Eilėraštis: Ия Кива (Ija Kiva apie Ukrainą ir karą)

 

Sveiki,

 

Man sudėtinga kalbėti šių dienų kontekste. Iš vienos pusės nesitiki, kad gyvenu tokioje baisiame laike (išgyvenom pandemiją, išgyvenom vasarą iš Baltarusijos plūstančius pabėgėlius), o dabar visa tai... Atrodo, kad paskutinieji keleri metai – tai katastrofų metai. Nežinau, kaip reaguoti. Norėčiau tikėti, kad kažką keičia visos tos vėliavos, socialinis palaikymas, nuolat nerimą keliančios laidos (nuo ryto iki vakaro), nuo kurių bėgu pasivaikščioti, bėgu nuo tikrovės ir tik retkarčiais pasižiūriu, kas dedasi, nes kaipgi šitaip gyventi nuo ryto iki vakaro. Jau trečius metus, toje gąsdinančioje tikrovėje. Ar galiu ką pakeisti nerimaudamas ir baimindamasis? Tokiais atvejais tegu kalba menas, poezija, dailė... Dalijuosi Mariaus Buroko išverstu jaunos poetės Ия Кива eilėraščiu, kuris tikriausiai geriausiai atspindi daugelio ukrainiečių šių dienų realijas.

Eilėraščio autorė Ija Kiva

 

Ия Кива

IJA KIVA

 

**

ar teka iš mūsų čiaupo karštas karas

ar teka iš mūsų čiaupo šaltas karas

ką nejaugi visai nėra karo

juk žadėjo kad bus po pietų

savom akim matėm skelbimą

„karą ims tiekti po keturiolikos nulis nulis“

/

ir štai jau trys valandos be karo

šešios valandos be karo

o ką jei karo nebus iki vakaro

nei išsiskalbsi be karo

nei valgyt išvirsi

nei arbatos be jo užplikysi

/

ir štai jau aštuonios dienos be karo

mes dvokiam

žmonos nenori gultis į lovą kartu

vaikai pamiršo šypsotis ir aikštijas

kodėl mes visad galvojome kad karas niekada nesibaigs

/

tad eisime eisime karo ieškot pas kaimynus

kitapus mūsų žaliuojančio parko

bijosime karą pakeliui mes išlaistyti

manysime kad gyvenimas be karo tik laikini sunkumai

/

šiuose kraštuose atrodo nenormalu

jei karas neteka vamzdžiais

į kiekvienus namus

į gerklę kiekvieną

//

vertė Marius Burokas

 

Jūsų Maištinga Siela