dar būdamas studentas, jis parašė teigiamą recenziją apie Ibseno pjesę „Kai mes, mirusieji, atbundame“ (angl. When We Dead Awaken), kuri buvo išspausdinta įtakingame britų žurnale The Fortnightly Review – tai buvo pirmasis jo publikuotas darbas, įrodantis ankstyvą brandumą. Be literatūros, jis puikiai dainavo ir netgi laimėjo prizą kasmetiniame Airijos muzikos festivalyje Feis Ceoil 1904 m., o jo tėvas tikėjo, kad sūnus galėjo tapti profesionaliu dainininku. Taip pat, nors ir atmetęs katalikybę, Joyce'as pasižymėjo ypatinga Dublino topografijos žinija ir atmintimi; jis vėliau sugebėjo atkurti miesto žemėlapį ir smulkiausias detales rašydamas „Ulisą“ (angl. Ulysses) iš atminties, gyvendamas užsienyje.

 

Po universiteto baigimo 1902 m., Joyce'as trumpai persikėlė į Paryžių, ketindamas studijuoti mediciną, tačiau greitai suprato, kad tai ne jam. Jis grįžo į Dubliną dėl motinos mirties 1903 m. Nors mylėjo Dubliną ir jautė jam didelį prisirišimą, jis jautė, kad miestas ir Airija stabdo jo kūrybinį potencialą. 1904 m. birželio 16 d. (vėliau įamžinta „Ulise“ kaip Blumo diena – Bloomsday) jis susitiko savo būsimą žmoną, viešbučio tarnaitę Norą Barnakl (Nora Barnacle). Tų pačių metų spalio mėnesį jie paliko Airiją, nusprendę gyventi žemyne, nes Joyce'as teigė, kad Airijoje neįmanoma „išreikšti savęs sąžiningai“. Nuo tada iki tolimesnės rašytojo karjeros pradžios jis dirbo mokytoju įvairiose Europos miestuose, įskaitant Triestą, Ciurichą ir Romą.

 

James Joyce karjeros pakilimas: žymiausi kūriniai ir visuomenės reakcija

 

Jamesas Joyce'as pasirinko negrįžtamą literatūrinės karjeros kelią 1904 m., palikęs Airiją su Nora Barnacle. Jis kategoriškai atsisakė Airijos, tačiau paradoksalu, kad jo kūrybos centras visam laikui liko Dublinas. Gyvendamas žemyne (daugiausia Trieste, Romoje ir Ciuriche), Joyce'as dirbo anglų kalbos mokytoju, kad išlaikytų šeimą, o jo asmeninį gyvenimą nuolat lydėjo finansiniai sunkumai ir tėvo šeimos chaoso palikimas. Jo charakteris pasižymėjo tvirta menine etika ir nepajudinamu pasitikėjimu savo genialumu, nepaisant visuomenės nepripažinimo. Pora susilaukė dviejų vaikų: sūnaus Giorgio (g. 1905 m.) ir dukters Lucia (g. 1907 m.). Asmeniniame gyvenime jis nuolat kovojo su alkoholizmu, o vėliau jo dukrai Luciai pasireiškė sunki šizofrenija, kuri tapo viena didžiausių jo gyvenimo tragedijų.

 

Pirmasis Joyce'o stambus kūrinys, apsakymų rinkinys „Dubliniečiai“ (Dubliners), buvo parašytas 1904–1907 m. laikotarpiu, tačiau dėl leidėjų baimės buvo publikuotas tik 1914 m. Sumanymas buvo sukurti „moralinę istoriją“ apie savo gimtąjį miestą. Kūrinys lakoniškai ir šaltu stiliumi pabrėžia Dublino paralyžių – dvasinį, kultūrinį ir politinį sustingimą, kuriame gyvena jo gyventojai. Siužetinis vingis yra epifanija – staigus, kasdieniškas suvokimas, kuris trumpam nušviečia veikėjo gyvenimo beviltiškumą ar tiesą. Pavyzdžiui, novelė „Mirusieji“ (The Dead) atskleidžia veikėjo Gabrielio suvokimą apie jo paties gyvenimo ribotumą, palyginti su jo žmonos praeities meile. Nors kritikai ir skaitytojai buvo šokiruoti knygos drąsa ir tiesmukumu, ji padėjo Joyce'ui užsitikrinti vietą kaip radikaliam realistui.

