Knyga: Ann Patchett "Olandų namas"

 Ann Patchett. „Olandų namas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – 352 p.

 

Sveiki, knygų gurmanai,

 

Skaitydamas naujausią rašytojos Ann Patchett (g. 1963) knygą Olandų namas (angl. The Dutch House) prisiminiau visas tas sudedamąsias geros amerikiečių grožinės literatūros dalis. Tai ketvirtoji rašytojos knyga, kurią išvertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, o pastarosios vertimų jau kuris laikas labai laukiau, tačiau niekaip nepasitaikydavo geras kūrinys. A. Patchett – garsi amerikiečių romanistė, kuri ne tik rašo, bet ir valdo nuosavo knygyno verslą Tenesio valstijos sostinėje Našvilyje. Kol kas tai antrasis rašytojos romanas, kurį perskaičiau su malonu ir su šiokia tokia nostalgija prisimindamas, kokia autorė puiki buvo pasakotoja romane Vieningieji. Panašios šeimyninės dramos atšvaitai, netobulų yrančių ir vėl susijungiančių šeimų teminiai atšvaitai yra ir naujausiame romane.

 

Olandų namas – tai istorija apie besąlyginę brolio meilę seseriai, nusidriekusi iš vaikystės iki pat senatvės. Pirmuoju asmeniu istoriją pasakoją Danis Konrojus, jauniausias iš Sirilo pirmosios santuokos sūnus. Neturtinga šeima iškart po karo smarkiai praturėjo iš nekilnojamojo turto ir tėvas šeimai nuperka Olandų namus – trijų aukštų, itin prabangiai lyg rūmus įrengtus namus. Ponia Konroj, kuri visą savo gyvenimą praleido skurde, tiesiog negali pakęsti šio namo, todėl ima elgtis itin keistai. Ji palieka vyrą, vaikus ir išvyksta į Indiją padėti skurstantiems. Neilgai trukus Sirilas sudaro kitą santuoką, o vaikai didžiuliame paslaptingame name, stebimi buvusių šeimininkų portretų, kuria savo pasaulį, kurį apkartina atšiauri pamotė Andrėja ir dvi jos dukros. Galiausiai tėvas numiršta ir visas namas su didžiuliu verslu pagal testamentą atitenka ne biologiniams Sirilo vaikams, bet būtent Andrėjai su dukromis. Vaikai netenka visko ir jie yra priversti susikurti skurde savo gyvenimą, kuris, žinoma, kuo puikiausiai pavyksta, tačiau kaskart jie sustoja su mašina prie buvusių savo Olandų namų ir kalbasi apie praeitį, mena ten likusius daiktus, svarsto, kas nutiko namų interjerui, jų slaptavietėms, paveikslams, pamotei ir jos dukroms. Beveik tris dešimtmečius brolis ir sesuo turi šią tradiciją t. y. rūkyti ir stebėti šį namą iš automobilio, perkratant atmintyje užstrigusias detales, jas pertransformuojant ir galiausiai sukuriant savo vaikystės ir netekusios šeimos mitą.

 

Nuostabus romanas, jau perkopęs 50 puslapių, galėjau pasakyti, kad kūrinys pribloškiamai talentingai parašytas. Iš pažiūros lyg melodramatiškas pasakojimas apie vaikus, kurie netenka namų ir tuos namus „nešiojasi“ savo prisiminimuose, tačiau tai kartu pasakojimas apie brolio ir sesers troškimą susigrąžinti pavogtą gyvenimą. Kas jį pavogė, iš tikrųjų vienareikšmiško atsakymo nėra. Tai gali būti ir juos palikusi motina, vaikams nė cento nepalikęs tėvas, juos išvariusi pamotė, o galgi net iš dalies jų susikaupusios nuoskaudos ir pyktis. Tai tarsi savotiška Jonuko ir Grytutės istorija, tik kur kas gyvybingesnė ir realesnė, apimanti JAV šešto, septinto, o vėliau kitus dešimtmečius istorija, todėl romane juntami kontekstiniai šios šalies istoriniai, kultūriniai, industriniai virsmai.

 

Kaip ir romano pavadinime, taip ir pačiame pasakojime, didžiulį vaidmenį vaidina nuolat didingai perteikiamas namas. Žinoma, namas yra ir Danio bei sesers Meivės šeimos tragedijos simbolis. Autorė kruopščiai nuolat pabrėžia jo nepadorią prabangą. „Plokštės buvo išdrožinėtos Italijoje trečiojo dešimtmečio pradžioje, tada dėžėse atgabentos ir sumontuotos Vanhubekų namo apatiniame tualete. Kiek savo gyvenimo metų kas nors paskyrė toms sienoms išraižyti kitoje šalyje? Pakėliau pirštą ir paglosčiau vieną kregždutę. Ar tai turėjo galvoje motina? Jutau, kaip visas namas slegia mane tarsi kriauklė, kurią turėjau tampytis ant kupros visą likusį gyvenimą (p. 95-96).“ Daniui namai reiškė ne tik prabangius rūmus, didingą dekorą, bet ir metafizinę būties naštą, tą didžiulę nesustabdomą šeimos griūtį. A. Patchett išmoningai „suriša“ veikėjus su jų gyvenamąją vieta, panašiai, manau, kaip su mūsų išeiviais ir pabėgėliais, kurie negalėjo grįžti į tėvynę, į savo prisiminimų ir vaikystės žemes, nes ten kur kas daugiau nei žemė, ten visi buvo gyvi ir kitokie.

Ann Patchett

 

Danis dėka užsispyrėlės sesers tampa gydytoju, nors visada norėjo daryti tą, ką darė tėvas – supirkinėti pastatus ir juos nuomoti. Kerštaudami Andrėjai, Meivė verčia brolį išeikvoti vaikams skirtą studijų fondą patiems prabangiausiems mokslams. Tam tikra prasme, pyktis ir paspirtis kaip nors atkeršyti veda veikėjus į keistus gyvenimiškus sprendimus, kad ir kaip beskambėtų paradoksaliai, tai padeda broliui ir seseriai atsitiesti ant kojų. O kieno nors lietuvių giminėje nėra buvę turtinių nesutarimų ir vaidų? Tai taip atpažįstama, todėl tie sprendimai daugeliui iš mūsų savaime suprantami.

 

Vienas svarbiausių knygos paveikimo būdų yra pasakoti apie nuolat kintančius prisiminimus. Pasakojime atsiranda naujų perspektyvų, naujų spalvų, naujų įvykių versijų, o per tai imama jausti, kaip keičiasi veikėjų dvasinė būklę, kaip jie pamažu sensta, pamiršta, vėl atsimena, bet jau kiek kitaip. Tekančio laiko ir viską keičiančio žmoguje motyvas apskritai amerikiečių romanistikoje itin svarbus, jis suteikia įspūdį, jog skaitydamas nugyveni svetimus gyvenimus. Panašiai jutau, kai paskutinįkart skaičiau amerikiečių šiuolaikinio klasiko Philip Roth Kiekvienas žmogus (Vaga, 2019), kuriame taip pat pirmuoju asmeniu bandoma aprėpti kintančios atminties perspektyva patį gyvenimą. „Ji suplakdavo Pūkės istorijas apie pokylius ir šokius su savo vaikystės prisiminimais. Kartais pasakodavo, kad gyveno virš garažo su Pūke, ir jos gerdavo išsivadėjusį šampaną, o kitais kartais būdavo tolima Vanhubekų giminaitė ir užmigdavo nuostabiame kambaryje su sėdima palange, apie kurį tiek būdavo girdėjusi. Dievagodavosi, kad prisimena (p. 252).“

 

Vienas keisčiausių ir daugiausia klausimų palikęs personažas yra Meivės ir Danio motina, kuri visgi reikšmingai kaip paklydėlė sugrįžta (kaip iš dalies ir tikėjausi) į vaikų gyvenimus. Ką autorė norėjo pasakyti apie ponią Konroj? Kodėl ji nekentė namo, pabėgo nuo vaikų, o galiausiai iki savo gyvenimo galo liko Olandų namuose? Kaip turtai ir skurdas susuka ir paveikia žmonėms galvas? Ar motina buvo šventoji? Kad ir kokia motina buvo vaikų vaikystėje, ji gyvenimo pabaigoje, nors ir nepraradusi keisto altruizmo, žymį esminį pokytį. Gyvenimas nebevertinamas pagal namų prabangą ir veikėja ištaria tuos žodžius, kad jai jau neberūpi, kas turtingas, o kas ne.

 

Galiausiai Danis apmąsto tuos 30 metų našlaitystės, kai jiedu su sese sustodavo prie Olandų namų ir tiesiog panirę dūmuose stebėdavo jį iš toli „Savo nelaimę pavertėme fetišu, įsimylėjome ją. Man darėsi bloga supratus, kad taip ilgai ją kurstėme, o ne kad nusprendėme liautis (p. 367).“ Galiausiai Danis, jau būdamas senukas, regi savo dukroje sesers Meivės panašumus ir pratęsia savotišką iliuzinį ryšį. Kyla esminiai klausimai, ar tas ryšys žymi nuostabiausius ir tauriausius brolio ir sesers bendrystės jausmus, padėjusiems kažkada jiems išlikti, o gal tai perdėtas prisirišimas prie praeities, kai mažoji Meivė slaugydavo mažąjį broliuką ir jautė pareigą atstoti jam motiną? Į šiuos klausimus nėra lengva atsakyti, tai A. Patchett sukurtas literatūrinis stebuklas, patirti tą nepaaiškinamą ir iš daug niuansų, įsitikinimų, nuostatų ir aplinkybių sulipdytą pasaulį, kurį gaubia didingi ir kartu baisūs savo prašmatnumu Olandų namai. Knyga, aprėpianti gyvenimo kintamumo esmę, todėl ji šiek tiek liūdna ir dėl to be galo graži.

 

Jūsų Maištinga Siela