Knyga: David Diop "Naktį visų kraujas juodas"

 David Diop. „Naktį visų kraujas juodas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2022. – p. 128.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Atrodo, dar visai neseniai perskaičiau International Booker Prize 2020 apdovanotą olandų rašytojos Marieke Lucas Rijneveld romaną Vakaro nejauka, o dabar jau lietuviškai turime ir 2021 metų laimėtojo David Diop (g. 1966) romaną Naktį visų kraujas juodas (pranc. Frere d'ame). Pastarąją knygą į lietuvių kalbą išvertė Akvilė Melkūnaitė, o išleido leidykla Baltos lankos.

David Diop, afrikiečių kilmės prancūzų rašytojui, kuris augo Senegale, Booker finale su antruoju savo prancūzišku romanu nušluostė nosį net pačiam čiliečiui Benjamin Labatut, kuris taip pat pretendavo į šį apdovanojimą su knyga Kai liaujamės suprasti pasaulį (Rara, 2022), visgi vertinimo komisija nusprendė, kad D. Diop romanas vertesnis Tarptautinio Bookerio, pabrėždama, kad autoriaus proza yra tarsi tamsus užkalbėjimas, kuri pribloškė ir užkerėjo skaitytojus. Skaitydamas romaną, negalėčiau nesutikti, jog tekstas tirštai magiškas, tad lėtai skaitydamas žymėjausi tam tikras įdomias romano idėjas ir įžvalgas, kuriomis norėčiau pasidalyti.

Romanas pasakoja apie Pirmąjį pasaulinį karą, tiksliau – Prancūziją, kurios kariams talkina prancūzų kolonijinės Afrikos šalių rekrūtai, įskaitant ir pagrindinį veikėją Alfą Ndiajė iš Senegalo. Tiesą sakant, karas romane tėra tik erdvė ir kontekstas, kūrinyje nedetalizuojama, kas ir kodėl strategiškai kariauja, kas ir kaip laimi, nes apkasų duobės ir baltųjų bendravimas su afrikiečiais vienuose apkasuose tėra tik karo kontekstas. Autorius pasirenka kalbėti pirmuoju asmeniu po lemtingų Aflos ribinių išgyvenimų (kare žūva jo geriausias draugas Mademba Djopas, dar vadinamas broliu), kai draugui po susidūrimo išvirsta viduriai ir jis ilgai maldauja Alfos, jog nutrauktų kančias. Visgi Alfa negali pribaigti draugo, kol šis nenusigaluoja sava mirtimi. Karo lauke išgyvenęs prieš mirusįjį nepakeliamą kaltės jausmą, Alfa tampa keistai kuoktelėjusiu bepročiu, jis ima mąstyti ir galvoti uždraustomis mintimis, kurti strategijas apie mūšyje esančių žmonių elgesį, o pats naktimis, išsitepęs purvu, šliaužia į priešų apkasus ir apsimetęs negyvu kaskart užpuola savo auką, nukerta jam plaštaką su ginklu rankoje ir parvelka šią kūno dalį į savo apkasus. Kurį laiką Alfą pasitikę bendražygiai džiaugiasi, netgi iš jo pokštauja, bet po kurio laiko tampa prietaringi ir Alfą įtariai ima vadinti juoduoju magu, sielų rijiku, kuriam skirtos priešų kulkos stebuklingai jo išvengia, tačiau dėl to žūsta kiti nekalti vyrai...

Šiame miniatiūriniame romane, tiesą sakant, nėra daug įvykių, nes visą istoriją galima perpasakoti keliais mašinraščio lapais, tačiau autorius apjungia Afrikos žodinės pasakojamosios tradicijos žanrines ypatybes su vakarietiškos literatūros tradicija ir išgauna ypatingą pasakojimo toną. Nuo pat pirmųjų puslapių skaitytojas panardinamas į karą, tačiau tikrasis karas vyksta veikėjo galvoje, kai šis vis plačiau analizuodamas savo sprendimą nenužudyti draugo atskleidžia savo gyvenimo faktus, nulėmusius antihumanišką tokį pasirinkimą. Kai atrodo, jog veikėjas kaskart išsiaiškino, kas esąs ir kodėl to nepadarė draugui, jis vėl tolsta į savo praeitį, kol paaiškina kitomis prasmėmis – nes jautė kaltę, kad pasityčiojo iš draugo totemo povo, todėl jį išvadino bailiu ir dėl to draugas, norėdamas įrodyti, kad nėra bailys, nutrūktgalviškai veržiasi į karo lauką. Priežasčių pasakotojas randa ir tolimoje praeityje, savo giminės istorijoje, kai dingo jo motina, kai jį priglaudė draugo šeima...

