Knyga: Kate Atkinson "Anapus fotografijų"

 Kate Atkinson. „Anapus fotografijų“ – Vilnius: Alma littera, 1999. – p. 334.

 

„Aš pabuvojau pasaulio gale ir sugrįžau, ir dabar žinau, ką įsidėčiau į savo kraičio skrynią. Savo seseris (p. 296).“

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Apie garsiąją ir populiariąją tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek Lietuvoje britų romanistę Kate Atkinson (g. 1951) girdėjau daug, tačiau niekaip nesiryžau perskaityti bent vieną rašytojos knygą. Jos romaną Anapus fotografijų (angl. Behind the Scenes at the Museum) įsigijau gal prieš kokį dešimtmetį, kai buvau pradėjęs rinkti leidyklos Alma litteros kadaise leistą knygų seriją Dvidešimto amžiaus aukso fondas. Sunku pasakyti, kodėl šioji knyga nugulė į mano knygų lentyną ir pasimiršo, bet retkarčiais vis apie ją pagalvodavau, nes lietuviškai verstų knygų sraute nuolat sušmėžuodavo Kate Atkinson pasirodantys romanai: Gyvenimas po gyvenimo (Tyto alba, 2014), Griuvėsių dievas (Tyto alba, 2016), Užmirštos bylos (Tyto alba, 2025).

 

Anapus fotografijų iš esmės šių metų skaitymo sezono pabaigoje nulaužė mano neskaitymo bloką. Patyriau didžiulį įsitraukimą į knygą. Pagaliau atgaminau savo paauglystės dienas, kada išties skaitydavau Dvidešimto amžiau aukso fondo romanus ir kiekvienas iš jų būdavo tarsi atskira visata, tad ir šioji K. Atkinson knyga privertė pamiršti laiką, o skaitymai užsitęsdavo iki dviejų nakties. Buvau primiršęs, kaip man patikdavo ilgi epiniai pasakojimai, jaudinančios šeimos sagos, įvairūs atskleisti istoriniai-kultūriniai kontekstai, netikėti kartų likimai – visa tai vėlei tarsi susigrąžinau skaitydamas Anapus fotografijų. Dabar suprantu kodėl: nes pernelyg mano skaitymo gravitaciją paveikė nauji modernūs ir postmodernūs kūriniai, dažnai pasižymintys fragmentiškumu ir nutylėjimais, tačiau Atkinson knyga tarsi vėl grąžino XX amžiaus įprastą pasakojimo ritmą, kuriuo mėgavausi iki paskutinio puslapio.

 

Originalo kalba Anapus fotografijų buvo išleista 1995 metais. Tai debiutinis autorės romanas, rašytas sunkiais jai gyvenimo laikais, nes dirbo aptarnavimo personale, augino vaikus, todėl niekur negalėjo panaudoti savo literatūrinių gabumų, tad teko rašyti į stalčių po sunkių fizinio darbo valandų. Visgi iš to laikotarpio atsirado Anapus fotografijų, kuris beregint patraukė tuomet skaitytojus ir literatūros kritikus. Tai Kate Atkinson rašytojos kelio pradžia, o kai kas teigia, kad netgi geriausias jos iki šiolei parašytas romanas. Kadangi kitų jos knygų neskaičiau, tad sunku palyginti (jau esu įsigijęs naujausią jos detektyvą, pasirodžiusį lietuviškai Užmirštos bylos, tad nekantrauju perskaityti). Lietuviškai knyga pasirodė minėtoje knygų serijoje 1999 metais, o romaną į lietuvių kalbą išvertė Nida Norkūnienė.

