Alejandro
Zambra. „Bonsai. Asmeninis medžių gyvenimas“ – Vilnius: Rara, 2021. – p. 120.
Sveiki,
2022 savo literatūrinius metus
pradėjau su leidyklos Rara knygų asortimentu ir šįkart susipažinau su
Čilės rašytoju Alejandro Zambra (g. 1975) ir jo pirmuoju vertimų į
lietuvių kalbą (vertė Alexander Bondarev) Bonsai. Asmeninis medžių
gyvenimas (ispan. Bonsai / La vida privada
de los arboles). Tai du garsaus ir pripažinto rašytojo
apsakymai, kurie išmoningai knygoje pateikti veidrodiniais viršeliais t. y.
apvertus knygą iš kitos pusės galima skaityti kitą apsakymą kaip naują kūrinį,
tačiau abi istorijos pasakoja apie vieną ir tą patį subjektą Chulianą. Būtent
su pirmuoju debiutiniu apsakymu Bonsai 2005 metais įsiveržia į Lotynų
Amerikos literatūros pasaulį, o po metų pristato ir Asmeninį medžių
gyvenimą.
Su tokiais floros pasaulį žyminiais
pavadinimais galima tikėtis itin glaudaus pasakojimo apie gamtą, kaip,
pavyzdžiui, Richard Powers Medžių istorija, tačiau autorius absoliučiai
nenagrinėja nei gamtos, nei medžių, nors keliais taupiais epizodais apie juos
užsimena. Pasakojimo centre – jaunas vyrukas Chulianas, kurį iš abiejų apsakymų
galima apibūdinti kaip vienišą vyruką, kurio gyvenimo ašį sudaro nuolatinė
moterų kaita ir bandymai tapti tikru rašytoju. „Iš tikrųjų jis nenorėjo
rašyti romano – norėjo tiesiog susikurti miglotą ir vientisą erdvę
prisiminimams kaupti. Jis norėjo įdėti atmintį į maišą ir nešiotis šį tol, kol
svoris sukniuždinsiąs jam nugarą (p. 29).“ Bonsai apsakyme Chuliano jaunystės
dienos. Jis bando įsidarbinti teksto kompiuteriu rinkėju, sudaryti darbo
sutartį su garsiu rašytoju, o šalia rutuliojama jo meilės istorija su Emilija,
kuri galiausiai jį palieka ir išvyksta į Madridą, kuriame panyrą į beprasmį
narkotikų gyvenimą ir galiausiai miršta. Chulianas bando terapinį procesą t. y.
išgirdęs iš kažkur, jog tikras menas yra užauginti tikrą dekoratyvinį medį
bonsai, jį nuolat prižiūrėti ir aprašinėti.
Antrojoje apsakymo dalyje tas pats
Chuilianas po maždaug dešimties metų gyvena su kita moterimi vardu Veronika. Veronika
ilgai negrįžta namo, o jis migdo jos dukrelę ištikimai laukdamas jos sugrįžtant.
Kuo toliau, tuo tampa aišku, kad Veronika niekada nebegrįš, todėl jis pasakoja
Danielai, jos dukrelei, istorijas apie medžius, tačiau kartu permąsto savo
santykius su Veronika, prieš tai turėtus santykius su Karla... Jeigu kas nors
skaitėte G. G. Marquez plonytį romaną Prisiminimai apie mano liūdnąsias
kekšes, galima sakyti, kad šių apsakymų ašis gana panaši t. y. nostalgiškai
iš vyriškosios perspektyvos permąstyti savo seksualinį, šeiminį ir socialinį
gyvenimą, įterpiant menininko realizavimo problematiką. Nieko nepridursi,
siužetas daugiau nei banalus, jis vienkryptis, literatūroje gana nualintas XX
amžiaus rašytojų ir ne paslaptis, kad būtent vyrų rašytojų. Vienišo vyruko,
kuris yra meniškos prigimties, niekaip negali susikurti tvarių santykių, jį
nuolat palieka moterys. Belieka svarbiausias šių apsakymo klausimas: kaip klasikinę
istoriją papasakoti taip, kad ji suskambėtų kitaip?