„Dėl Dievo teisybės, kiekvienas dalykas viduje slepia ir savo priešingybę. Iki trečios rankos aš buvau karo didvyris, po ketvirtosios tapau pavojingu pamišėliu, laukiniu kraugeriu. Dėl Dievo teisybės, taip klostosi įvykiai, taip sukasi pasaulis: kiekvienas dalykas yra dvilypis (p. 59).“ Dvilypumas tampa ne tik pasakotojo pagrindine gyvenimo prasmių aiškinimo filosofija, bet ir rašytojo David Diop romano konstrukcijos prasmių ašimi, nulemiančia knygos struktūrą.

Iš tikrųjų autorius kuria žodžio prasmės ir reikšmių, o tiksliau – dviprasmybių įtaką žmogaus gyvenime. Draugo mirties akivaizdoje Alfa tampa išdaviku, nors visą gyvenimą galėjo numirti dėl savo draugo, kurį sąmoningai lydėjo į šį karą. Karo vaizdiniai taip pat dviprasmiškai perteikiami per krinkančią pasakotojo sąmonę, kuri pamažėl tampa vis niūresnė, vis mistiškesnė ir nesuprantamesnė, nes dėl kare patirtų traumų nyksta protagonisto gebėjimas būti ne tik žmogumi, bet ir sąmoningu. Susitapatinęs su jam primesta sielų ėdiko tapatybe jis pamažėl iš tikrųjų ima įtikėti toks esąs, todėl džiovina nupjautas rankas, o karo psichologui nupiešęs jas išsiduoda esąs absoliučiai pakrikusių nervų, kuris gali padaryti beprotiškiausių dalykų, netgi kovoti prieš saviškius, bet Alfa nesiruošia kovoti ir ištraukti granatos žiedelio savam apkase, jis kovoja su savo atslenkančia sąmones tamsa, protarpiais prisimindamas savo meilės atsitiktinį aktą prieš išvykstant į karą.

„Taip, supratau, dėl Dievo teisybės, kad mūšio lauke reikia tik laikino pamišimo. Pamišusių dėl įsiūčio, pamišusių nuo skausmo, įniršusių pamišėlių – bet laikinai. Ne nuolatos pamišusių. Vos tik puolimas baigiasi, reikia paslėpti savo įsiūtį, skausmą ir įniršį. [...] Prieš grįždamas turi nusirengti įsiūtį ir įtūžį, viską nusimesti, kitaip tu jau nežaidi karo žaidimo. Nuaidėjus atsitraukti įsakančiam kapitono švilpukui pamišimas yra tabu (p. 43).“ Iš esmės pagrindinis veikėjas supranta, kad yra tiesiog naudinga patrankų mėsa ir geras karys, kuris su atsidavimu puola žudyti, o atsitraukęs su savo traumomis privaląs susidoroti pats, tyliai nuo visų paverkęs į pagalvę. Niekas nenori tikrųjų bepročių. Apie bepročius, prisiminiau, puikiai rašė serbų rašytojas Dejan Atanacković romane „Luzitanija“, kuriame kaip tik beprotnamio gyventojai paskelbę karo zonoje savo respubliką dainuodavo apie kariaujančius pamišėlius, o jie save laiką tikraisiais protais.

David Diop

Autorius froidiškai sulieja karo žiaurumą su vyro seksualine patirtimi. Pagrindinis veikėjas žemės pilvu vadinamus apkasus regi kaip prasiskėtusią drėgną moters makštį, o karo ritmas ir eiga netikėtai įgauna gyvuliškos pasakojimo energijos, kuri nemažai kuo panaši į seksualinę aistros energiją. Iš tikrųjų pasakojimas persmelktas kūniškumo, jo vaizdinių, metaforų ir simbolių, todėl istorija atrodo tokia šiurkšti ir iš pradžių atgrasi. Afrikos žodinėje tradicijoje meilė sietina su žmogaus gyvenimo pratęsimu, tad moteriai gimdyti yra priedermė kaip kvėpuoti. Kraujas iš esmės, kurio naktyje spalva yra juoda nepriklausomai nuo rasės, kalbos ir religijos, taip pat reiškia gyvenimo ir mirties dviprasmybę. Kol kraujas cirkuliuoja, tol žmogus gyvas, kai jis išteka į juodą naktį, išteka ir jo gyvybė. Kapojamos rankos, išvirtę viduriai, aimanos ir kančios karo lauke sklindančios iš pūvančių, nutrauktų ir ištaškytų kūnų liekanų Alfui tampa toks pats natūralus gyvenimo potyris kaip ir moters kūno geidulys. Tiesą sakant, autorius vėl žaidžia dviprasmybėmis: jei geidi dar kartą pasimylėti su moterimi, turi žudyti ir laimėti, kad grįžtum į gyvenimą, todėl krinkančioje veikėjo nuovokoje gyvenimo laimės, šeimos, motinos susigrąžinimas susilieja su troškimu žudyti ir tampa nebeatsekama, kas yra gerai ir blogai. Net ir sąvoka „geras“ kitame apkase gali tapti kažkam nelaime ir pražūtimi, nes karo lauke visi tampa vienos laimės kovotojais, taigi, kraujas visų naktį juodas.

Iš tikrųjų toks aistringas pasakojimo būdas atskleidžia ne tik sveiko proto prarandantį žmogų, kuris pamažėl permąstydamas savo gyvenimą su juo atsisveikina, bet perteikia karo mechanizmo beprasmybę. Tekste yra tam tikros ironijos ir sarkazmo, kai veikėjas nupasakoja savo vado įsakymus ir kaip be jokio pasipriešinimo marionetės pasiruošusios mirti už Prancūziją tiki, kad toje didingoje šalyje tik apie jų didvyriškumą kalbama kaip apie tikrus žygdarbius... Balansavimas tarp tikrovės ir iliuzijos, tarp skaidraus proto ir aptemimo retsykiais sukuria tą tiesos akimirką, todėl proza blyksi kaip elektros lemputė, leisdama skaitytojui retkarčiais užčiuopti šios beprotiškai žiaurios istorijos gilesnes prasmes.

Romano prasmių pamatus sustiprina Afrikos tautosakiniai pasakojimo elementai t. y. juodosios magijos, šamanizmo, misticizmo aspektai, taip pat kaimo bendravimo ir kultūros niuansai, pavyzdžiui, kai vieno kaimo vadas visų žemes norėjo apsėti vien žemės riešutais, o vietos gyventojai sukilo ir „paprotino“ vadą, jog tai absoliučiai pražūtinga žmonėms. Ekonomika ir teisingumo principai vykdomi ne įstatymu ir valdančiųjų galios pozicija, o būtent sveiku protu, kuris (vėlgi romane išreikštas priešprieša) absoliučiai skiriasi Pirmojo pasaulinio karo kontekste, kuriame Alfa ir daugelis tokių kaip jis kovoja svetimus karus vardan iliuzijos, jog jiems Prancūzijoje bus pažadėtas geresnis gyvenimas ir jie taps didvyriais.

Galiausiai autorius romano pabaigoje pasakojimą užtvirtina totemų tautosakiniais pasakojimais apie princesę ir ją besivejantį liūtą, pro šį pasakojimą kaip pro lengvą audinį persišviečia pagrindinė romano istorija apie dviejų draugų pavydulingą meilės trikampio istoriją, kuri galiausiai paaiškina pagrindinio veikėjo klasikinį nuopuolį ir užsitrauktą bausmę – netekti proto (aliuzija į sielos praradimą). Atrodo, kad būti kare yra didžiausias pragaras žemėje, o autorius sako, kad ne, nes didžiausias pragaras yra tas, kurį žmogus susikuria pats (sąmoningai arba iš aistros ir pavydo). Kita ir kone esminė knygos išartikuliuota dviprasmybė: kodėl mes garbiname kare kariavusių vyrų randuotus kūnus kaip didvyrių istorijas, trofėjus, o nuo sielos ir dvasios suluošinimo sukame akis šalin? Kūno ir sielos priešpriešą pagrindinis veikėjas dar bando paaiškinti romano pabaigoje, ją sujungti, tačiau įspūdis toks, kad jam nebeužtenka sąmonės šviesos, nes jeigu kūną dar galima pagydyti, suluošintos sielos jau nebe. Knyga lengvai ir pagaviai perskaitoma, tačiau, apmąstant pagrindinio veikėjo psichologinius motyvus bei afrikietiškos literatūros elementus, akivaizdu, kad tai kruopštus nevienadienis literatūrinis perliukas.