 

Istoriją pasakoja Rubi Lenoks, keliaudama į savo giminės praeitį, ateitį, apsistodama dabartyje. Laikas – vienas pamatinių pasakojimo struktūros elementų, leidžiančių skrosti pasakotojai XIX-XX amžiaus kartų intymiausias istorijas. Rubi Lenoks gimė po Antrojo pasaulinio karo, jos motina – Banti (Berenikė) ir Džordžas, kaip ir daugelio pokarinių porų santuoka sudaryta iš skubos ir dėl socialinių sumetimų, todėl akivaizdu, kad nelaiminga. Aptardama seną savo šeimos nuotrauką, Rubė pasakoja savo močiutės Nelės ir jos sesers Lilianos istoriją, taip pat šių seserų pamotės Rachelės ir kadaise išvykusios su fotografu laimės ieškoti Ados istorijas. Iš tikrųjų priskaičiavau penkias per šimtmečius nusidriekusias kartas, tad šios istorijos „šokinėja“ viena per kitą, kaip dažnai ir būdinga tokio masto epiniams pasakojimams, nutraukdamos, o vėliau papildydamos matricą, kol susidėlioja vientisas painokas giminės medis. Skaitant sutinkama daug likimų, daug vardų ir istorijų, kai kurios iš jų gali apsunkti dėl veikėjų gausos, tačiau tai nė kiek neerzino, nes galutiniame variante, dėl autorės gebėjimo nuosekliai ir organiškai sudurti pasakojimo galus, išryškėja vientisas vaizdinys, o veikėjai tampa saviti, jaukūs, charakteringi.

 

Vienas svarbiausių šeimos likimą lemiančių dalykų – du pasauliniai karai. Romano nepavadinsi moterišku, nors didžioji dalis ir skirta moterų paveikslams plėtoti, bet esama ir istorijų iš karo lauko apkasų, tiesa, įdomiai mistifikuotų; čia vyrai kaip užkeikimą nešiojasi moterų padovanotą stebuklingą triušio leteną, čia apsireiškia mirusieji ir angelai, ištinka vizijos. Autorei pritinka mistifikuoti šeimos istoriją, tačiau šis būdas ne vien dėl estetiško šeimos paslapčių atmosferos, bet ir iš esmės pateisina Rubės atminties traumos sukurtą nepatikimos atminties šydą. Įdomiai žvelgiama į šeimos santuokų istoriją, atrodo, kad santuokos sudaromos inertiškai, net nesistengiant vienas kito pažinti: patiko, mirktelėjo – tuokiasi, o po to kenčia.

 

Svarbus elementas – lyčių vaidmenų stereotipai, kuriuos, matyt, padiktuoja pats laikmetis. Moterys be proto didžiuodavosi, jeigu jų vyrai po karo gaudavo apdovanojimus, o vengiantys karo prievolės smerkiami ir gėdinami. „Jo žaizdos, ir dabar jo rankos ir veidas buvo nusėti smulkiom dėmelėm, kurios vertė Nelę didžiuotis, ne jos aiškiai buvo ne bailio žymės. Džekas gavo medalį už drąsą nušaunant tuos tris vokiečius, ir Nelė labai nuvylė, kad jis neįsisega jo išeidamas kartu su ja pasivaikščioti (p. 57).“ Moterų ir vyrų pasauliai tolimi, jie susitinka tik lovoje, intymiai pratęsti giminę, vienas kitą patenkinti, tačiau pokario paliktos traumos, ištisos nelaimėlių, kurie žuvo ir niekada negrįžo – niekas apie tai, rodos, nekalba ir tai dar labiau atitolina vyrus nuo moterų. Šie atskiri moters ir vyrų pasauliai, pasiskirstę buityje ir socialiniame gyvenime juos įgalina kentėti, negalėdami nei išsiskirti, nei vienas kitą suprasti, atjausti ir mylėti. Lyčių frustracija jaučiama ir tarp tų pačių lyčių atstovų, štai motina Banti iš Rubės tenori tokio paties kaip jos socialinio elgsenos modelio, nes tik taip suvokiama užtikrinta moters laimė: „Tavo išsilavinimas, aišku, labai svarbu. – Bet iš teisybės ji verčiau norėtų matyti mane tiesiog ištekant ir priklausant kam nors kitam (p. 278-279).“

Kate Atkinson

 