 

Vienintelis Joyce'o dramaturginis bandymas, pjesė „Tremtiniai“ (Exiles), pasirodė 1918 m. Šis kūrinys yra tiesiogiai įkvėptas jo asmeninio gyvenimo santykio su Nora Barnacle. Siužetinis vingis sukasi apie tai, kaip Airiją palikęs rašytojas Robertas Rouenas (Richard Rowan) leidžia savo žmonai Bertei (Bertha) nuspręsti, ar ji nori turėti romaną su kitu vyru. Pjesė nagrinėja laisvės, pavydo ir santuokinės ištikimybės ribas. Joyce'o sumanymas buvo parodyti savo paties požiūrį į „laisvą meilę“ ir atvirumą santuokoje. Kūrinys nepasiekė didelės sėkmės nei tarp kritikų, nei teatre.

 

Romanas „Menininko jaunojo žmogaus portretas“ (A Portrait of the Artist as a Young Man), publikuotas 1916 m., buvo Joyce'o kūrybinis manifestas ir autobiografinis pasakojimas. Siužetinis vingis seka pagrindinio veikėjo Stepheno Dedalo (Stephen Dedalus) – intelektualinio alter ego – vystymąsi nuo vaikystės iki universiteto. Kūrinys ryškiai aprašo jo atmetimą katalikybės gniaužtams ir griežtam Airijos nacionalizmui. Sumanymas yra parodyti menininko gimimą – kaip Stephenas, atmesdamas visas šeimos, religijos ir valstybės primestas dogmas, nusprendžia palikti Airiją, kad taptų laisvu, nevaržomu kūrėju. Romanas sulaukė pripažinimo tarp modernistų ir įtvirtino Joyce'o stilių – sąmonės srautą (stream of consciousness).

James Joyce jau paveiktas kataraktos

 

Leistas 1922 m. Paryžiuje, „Ulisas“ (Ulysses) tapo modernizmo šventuoju raštu. Kūrinys apima vieną dieną – 1904 m. birželio 16 d. – Dubline, sekdamas žydo Leopoldo Blumo (Leopold Bloom) klajones. Siužetinis vingis yra Homero „Odisėjos“ perkėlimas į kasdienišką, komišką ir žmogišką Dublino aplinką. Kiekvienas skyrius atitinka Odisėjo nuotykių epizodus. Sumanymas buvo visapusiškai, be cenzūros, atskleisti žmogaus proto ir Dublino miesto gyvenimą. Jame itin plačiai naudojamas sąmonės srautas, leidžiantis skaitytojui panirti į veikėjų vidinius monologus. Vertinimas buvo kontraversiškas: knyga buvo uždrausta JAV ir Jungtinėje Karalystėje dėl jos seksualinio atvirumo (ypač Molly Bloom monologo), tačiau avangardistų ji buvo paskelbta šedevru. Airijoje jis buvo ignoruojamas ir nesuprastas.

 

Paskutinis Joyce'o romanas, „Finegano šermenys“ (Finnegans Wake), kaip kur verčiama kaip „Finegano budynės“, publikuotas 1939 m., yra jo ambicingiausias ir sunkiausiai prieinamas kūrinys. Kūrinys neturi tradicinio siužeto. Siužetinis vingis apima visą žmonijos istoriją ir mitologiją, sutelktą į vienos Dublino šeimos sapnus per vieną naktį. Sumanymas buvo panaudoti ciklinę laiko sampratą (remiantis Giambattista Vico teorijomis) ir sukurti universalią „pasaulio kalbą“, naudojančią kalbos kratinį (portmanteau words) iš dešimčių kalbų. Šis romanas buvo mažai suprastas ir sulaukė didelio pasipriešinimo net iš Joyce'o modernistinių šalininkų. Tarp plačiosios visuomenės jis buvo laikomas nesuprantamu literatūriniu eksperimentu.

 

James Joyco mirtis ir pripažinimas

 

Paskutiniaisiais gyvenimo metais Jamesą Joyce'ą kamavo dideli fiziniai iššūkiai, ypač su akimis susijusios problemos – jis kentėjo nuo kataraktos ir glaukomos, dėl kurių jam teko atlikti per tuziną operacijų ir ilgainiui jis beveik apako. Tačiau jo mirties priežastis nebuvo tiesiogiai susijusi su akimis. Rašytojas mirė Ciuriche, Šveicarijoje, 1941 m. sausio 13 d., sulaukęs 58 metų, praėjus vos kelioms dienoms po to, kai jam skubiai buvo atlikta operacija dėl perforuotos dvylikapirštės žarnos opos. Šis tragiškas įvykis nutiko sudėtingu metu: prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Joyce'as su šeima pabėgo iš Prancūzijos ir patyrė nuolatinį stresą dėl savo dukters Lucės sunkių psichikos problemų bei nuolatinių finansinių sunkumų, kurie, tikėtina, prisidėjo prie jo sveikatos būklės pablogėjimo.

 

Nors gyvenimo pabaigoje Joyce'as buvo pripažintas literatūros avangardo figūra, tikrasis jo kultūrinis pripažinimas atėjo vėliau. Jam esant gyvam, jo darbai, ypač „Ulisas“ (Ulysses), buvo vertinami kaip genialūs, bet sunkiai suprantami ir pernelyg drąsūs dėl savo atviro turinio ir kalbos eksperimentų. Dėl to JAV ir Jungtinėje Karalystėje „Ulisas“ buvo uždraustas kaip nepadorus, o Joyce'as negalėjo gauti pelno iš savo pagrindinio kūrinio. Paradoksalu, bet šis draudimas tik sustiprino jo legendą tarp menininkų ir intelektualų.

 

Lemtingas lūžis įvyko JAV. Kūrybos pripažinimas buvo įteisintas 1933 m. žymiuoju teismo sprendimu byloje Jungtinės Valstijos prieš knygą „Ulisas“. Teisėjas Johnas M. Woolsey nusprendė, kad romanas, nors ir vietomis vulgarus, turi didžiulę literatūrinę vertę ir nėra pornografinis, taip panaikindamas draudimą. Šis teismo sprendimas ne tik atvėrė JAV rinką, bet ir patvirtino knygos, kaip modernizmo šedevro, statusą. Šis teisinis pripažinimas, vėliau sekęs JAV Aukščiausiojo Teismo patvirtinimas, leido Joyce'o kūrybai tapti akademinės analizės objektu visame pasaulyje, o pats „Ulisas“ buvo įtrauktas į universitetų programas.

 

Šiandien Jamesas Joyce'as laikomas vienu svarbiausių XX a. rašytojų, o jo įtaka literatūrai yra neišmatuojama. Jis ne tik ištobulino sąmonės srauto techniką, bet ir praplėtė leistinas literatūros ribas, paliesdamas kalbos, mitologijos ir kasdienio gyvenimo temas su beprecedente detalių gausa ir ironija. Jo literatūrinis palikimas įtvirtino jį kaip modernizmo titaną, o jo gimimo vieta Dublinas tapo jo kūrinių piligrimystės vieta, ypač per kasmet švenčiamą Blumo dieną (Bloomsday), birželio 16-ąją, kuri liudija amžiną jo kultūrinę reikšmę.

 

Svarbiausi James Joyce kūrybos bruožai

(paspaudę ant lentelės, ją padidinsite)

 

Jameso Joyce'o kūryba, ypač romanai „Ulisas“ (Ulysses) ir „Fingano budynės“ (Finnegans Wake), yra modernizmo viršūnė, pasižyminti radikaliu požiūriu į kalbą, naratyvą ir žmogaus sąmonę.

 

Sąmonės srautas (Stream of Consciousness): Tai pagrindinė jo technika, leidžianti tiesiogiai perteikti veikėjų mintis, asociacijas, jausmus ir prisiminimus be jokio įprasto loginio ar gramatinio filtravimo. Siekiama kuo autentiškiau atkurti žmogaus vidinį patyrimą.

 

Epifanija (Epiphany): Staigus, trumpas įžvalgos momentas, per kurį kasdieniškas objektas ar įvykis staiga atskleidžia gilią prasmę ar esmę. Joyce'as šią techniką ištobulino „Dubliniečiuose“ (Dubliners).

 

Mito ir kasdienybės ontrastas (Mitologinis Metodas): Didžiųjų mitų (ypač Homero „Odisėjos“ „Ulise“) panaudojimas kaip struktūrinio karkaso kasdieniškoms ir menkavertėms šiuolaikinio žmogaus patirtims. Šis kontrastas pakelia kasdienybę į epinį lygį.

 

Kalbos eksperimentai ir neologizmai: Radikalus kalbos, sintaksės ir žodyno laužymas, ypač „Fingano budynėse“. Joyce'as kūrė naujus žodžius (neologizmus) ir naudojo kalbinius kratinius (portmanteau words), jungdamas kelias kalbas, siekdamas sukurti universalią, sapnišką kalbą.

 

Dublino topografija ir realizmas: Nepaisant kalbinių eksperimentų, Joyce'as pasižymėjo itin pedantišku Dublino detalių, vietovių ir kalbos (dialekto) tikslumu. Kiekvienas jo aprašytas gatvės kampas, pub'as ar pastatas egzistavo realybėje, sudarydamas realistinį foną metafiziniams klajojimams.

 

Ciklinė laiko samprata: Ypač „Fingano budynėse“ laikas nėra linijinis. Kūrinys sukasi spirale, jungdamas praeitį, dabartį ir ateitį, atspindėdamas nuolatinį civilizacijų gimimo ir žlugimo ciklą.

 

Humoras ir vulgarumas: Joyce'o kūryboje gausu komizmo, parodijos, žaidimų žodžiais ir vulgarumo. Jis nevengė atvirai nagrinėti kūniškumo, sekso ir fiziologinių funkcijų, kas lėmė jo darbų draudimą.

 

Menininko autonomija ir atsimetimas: Nuolatinis menininko savarankiškumo temos nagrinėjimas (pvz., Stepheno Dedalo asmenyje). Tai yra aiškus atmetimas Airijos religinei ir politinei dogmai, pabrėžiant kūrėjo būtinybę palikti gimtinę, kad galėtų save realizuoti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Nuotrauka. James Joyce "Finegano šermenys“, pataisymai, rankraštis

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ar daug ir ilgai rašytojai taiso savo parašytų kūrinių versijas? Jameso Joyce'o romano „Finegano šermenys“, kai kur verčiama kaip „Finegano budynė“, („Finnegans Wake“) rankraščiai ir jų pataisymai atspindi itin ilgą ir sudėtingą kūrybos procesą, trukusį septyniolika metų. Joyce'as nedirbo prie visos knygos vienu metu; vietoj to, ji buvo kuriama dalimis, nuolat pridedant naujos medžiagos, o ne tiesiog taisant pirminį juodraštį. Dėl to nėra vienos „pirmosios versijos“, o veikiau daugybė kūrinio vystymosi etapų.

 

Manoma, kad kiekvienai romano ištraukai yra maždaug dvylika iki penkiolikos skirtingų stadijų – nuo pirminių užrašų iki galutinių puslapių korektūros. Joyce'as dažniausiai tik pridėdavo medžiagos, o ne šalindavo ją, kas sudarė daugybę galimybių klaidoms atsirasti. Spaustuvininkai ir rinkėjai, atrodo, išnaudojo beveik visas tas galimybes. Pavyzdžiui, 1939 m. išleistame pirmajame leidime Joyce'as pats ištaisė 866 spausdinimo klaidas, įklijuodamas pataisymus. Tačiau net ir po to liko nemažai klaidų, kurias reikėjo taisyti.

 

Manoma, kad beveik visų „Finegano šermenų“ ištraukų kompozicijos etapai yra išsaugoti Jameso Joyce'o archyve, tačiau gilindamiesi į juos, mokslininkai aptinka ir trūkstamų dalių, kadangi ne visi pakeitimai buvo rašytiniai – kartais Joyce'as juos diktuodavo. Kai kurie ankstyviausi juodraščiai (nuo 1923–1924 m.) buvo rašyti iš esmės anglišku stiliumi su nedaug kalbos iškraipymų, tuo tarpu vėlesni (ypač nuo 1930-ųjų) jau buvo pradinėje „Finegeno šermenų“ formoje. Rankraščiai, užrašų knygelės, mašinraščiai su Joyce'o ranka darytais pataisymais ir priedais, taip pat korektūros lapai – visa tai rodo nuolatinį ir kruopštų tekstinės medžiagos sluoksniavimą ir plėtojimą. Kai kurie jo rankraščiai netgi buvo rašyti mėlynu pieštuku gulint ant pilvo, vilkint baltą chalatą. Joyce'as itin atidžiai tikrindavo kiekvieną žodį ir skyrybos ženklą, o jei kas nors pradingdavo ar būdavo išleista iškraipyta forma, tai buvo laikoma jo galutine valia.

 

Daugelis „Finegano šermenų“ rankraščių ir su jais susijusių medžiagų (užrašų knygelės, mašinraščiai, korektūros) saugomi viešosiose bibliotekose, tokiose kaip Bafalo universiteto Poezijos kolekcija, Britų biblioteka ir kitos JAV bei Europos institucijos. Šios medžiagos leidžia tyrinėtojams stebėti, kaip tekstas formavosi iš tūkstančių sudėtinių užrašų ir daryti pagrįstus sprendimus apie įvairius spausdintus leidimus, bei kurti naujus, remiantis skirtingais redakciniais metodais.

 

Maištinga Siela

 

"Baltos lankos" naujienos: Joga, Nematomas Adės Laru gyvenimas, Anomalija, Gustavo sonata, Naktį visų kraujas juodas ir kt.

 Sveiki,

Jau kuris laikas nebekaltinu savęs, kad nebespėju visko suskaityti. Dar baisiau – nebesigraužiu, kad neperskaitau net to, ką paprastai būnu numatęs, nes iššokančios „karštos“ naujienos būna dar, atrodo, įdomesnės, už jau eilėje laukiančių knygų stirtos. Šiandien mane pasiekė „Baltų lankų“ leidyklos siunta su karščiausiomis ir kiek seniau išleistomis knygomis. Didžiausia iš jų laukta, žinoma yra David Diop „Naktį visų kraujas juodas“, pažiūrėsime, kokios ir kitos knygos.

W. E. Schwab „Nematomas Adės Laru gyvenimas“

 

„Kas gi daugiau yra žmogus, jei ne pėdsakas, kurį palieka po savęs?“

 

1714-ieji, Prancūzija. Adelina visad norėjo būti laisva, norėjo, kad jos gyvenimas priklausytų jai vienai. Tad silpnumo akimirką, bandydama išvengti primestos santuokos, ima melstis seniesiems dievams, ir vienas jų išgirsta pagalbos šauksmą. Tačiau joks noras nepildomas už dyką. Mainais į trokštamą laisvę ir šimtmečius truksiantį gyvenimą Adelinai Laru tenka sumokėti milžinišką kainą: bet kuris žmogus, kurį tik mergina sutiks savo kelyje, vos nusukęs žvilgsnį užmirš ją apskritai buvus.

 

Tris šimtus metų Adė klajoja po žemynus, gražiausius pasaulio miestus, savąjį ir svetimus gyvenimus, prisiliesdama prie įvairiausių mokslų ir menų ir nepailstamai ieškodama būdų šiame pasaulyje palikti bent menkiausią savo įspaudą. Kol vieną dieną viskas pasikeičia: nedidukėje senų knygų parduotuvėje Niujorke dirbantis Henris netikėtai ją prisimena...

 

„Adė Laru“ – knyga, apimanti tamsą ir šviesą, mitus ir realybę. Nepamirštama.“

Alix E. Harrow, „Hugo“ premijos laureatė

 

„Raminanti ir švelniai raibuliuojanti lyg upės vandenys šešių šimtų puslapių meditacija.“

Buzzfeed

 

V. E. Schwab (V. I. Švab, gim. 1987) – „New York Times“ bestselerių autorė, parašiusi daugiau nei 20 knygų paaugliams ir suaugusiesiems. Vos pasirodęs romanas „Nematomas Adės Laru gyvenimas“ sulaukė gausybės dėmesio ir liaupsių: 2020-aisiais išrinktas geriausia „Amazon.com“, „Kirkus Reviews“, NPR ir „Barnes & Noble“ metų knyga, tapo itin populiarus „TikTok“ platformoje, joje buvo entuziastingai rekomenduojamas skaitytojų, o grotažymė #theinvisiblelifeofaddielarue peržiūrėta dešimtis milijonų kartų.

 

Ae-ran Kim „Dunkst dunkst tankiai plakantis mano gyvenimas“

 

„Kiti vadina stebuklu, kad iki šiol gyvenu. <...> Tačiau man atrodo, kad egzistuoti įprastai – dar didesnis stebuklas. Gyventi įprastą gyvenimą ir numirti įprasto amžiaus – visuomet maniau, kad tai stebuklas. Mano galva, stebuklas – tai du žmonės priešais mane: mama ir tėtis. Dėdė ir teta. Kaimynė ir kaimynas. Pats vidurvasaris ir viduržiemis. Bet ne aš.“

 

Kai Arimo tėvai, jo susilaukę vos septyniolikos, pilni nerimo ir jaudulio bando kurti bendrą gyvenimą, jam diagnozuojama progerija – itin reta liga, dėl kurios kūnas sensta aštuonis kartus greičiau nei įprasta. Nors tėvams dėl Arimo vis skaudžiai nudiegia krūtinę, jis pats savo likimą priima iškelta galva, su humoru ir lengvumu, net sunkiausiomis dienomis gyvenimą semdamas pilnomis saujomis. Per tėvų pasakojamas istorijas. Per pokalbius su kaimynystėje gyvenančiu senuku – geriausiu savo draugu Čangu. Per knygas – skaitydamas jis aplanko vietas, kurių savo akimis niekada neišvys. Būdamas septyniolikos, Arimas nusprendžia parašyti pasakojimą apie savo tėvus ir įteikti jiems dovanų per aštuonioliktąjį, galbūt paskutinį, savo gimtadienį. Tėvų meilės istoriją jų vaiko akimis.

 

„Dunkst dunkst tankiai plakantis mano gyvenimas“ – universalus vilties ir gyvenimo džiaugsmo kupinas pasakojimas apie pačių jauniausių tėvų ir paties seniausio vaiko būtį ir meilę, nepaprastas draugystes ir empatijos galią.

 

„Poetiška... Šios šeimos išmintis, gerumas, humoras veda mus per jaudinančią sunkiausių jos laikų istoriją.“

Laurie Frankel

 

„Skaitydamas Ae-ran Kim, negali jos nepamilti.“

Shin Kyung-sook

 

„Šis romanas pasiglemžė mano širdį.“

Margarita Montimore

 

Ae-ran Kim (Eran Kim, gim. 1980) – Pietų Korėjos rašytoja, už trumpąją prozą apdovanota daugeliu literatūros premijų. „Dunkst dunkst tankiai plakantis mano gyvenimas“ – pirmas autorės romanas, Pietų Korėjoje pasirodęs 2011 m. ir sulaukęs didelio populiarumo. 2014 m. pagal šį kūrinį pastatytas korėjiečių vaidybinis filmas.

 

David Diop „Naktį visų kraujas juodas“

 

„Taip, supratau, dėl Dievo teisybės, kad mūšio lauke reikia tik laikino pamišimo. Pamišusių nuo įsiūčio, pamišusių nuo skausmo, įniršusių pamišėlių – bet laikinai. <...> Prieš grįždamas turi nusirengti įsiūtį ir įtūžį, viską nusimesti, kitaip tu jau nežaidi karo žaidimo.“

 

Senegalietis Alfa Ndiajė kariauja su prancūzų armija Pirmajame pasauliniame kare. Sušvilpus švilpukui, paklusniai kas rytą kopia iš žemės žaizdomis pramintų apkasų – ir puola. Jo geriausias draugas Mademba Djopas kariauja kartu, bet vieną dieną mėlynakis priešas jam perrėžia pilvą. Mademba Djopas maldauja savo daugiau nei brolį užbaigti jo gyvenimą, tik Alfa Ndiajė nedrįsta. Leidžia draugui mirti baisiose kančiose.

 

Susidūręs su savo paties silpnumu, baime ir žiaurumu, Alfa Ndiajė pamažu praranda ryšį su realybe. Jis leidžiasi į kasnaktinius žygius po priešų stovyklą keršyti už draugo žūtį, išpirkti savo nuodėmę.

 

Hipnotizuojantis ir stebinantis, persmelktas žodinio pasakojimo tradicijos ir šiek tiek magijos „Naktį visų kraujas juodas“ – sakmė apie gedulo ir beprasmio karo sužeistą žmogų, iš lėto nyrantį į beprotybę.

 

„Ši proza-užkalbėjimas, ši nuostabi tamsi vizija mus pribloškė… ir užkerėjo.“

Lucy Hughes-Hallett, „International Booker Prize“ žiuri pirmininkė

 

„Prisodrintas liūdesio, įsiūčio ir grožio.“

Sarah Waters

 

„Ypatingas žvilgsnis, tyrinėjantis, kas nutinka sieloms žmonių, išsiųstų žudyti ir žūti.“

Times

 

„Šios knygos nepamiršiu niekada.“

Ali Smith

 

„Aštrus, dantytas, giliamintis romanas apie tai, kaip žmogiškumas yra visiems laikams susipynęs su nežmoniškumu.“

Viet Thanh Nguyen

 

David Diop (Davidas Djopas, gim. 1966) – prancūzų rašytojas ir akademikas, gimęs Paryžiuje, augęs Senegale. Antras jo romanas „Naktį visų kraujas juodas“ Prancūzijoje buvo nominuotas daugeliui literatūros premijų, įskaitant Goncourt’ų, ir apdovanotas įvairiomis tarptautinėmis premijomis. Svarbiausioji – „International Booker Prize“ 2021.

 

Emmanuel Carrere „Joga“

 

Jaudinantis kūrinys apie meditacijos galią ir kasdienę žmogaus kančią.

 

2015-ųjų sausis. Emmanuelis Carrère'as jaučiasi gyvenantis ramų gyvenimą ir planuoja rašyti subtilią, humoro ir ironijos nestokojančią knygą apie žmogaus santykį su pasauliu ir jogą, praktikuojamą jau ketvirtį amžiaus. Jis leidžiasi į griežtą dešimties dienų meditacijos stovyklą atokioje Prancūzijos gamtoje. Tačiau vos po kelių dienų jo meditacijos kelionė nutrūksta ir po teroristinio išpuolio prieš „Charlie Hebdo“, pražudžiusio draugą, jis turi grįžti į neramumų apimtą Paryžių.

 

Neramumai neaplenkia ir Emmanuelio gyvenimo: jam diagnozuojamas bipolinis sutrikimas ir paskiriamas radikalus gydymas elektrošoku. Jis niekaip negali pamiršti mylimosios, paslaptingai pranykusios iš gyvenimo, tačiau nuolat jam prieš akis išnyrančios kituose kraštuose ir kitose jo kuriamose istorijose. Negana to, miršta artimas draugas leidėjas, griūva knygos planai. Balansuodamas ant beprotybės ribos, Emmanuelis bando laikytis ir pabėgėlių krizės akivaizdoje iškeliauja į Graikiją paliudyti migrantų istorijų.

 

Autofikcinis romanas „Joga“ – tai pasakojimas apie pasaulį ir žmogų, purtomus negandų, apie tai, kaip meditacijos praktikavimas – ir rašymas apie ją – stebėtinai padeda aiškiau pamatyti pasaulį. Labai atvirai, nuoširdžiai ir su humoru „Jogoje“ klausiama, ką reiškia būti iš proto einančiu žmogumi pasaulio beprotybėje.

 

„Carrère – man įdomiausias šių laikų rašytojas.“

Karl Ove Knausgård

 

„Jautri skausmingo užsiėmimo, kuris vadinasi gyvenimas, refleksija.“

Elle

 

„Monumentali knyga apie žmogaus būklę.“

L'Obs

 

Emmanuel Carrère (Emanuelis Kareras, gim. 1957) – šiuolaikinis prancūzų rašytojas, scenaristas ir kino režisierius, laikomas vienu svarbiausių autofikcijos žanro kūrėjų, lyginamas su norvegų rašytoju Karlu Ove Knausgårdu. E. Carrère sukūrė penkiolika kūrinių, yra apdovanotas daugeliu Prancūzijos literatūros premijų. Jo naujausias kūrinys „Joga“ buvo nominuotas 2020 m. Goncourt'ų premijai.

 

Rose Tremain „Gustavo sonata“

 

„Jis dažnai griūdavo, bet niekada neverkdavo, nors ledas buvo kietas, kiečiausias paviršius, kokį tik jo kaulai buvo išmėginę. Užuot verkęs, jis išmoko juoktis. Juokas buvo truputį panašus į verksmą. <…> Taigi jis pakildavo ir juokdamasis čiuoždavo toliau.“

 

1947–ieji. Gustavas Perlė auga Šveicarijos miestuke, kuriame Antrojo pasaulinio karo baisumai – tik tolimas aidas. Jo tėvo, policijos viršininko pavaduotojo, mirtį prieš penkerius metus gaubia tyla, o mylima motina – šalta ir jam abejinga. Jos išmokytas susivaldyti ir niekad neverkti, Gustavas gyvena stojišką, vienišą ir uždarą vaikystę. O paskui sutinka žydų berniuką Antoną – talentingą, bet scenos baimės kamuojamą jaunąjį pianistą. Užsimezga visą gyvenimą truksianti ypatinga, širdgėlos ir meilės paženklinta draugystė.

 

Šviesos, melancholijos, empatijos ir dygių pasirinkimų kupinoje „Gustavo sonatoje“ keliaujama laiku: iš Gustavo vaikystės atgal į karo metus, kai jo tėvas pasirenka nepaisyti neutraliosios Šveicarijos įstatymų ir herojiškai gelbsti žydų pabėgėlius. Paskui – į dienas, kai Gustavui su Antonu per penkiasdešimt, prabėgę jų gyvenimo metai pažymėti ir likimo dovanų, ir skriaudų, o kai kurių svajonių išsipildymas dar prieš akis. Nagrinėjami svarbūs klausimai: kuo skiriasi draugystė ir meilė, kokia neutralumo kaina, kas yra drąsa karo akivaizdoje, ką reiškia susivaldyti ir vykdyti pareigas, kol slopinamos viltys ir aistros nepailstamai bando veržtis paviršiun.