Žvelgiant į apsakymo struktūrą ir
pobūdį, ryškėja esminės A. Zambros kūrybos ypatybės. Viena ryškiausių yra pasakojimo
fragmentiškumas, nėra vientisos struktūros. Pasakojimas sudurstytas iš
kintančių laikotarpių, tarsi po trupinėlį, o trūkstamas veikėjo gyvenimo dalis
nesunkiai skaitytojas užpildo įsivaizduojama čilietiška tikrove. Autorius modeliuoja
dviprasmiškas tikroves, tarsi Chulianas perrašinėtų savo gyvenimą, todėl
kartais nebeaišku, kur tikroji riba tarp pasakotojo ir veikėjo, ar tik ne
Chulianas kuria pasakotoją nuolat sekmadieniais rašydamas savo asmeninį
gyvenimą, kurį literatūriškai „prižiūri“ tarsi bonsai, jautriai ir
fundamentaliai apsvarstydamas kiekvieną savo gyvenimo seismologinį
virptelėjimą, lapelio prasikalimą, šakelės pasvyrimą. Iš tikrųjų bonsai yra
išklaipytas medukai vazoje, jie neauga tiesūs ir yra tikras menas jį suformuoti
tarsi architektūrą, todėl medžio paraleli sąsaja su Chuliano gyvenimu būtų
tokia: ar gali užsiimti kruopščia filosofiška medžio kūrimo architektūra ir
kartu prisiimti atsakomybę valdyti ir konstruoti savo paties gyvenimą?
Apsakyme esama ir įdomesnių
pasakojimo semiotika, pavyzdžiui, pasakotojas pasakoja apie Chuliano vaikystę,
kai šis su šeima žaisdavo Monopolį, o tuo pačiu pasakojimo dabartyje brėžiamos
Santjago, Čilės sostinės gatvės, kurias veikėjas jau yra nugyvenęs, todėl
vaikystėje žaistas Monopolis primena tam tikrą pranašystę, jog veikėjui
bus lemta gyventi nuolat geografiškai kintančiose miesto erdvėse tarsi
žaidžiant Monopolį, kitaip sakant, kiekviena gatvė – atskiras patirtas meilės
romanas.
Apsakymuose išryškėja ir kasdienis
kritiškas požiūris į Čilės socialinę santvarką, vienoje scenoje veikėjas
pateisina, kad jo įdukra Daniela nemoka anglų kalbos, nes jų šeima nepataikauja
imperialistinių šalių kalboms. Kitoje kritiškai išsako Čilės gyventojų netvarumą:
„Bet Čilėje nėra taip jau baisu dėstyti italų poeziją nemokant itališkai,
mat Santjagas pilnas anglų kalbos dėstytojų, nemokančių angliškai, ir dantistų,
vargiai tegalinčių ištraukti dantį, ir asmeninių trenerių, turinčių antsvorio, ir
jogos instruktorių, kurios nesugebėtų vesti pamokos prieš tai dosniai
neįkalusios raminamųjų (p. 18).“
Abi Chuliano papasakotos gyvenimo atkarpos
išmoningai sulietos: Chuliano tikrovę dengia jo galvoje nuolat dėliojama
autobiografinių detalių prisodrinta kita istorija, todėl įspūdis toks, kad
Chulianas nėra įsižeminęs, jis pasiklydęs tarp įsivaizduojamo užrašomo gyvenimo
ir savo patirčių, todėl tikrovės nesėkmes, nelaimingas santykių atomazgas jis
tarsi pateisina kaip rašomos knygos istoriją. Ar tai būdas menininkui išgyventi?
O gal jis tik pateisina savo nesėkmingą gyvenimą? Užsiima saviapgaule? Sunku pasakyti,
kadangi kiekvienas įžvelgs šiame pasakojimo prasmių akrobatikoje vis kitą pateisinimo
perspektyvą.
Visgi knyga taupiai poetiška. Antrąjį
apsakymą skaičiau klausydamas Lanos del Rey albumą Ultraviolence,
kuriame daug melancholiškos psichodelinės muzikos garsų. Tikriausiai nesuklysiu
sakydamas, kad abu pasakojimai šioje knygoje taip pat sukuria psichodelinio
pasakojimo įspūdį, ypač, kai Chulianas ima įsivaizduoti ateities galimybes ir
gyvenimo vingius, kaip Daniela skaitys jo parašytą knygą, kai ji ieškos savęs
jo knygoje... Bet ar ne taip ir yra? Juk mes vis skaitydami knygas ieškome ne
tik malonumo, bet ir to naujo savęs suvokimo. Knygoje ne kartą minima Lotynų
Amerikos dainininkės Violetos Parros (1917-1967) dainos eilutė: „Lai mano
sodo gėlės / tampa mano slaugėm (p. 50)“, kuri labai svarbi Chulianui,
galima svarbi ir pačiam Alejandro Zambrai, kadangi šie žodžiai tampa ir esmine
knygos paaiškinimo visrakčiu: kai žmonių gyvenimas toks nepastovus ir
besikeičiantis, tave gali paguosti tie vienoje vietoje pasodinti augalėliai,
kurie visada ištikimai laukia tavęs skausmingą valandą, nepriklausomai nuo to, kas
ir koks tu esi.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą