Šios dienos citata: Goda Aksamitauskaitė apie genderizmą, vyriškumo ir moteriškumo konceptus

 Sveiki,

Daugelyje lietuvių lūpose žodis „genderizmas“ atsirado per pastaruosius kelerius metus. Esminis lūžis – Stambulo konvencijos skandalas ir sukilusi Bažnyčios protestų banga, manipuliuojančios žmonėmis peticijos, iš kurio (bent iš dalies) išsirutuliojo Šeimų maršas ir kiti dalykai. Dabar, galima sakyti, turime priešgenderistinę Lietuvą ir po. Pats žodis nebūtų toks baisus, jeigu jis nebūtų įgavęs neigiamos konotacijos ir tą konotaciją suteikė būtent save vadinantys tradicinių vertybių puoselėtojai, bet šis įrašas ne apie tai.

Menotyrininkė Goda Aksamitauskaitė Literatūroje ir mene (Nr. 13, 2022) publikavo pokalbį su šokio apie stulpą menininku Edvinu Mikulskiu, pastarajame tekste įdomesni už atsakymus buvo pačios Godos formuojami klausimai pašnekovui. Vienas iš jų buvo apie vyriškumo ir moteriškumo konceptus. Kas tai yra? Permąstydamas pats tą klausimą, nejučia ėmiau piktintis, jog labiausiai masinėje kultūros sąmonėje įsigalėjusi lyčių protesto raiška yra apsirengti priešingos lyties stereotipiniais drabužiais. Prisidažęs vyras – tai jau spjūvis klasikinei vyriškumo sampratai, tačiau tai jau taip atsibodę ir neįdomu, kad tampa kažkokiu pigiu štampu. Turiu galvoje ir teatrą, ir fotografiją, ir kiną ir net literatūrą (nors ten tikriausiai to mažiausiai).

Vizualieji menai, kalbėdami apie vyriškumo įvairovės išlaisvinimą arba primestus tradicinius standartus rinksis visgi ne Žemaitės skarą, o kinišką pūstą baltų peroksidu nudegintą peruką. Manau, Goda sudėjo savo klausime gerą akcentą, jog vis dar esame protiškai maži žaisdami ir suvokdami lytiškumo periferijas ir jos sudėtingą raišką, kad kol kas esame tik tokiame standartizuotame klišių žaidimų etape, bet pakeliui į kažkur... Genderizmo antišalininkai labai bijo, jog iš mūsų visų Europos liberalizmas pavogs lytiškumą, nes juk kur kas smagiau yra, vėlgi pasakysiu stereotipiškai, moterims grandyti puodą, o vyrui skaldyti malkas. Bet ar tikrai? Jeigu būtume tokie užkietėję tradicionalistai, tai moterims uždraustume apskritai skaityti ir rašyti, o ką jau kalbėti apie moterų Instagramo ar Facebooko paskyras (vakar perskaičiau neįtikėtiną straipsnį apie tai, kaip vyras nužudę žmoną, nes ji Instagrame pernelyg prikalbėjo apie šeimą – graži tradicija, sakyčiau). Padėkokime genderiškajai Europai, nes būti įvairiam nėra jau taip blogai, ką?

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos nuotrauka: Artūras Orlauskas savo transvestito suknelę keičia į atvirus grasinimus tautai, arba netikėtas šoumeno atsivertimas (Didysis šeimų maršas be šou neįmanomas)

 Sveiki,

Prisimenu, kaip dešimtame dešimtmetyje su šeima laukdavome „Šou Bulvaras“, kad galėtume pamatyti vėlei Artūrą Orlauską ir pasijuokti iš jo juokelių. Kad juokeliai būdavo žemos kultūros, seksistiniai, įžeidūs – niekas nekalbėjo, nes juk tai... „bajeriai“, 90-ųjų Lietuva, viskas galima. O per „bajerius“ išreikšti ir skleisti tam tikras idėjas buvo kaip ir kultūros reikalas.

Neseniai australų mokslininkai padarė išvadą, kad žemas IQ sietinas su mažos moralės, menkos savivertės ir ypač nukreipta agresija į pažeidžiamas, menkesnes socialines grupes, ypač prieš LGBTQ asmenis.

Kas nutiko Artūrui Orlauskui per paskutiniuosius dešimtmečius? Ar jo IQ staiga pasiekė nulinius rodiklius, ar staiga po kokios nors gyvenimo tragedijos tapo toks agresyvus tironas, kuris stačiai nebaudžiamas grasina visiems: kas ne su juo, tas būsią nušluoti nuo žemės paviršiaus. Tikriausiai daugelį pasiekė jo baisūs pasisakymai ir komentarai, kurie rodo ne tik, kad Orlausko, atsiprašau, smegenys sumenko, tačiau išsižadėjo visko, kuo tikėjo, ką gynė, kuo gyveno. Ši ant „TV antena“ viršelio daryta nuotrauka yra akivaizdžiai šou dalis, kas, kad Orlauskas persirengęs moterimi. Genderizmas kartais puikus įrankis susivienodinti (nieko blogo tame nematau), pasižiūrėti iš šalies į perdėtus lyčių vaidmenis, į kuriuos nuo mažens spaudžiami vaikai. Nuotrauka daryta 2003 metais. Nežinau, ką šiandien Šapranauskas, jeigu būtų gyvas, pasakytų Orlauskui, pažiūrėjęs jo vaizdo įrašus, kur trykšta seilės ir neapykanta, kaltinimai ir grasinimai.

Man tai panašu į tam tikros idėjos apsėstą žmogų. Nemanau, kad mano įrašas pasieks Orlauską, nemanau, kad jam svarbi mūsų nuomonė, jis aklai įtikėjęs savo nedaloma tiesa. Jokios taisyklės, įstatymai, kitų žmonių laisvė šiam hitlerinio sukirpimo tipui nėra svarbūs.

Kuo skiriasi Gražulis nuo Orlausko? Sakyčiau, beveik niekuo, tik vienas turi plaukų, o kitas ne. Bet visgi skiriasi. Gražulis negrasino tautai, o Orlauskas, stačiai užsidegęs „Didžiuoju šeimos maršu 2021“ nušluoti viską, kas ne su jais, idėja. Ar tai pavojinga? Manau taip, jeigu visuomenės dalį sudaro žemo IQ ir emocinio intelekto antiempatai, o tokių juk nemažai, jie yra linkę jungtis prie Orlausko ir Gražulio. Toks tokius traukia ir paskaičius komentarus po jų įrašais, užsukus į profilius, aišku, kokia liaudis trokšta karo, kraujo, agresijos, pokyčio, nesvarbu, kad atkišti gražūs užrašai apie tradicinės šeimos vertybes.

Šiuo metu Artūras Orlauskas linksniuojamas spaudoje, mano galva, svarbu labai reaguoti adekvačiai ir laikyti jį visgi ne kokiu granatomis susprogdinti grasinantį maniaką, o veikiau kaip dėmesio ištroškusį, gyvenimo prasmę nebetekusio ir nusigyvenusio humoristo kliedesius, iš kurio galima susimontuoti neblogą repą ir internetinius memus.

P. S. Pateikiu vaizdo įrašą. Nežinau, ar dalyvausite tame fiasko šeimos marše, bet negi tikrai manote, kad vaikams šalia Orlausko saugu būti ir jo prakalbos yra naudingos ir saugios?

Jūsų Maištinga Siela