 

„Pagrindinis knygos veikėjas Gustavas – tarsi šveicariškoji Stounerio versija.“

Marcel Theroux

 

„Didžiai ir skausmingai gražus romanas apie sudėtingą meilę, aistros ir savikontrolės susidūrimą. R. Tremain yra viena geriausių britų rašytojų ir už šį puikų romaną nusipelno plataus pripažinimo.“

Salman Rushdie

 

„Švyti savo meistriškumu.“

Ian McEwan

 

„Muzikali, švelni, nepaprastai jaudinanti knyga, parašyta preciziškai, krištolo skaidrumo kalba. Ją skaitant tiesiog užima kvapą.“

Neel Mukherjee

 

Rose Tremain (Rouzė Tremein, gim. 1943) – šiuolaikinė anglų rašytoja, sukūrusi per penkiolika romanų, nominuota ir apdovanota daugeliu literatūros premijų, tokių kaip „Dylan Thomas Prize“, „Orange Prize“, „Booker Prize“. „Gustavo sonata“ – pirmas autorės kūrinys, pasirodantis lietuviškai. 2016 m. jis apdovanotas „National Jewish Book Award“ literatūros premija, taip pat įtrauktas į 2016 m. „Costa Book Awards“ ir 2017 m. „Walter Scott Prize“ trumpuosius sąrašus.

 

Hervé Le Tellier „Anomalija“

 

Neįtikėtinas įvykis skrydžio Paryžius–Niujorkas metu 2021 m. kovą aukštyn kojomis apverčia šimtų jo keleivių gyvenimus. Patekę į galingą audrą, galiausiai jie saugiai nusileidžia, bet nė vienas nenutuokia, kad audra buvo toli gražu ne įprasta. 2021 m. birželį tarsi iš niekur danguje pasirodo lėktuvas, identiškas jau nusileidusiam prieš tris mėnesius, su identiškais keleivių antrininkais. Tarp jų – Bleikas, nepriekaištingos reputacijos šeimos galva ir... samdomas žudikas; Džoana, į savo silpnybių spąstus pakliuvusi talentinga advokatė; šešiasdešimtmetis architektas Andrė ir jo perpus jaunesnė mylimoji kino montuotoja Liusi; Viktoras Mizelis, iš niekam nežinomo rašytojo staiga tapsiantis kultiniu „Anomalijos“ autoriumi. Daugelis jų manėsi gyvenantys dvilypį gyvenimą. Nė vienas neįsivaizdavo, kokią ypatingą reikšmę ši frazė įgaus po lemtingojo skrydžio.

 

Romane „Anomalija“, supynus logiką, fikciją ir šiek tiek magijos, meistriškai žongliruojama įvairiais literatūros žanrais, nestokojant ironijos ir humoro keliami provokatyvūs klausimai apie žmonijos egzistenciją, realybę, tikėjimą, likimą, laisvą valią ir tyrinėjamos iš pirmo žvilgsnio neįžvelgiamos žmogaus esybės pusės.

 

„Įspūdingas minties eksperimentas. Socialinė satyra, už kurios slypi sudėtingi filosofiniai klausimai. Šis romanas neįkainojamas.“

Times Literary Supplement

 

„Skaitydami virpančia širdimi nenustosite spėlioti, stebėtis ir – svarbiausia – mąstyti.“

Sam Miller

 

„Sąmojingas, didelės erudicijos, galvą susukantis kūrinys, tikras malonumas nuo pradžios iki pabaigos.“

Nicolas Mathieu

 

Hervé Le Tellier (Hervė Le Teljė, gim. 1957) – prancūzų rašytojas, žurnalistas, matematikas. Jis yra eksperimentinės literatūrinės grupės „Oulipo“, kurią sudaro rašytojai ir matematikai, narys. H. Le Tellier yra sukūręs daugybę literatūros kūrinių, bet svarbiausiu laikomas romanas „Anomalija“. Už jį 2020 m. autoriui įteikta Goncourt'ų premija ir vien Prancūzijoje parduota per milijoną romano egzempliorių. Kad ir kurioje šalyje pasirodytų, romanas sulaukia didžiulės sėkmės. Tai vienintelis prancūzų autoriaus kūrinys, atsidūręs „Der Spiegel“ bestselerių viršūnėje – Vokietijoje parduoda virš 100 000 jo egzempliorių. Romanas verčiamas į daugiau kaip 40 kalbų.

 

Jūsų Maištinga Siela