Jūsų Maištinga Siela  

International Booker Prize 2021 atiteko David Diop už romaną At Night All Blood Is Black (Naktį visų kraujas juodas)

 Sveiki,

Vakar, birželio 3 dienos vakare, pagaliau iš trumpojo nominuotų 6 kūrinių trumpojo The 2021 International Booker Prize sąrašo buvo paskelbtas nugalėtojas. Juo tapo prancūzų rašytojas David Dip (g. 1966) su romanu At Night All Blood Is Black (liet. Naktį visų kraujas raudonas). Romaną iš prancūzų kalbos į anglų išvertė  Anna Moschovakis. Romanas pasirodęs originalo kalba 2018 metais iškart savo šalyje pelnė vieną prestižiškiausių literatūrinių apdovanojimų Prix Goncourt des Lyceens.

Romane pasakojama Pirmojo pasaulinio karo kontekste atsiradusių senegaliečių kareivių istorija. „Šokoladiniu kareiviu“ pravardžiuojamas svetimšalis, kovojantis prancūzų pusėje, galiausiai turi nužudyti sunkiai sužeistą draugą, bet jis to nepadaro, nes neleidžia sąžinė. Netrukus į veikėjo sąmonė įsismelkia noras keršyti ir ritualais atpirkti mirusio kančiose draugo gyvybę, todėl kasnakt naktį iš apkasų jis šliaužioja į vokiečių pusę ir grįžta nepastebėtas. Jo tikslas – draugą nužudžiusio vokiečio ranka. Beprotybė, kraujas, kulkos ir... juodoji magija. Štai kas mūsų laukia šioje knygoje. Gal jau yra žinančių, ar ši knyga pasirodys lietuviškai?

Jūsų Maištinga Siela

Paskelbtas trumpasis Tarptautinio Booker 2021 knygų sąrašas (The International Booker Prize 2021 shortlist)

 Sveiki,

Yra toks įprotis kasmet laukti Booker Prize ir International Booker Prize laureatų. Kol dar laukiu kai kurių pernykščių Tarptautinio Booker vertimų į lietuvių kalbą, 2021 metų balandžio 22 dieną pasirodė trumpasis International Booker sąrašas. Šiandien labai trumpai apie jį.

Mariana Enriquez „The Dangers of Smoking in Bed: Stories“ (Pavojinga rūkyti lovoje: istorijos). Tiesą sakant, šios argentiniečių autorės turime novelių knygą „Tai, ko netekome ugnyje“, tad pamatęs ją sąraše iškart ėmiau laikyti savotiškai „sava“. Dabartinė Bookeriui nominuota knyga pirmąkart ispanų kalba pasirodė 2009 metais ir beregint tapo bestseleriu. Laiko atotrūkis ir vertimas į anglų kalbą  ne toks jau ir mažas. Kažkaip beregint užsimaniau perskaityti „Tai, ko netekome ugnyje“.

„Pavojinga rūkyti lovoje“ – tai siaubo istorijos, kuriose autorė šiuolaikiniame Argentinos kontekste perpina skausmą, siaubą ir socialinį gyvenimą. Paties siaubo istorijose tiek, kiek jo autorė geba atrasti realiame socialiniame gyvenime. Istorijos ir apgaulingos, ir apie jas galima diskutuoti įvairiais rakursais. Autorė laikoma literatūrine Argentinos žvaigžde, savotiškai „išaugusi“ iš Borgeso magiško realizmo kartos ir atradusi savitą balsą.

Prancūzų rašytojas Eric Vuillard jau lietuviams žinomas už itin aukšto juvelyrinio kūrinio „Darbotvarkė“. Šįkart autorius 2019 metais išleido dar vieną mažą knygelę pavadinimu „The War of the Poor“, po metų išleista anglų kalba, o 2021 jau nominuota Tarptautiniam Bookeriui. Labai laukiu šios knygos, nes autorius jis preciziškai nuostabus! „Darbotvarkė“ buvo nuostabi.

Naujausiame savo kūrinyje Eric Vuillar vėl remiasi istorija ir Vokietijos pietuose vykusiu gyventojų pilietiniu karu. Įvykiai apima 1524-1525 metus, kada tose žemėse įsigalėjęs protestantizmas galiausiai pakrypo labai panašiu keliu kaip Romos katalikai: susisluoksniavo į turtinguosius ir vargšus. Per pagrindinį veikėją autorius tarsi brėžia punktyrą, kuri driekiasi per epochas ir iš dalies pasakoja ir apie nūdienos pasaulio karus, kur keliamas esminis klausimas: kodėl po perversmo idealistinės ir gražios idėjos yra linkusios tuoj pat išsigimti ir „atkartoti“ savo priešingas idėjas, su kuriomis kovota. Tiesiog neabejoju, kad knyga drebinanti, galimas daiktas, ji laimės Bookerį.