Autorei svarbu sukurti namų aplinką, kuri intymiai perteikia šeimos aplinką. Banti ir Džordžas ilgą laiką gyvena virš gyvūnėlių krautuvės, o Rubės seserų (Patricijos, Džilianos, Perlės) tuose namuose istorijos patiria daug netekčių ir išbandymų, kurie tokie itin tragiški, tačiau pasakotojos tonas pasakoja taip romiai ir įprastai, lyg tai būtų kokia tolima šeimos legenda, prigesusi, primiršta, atkurta ne visai tiksliai iš atminties, todėl daug baltųjų dėmių užpildo lyriškas mistifikavimas. „Dažnai lipu laiptais aukštyn į tuščius kambarius, kuriuose mes kadaise gyvenome, ir bandau prisišaukti praeitį. Virš Krautuvės staiga pradėjo irti – po gaisro ten niekuomet nebuvo kaip reikiant atstatyta. Dėmėtom lubom kambarys, kur kadaise miegojo Patricija, ir miegamasis, kuriame būdavome mes su Džiliana, turi keistą irimo kvapą, lyg po paneliais tūnotų žiurkė. Rodės, virš Krautuvės tebuvo tik apgaulė iš lentjuosčių, tinko ir šviesos – ir vis dėlto kartais, jei stoviu ant laiptų užsimerkusi, girdžiu namų vaiduoklių balsus, plazdenančius su oro srove šen ir ten. Man įdomu, ar jie mūsų pasiilgsta (p. 249-250).“

 

Visas plačias kartų šeimas, sakyčiau, nors ir skirtingi laikmečiai ir supratimas apie asmeninę laisvę, vienija nesuvaldomai tragiška netekčių ir sudėtingų sprendimų modeliai. Veikėjai, regis, nekovoja už save, bet tampa pasakotojos alaviniais kareivėliais, laikmečio tendencingais veikėjais, tiesa, įdomiais, nenuobodžiais, nors ir schematiškai besielgiančiais. Pasakojimas vengia heroizmo, jis čia visai ir netiktų, tad žavi, kad veikėjai visi labai klysta, jie bėga per gyvenimą (už Atlanto į laikines prerijas, taip pat į Australiją, Prancūziją) ir kuria, plečia žmoniją, kuri dauginasi kaip triušiai, bet ir miršta labai trapiai ir neatsargiai, ištikti nuožmaus likimo smūgių. Pačia bendriausia prasme Anapus fotografijų yra apie likimo atsitiktinumus, kurie tampa šeimos mitais, o pats pasakojimas kaip toks žanras, – šeimos atminties saugykla, – tampa perduodamas iš kartos į kartą ir nuolat kintantis, todėl nebetikras, nebeapčiuopiamas, tačiau kartu gebantis viską apibendrinti, paaiškinti, atleisti ir pateisinti. Fotografijas laikas padaro subjektyviomis, kiekviena nauja karta savo buvusias šeimos kartas linkusi perpasakoti savaip, dažnai idealizuoti, užpildyti trūkstamas pasakojimo dalis pramanais, vaiduokliais, mistiniais sutapimais.

 

Nuostabus romanas! Net neabejoju, kad šiemet bus tarp tų geriausių šiemet skaitytų knygų, kurios sugrąžina tikėjimą epiniais tirštais pasakojimais, kurie talpina ne vien idėjas, ne vien dinamiką, veikėjų portretus, įdomius kontekstus, bet ir tą, tikriausiai, literatūrinį autorės išduodantį talentą sukurti dvasingą ir juslingą pasakojimą, grąžinantį skaitytojui patį tikėjimą, kad įmanoma sukurti patį gyvenimą literatūros formomis. Arba bent jau tokio gyvenimo iliuziją. Kate Atkinson Anapus fotografijų idėja yra ta, kad nuotraukos ir atsiminimai yra tik paviršius, o tikroji, komplikuota ir dažnai tragiška žmogaus gyvenimo prasmė slypi paslėptuose įvykiuose, kuriuos autorius turi atskleisti, o šis romanas kuo puikiausiai tą ir padaro.

 

Maištinga Siela