Kitas autorius – Benjamin Labatut (g. 1980) iš Nyderlandų su kūriniu „When We Cease to Understand the World“ (Kai mes nustojome suprasti pasaulį). Labai įdomi knyga iš aprašymo. Autorius iš istorinių asmenybių perspektyvos nagrinėja genialumo ir beprotybės ribas. Pasitelkęs tokias asmenybes kaip Albertą Einšteiną, kuris gauna laišką su reliatyvumo formule, staiga ima suvokti, jog jo atradimas gali sunaikinti ne tik jį patį, bet ir amžiams pakeisti pasaulį. Autorius pasitelkia ir kitus fizikus, mokslininkus ir tarsi „sugrįžta“ į tą momentą, kai mokslininkai suvokia savo atradimo mastą ir sprendžia esminį dalyką: ar aš pasiryžę sugriauti seną pasaulio modelį ir kokios gali būti žmonijai pasekmės.

Dar vienas prancūzų rašytojas David Diop (g. 1966) ir jo romanas „At Night All Blood is Black“ (Naktį visų kraujas juodas). Prancūzų kalba pirmąkart romanas pasirodė 2018 metais ir beregint tapo sensacija. Rašytojas pasakoja apie vykstančius įvykius Pirmajame pasauliniame kare. Vienas iš vadų kolekcionuoja priešų nukirstas rankas, kol vieną dieną nukirsdinto kareivio rusenanti gyvastis kitiems kareiviams prikelia etninius pasakojimus apie tai, kad galbūt suluošintas kareivis yra galingas burtininkas ir dėl to, kad jam buvo nukirsta ranka, visų laukia atpildas... Tai tamsi ir galinga istorija, kuriame brutali kariška kasdienybė persipina su etniniais pasakojimais. Istorija apie kelionę į tamsumą, į žmogaus beprotybę...

Rusų rašytoja Maria Stepanova „In Memory of Memory“ (Atmintis atmintyje) yra storiausia trumpojo sąrašo knyga. Šioje istorijoje pasakojama apie veikėją, kuris atsikrausto į svetimus namus, randa ten fotografijas, archyvus ir savo tyrinėtojo pastangomis bando rekonstruoti, iš nuotrupų sudėlioti šeimos istoriją, bet kartu dėliojasi ir visos Rusijos istorija. Knyga giriama už gražią ir poetišką kalbą, už gebėjimą plačiai atskleisti istorinius kontekstus ir asmenybes, jaučiamas smalsumas tyrinėti praeitį kaip nuotykį.

Danų rašytoja Olga Ravn (g. 1986) trumpas romanas „The Employees: A workplace novel of the 22nd century“ (Darbuotojai: 22 amžiaus darbovietės romanas). Tai tikriausiai keisčiausias kūrinys iš viso trumpojo sąrašo. Knyga pasakoja apie ateitį, kuriame žmonės suvienodėję, gyvena dėl bendro socialinio ir ekonominio našumo, pamiršę asmeninę laimę. Erdvėlaivis skrieja kosmose, žmonės ilgėsi savo prigimtinių jausmų, tačiau vieną dieną darbas erdvėlaivyje sutrinka ir tai duoda tam tikrą postūmį prisiminti, kas žmogus yra iš tikrųjų... Romanas, kaip supratau, parašytas erdvėlaivio protokolų formomis, todėl tiek forma, tiek visa istorijos idėja kelia esminius klausimus: kur yra žmogus, kodėl jis tampa tik sociumo įrankiu ir kur yra tik jo asmeninė erdvė ir prigimtiniai poreikiai? Ką apskritai hiperkapitalizmo sistema daro su žmonėmis, „paimdami“ geriausias gyvenimo valandas dienoje ir geriausius gyvenimo metus?

Štai toks trumpasis Booker Prize 2021 sąrašas. Man asmeniškai jis labai įdomus. Daug dėmesio istoriniam permąstymui ir esminiams žmogaus egzistencijos apmąstymams, netgi provokacijoms. Knygos, kaip niekad, labai trumputės, esminės, tačiau sudėtingi aprašymai byloja labiau ne apie kalbos ir raiškos grožį, novatoriškumą, kiek apie ketinimą reflektuoti ir filosofiškai bei taupiai perteikti žmonijos evoliucijos procesus. Tikiuosi, kad ne vieną knygą galėsime perskaityti lietuviškai.

Jūsų Maištinga Siela