Aktualijos: kur nukeliaus mūsų prikvėpuotos ir prikalbėtos pandeminės kaukės?

 

Sveiki,

 

Tokie personalizuoti įrašai kažkur dingo iš mano puslapio, nes paprasčiausiai neturiu ką pasakyti. Manau, pandemija apskritai pakeitė mane (kaip ir visus likusiuosius). Vis susimąstau, o kaip mes vertinsime šią epochą po 30 ir daugiau metų? Kas išliks iš šių dienų mūsų atmintyje, kai sutriušusios tonomis į žemę ir vandenynus sumestos kaukės, į kurias kalbėjome ir kvėpavome, tyliai sau dūlės po žemėmis, vandenynų dugnuose, banginių skrandžiuose? Neseniai perskaičiau, kad vandenyne (kaip tie statistai paskaičiuoja, aš nežinau) per šiuos pandeminius metus atsidūrė 28 tonos medicininių kaukių. Gal ir daugiau... Bet sveikata, kaip mums per visas žiniasklaidos priemones skalija politikai diegdami gąsdinančias prognozes, mobinguodami ir visaip kitaip nerdamiesi iš kailio mus apsaugoti nuo mūsų pačių, yra žmonių prioritetas, o visa kita palauks.

 

Keisti tie mūsų laikai. Labai dažnai jaučiu, jog viskas tarsi surežisuota, netikra ir tik įtikėjimas pasauliu ir mums duotu laiku leidžia gyventi šioje keistai prieštaringoje matricoje. Lapkrity nebeturiu laiko niekam. Net knygoms, kurios nugarėlėmis žvelgia iš namų bibliotekos. Šitiek projektų, šitiek veiklos ir skubėjimo, kad net suabejoju, ar tai apskritai veiksminga ir reikalinga. Kas man iš to? Bet lygiai tą patį mintiju, jeigu staiga nieko nedarau. Tada, galima sakyti, dar blogiau. Lapkrityje visos vištos vaikšto pusaklės ir atbulomis. Kalbu veikiau apie save. Nesuspėju nieko sugraibyti, deramai ištyrinėti, viskas vyksta greitai ir labai daug, kad tiesiog belieka užsilipus ant šapelio kaip skruzdei kristi nuo Niagaros krioklio nešamam srovės. Toks didingai mažas, kaip oksimoronu sakytų kokie žemaičiai.

 

Toks tas lapkritis, kad nei deramai filmų sau leidžiu žiūrėti, nei Scanoramoje dalyvauti, nei knygos perskaityti... Esu prarytas dienų, pandeminių, tamsiai lapkritiškai drėgnų ir jau svajoju apie sulėtėjusį tempą, apie valandas prie knygų, kūrybos ir kitų man priimtinesnių dalykų, o pasaulis, kuris sukasi, manau, galėtų šiek tiek ir palaukti. Ar ne tiesą sakau?

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištinga Siela: lapkričio būsenos ir noras ištrūkti iš Muncho paveikslo "Klyksmas"

 

Sveiki,

Kada geriausia užkariauti pasaulį ir jį pakeisti? Žinoma, kad dabar. Kito laiko tinkamesnio nebūna, nes visas kitas laikas ateityje nė neegzistuoja, jis paskendęs mūsų neryžtingume, atidėliojime.

Geriausias laikas užkariauti pasaulį yra lapkričio 1 dieną t. y. dabar. Neatidėliojant nė sekundės skruzdėlės į šoną, nes reikia pulti pilį, skruzdėlyną, Takešio pilį ir laimėti, žinoma, kad laimėti.

Ar kas nors bent kartą laimėjo Takešio pilį? Nepamenu. Buvau dar mažas.

Kaip laimėti pasaulį? Kokie ginklai šiandien tinka? Manau, tinka tik vienas amžinas ginklas – pasidavimas. Ne, ne tas, kuris kyla iš apatijos ir nuobodulio, bet tas iš gerosios senosios širdies, kada imi ir žiūrėdamas pro langą, į nuplikusius medžius, išretėjusį orą, atsidengusį pasaulį, kuriame paslapties vis mąžta ir mąžta, galiausiai priimi save ir tą metą vien tam, kad įvyktų pokytis.

Koks pokytis? Nežinau. Tiksliai nežinau, nes negaliu užbėgti ateityje ir pasižiūrėti, bet pokytis, kurio norisi, kurio reikia, nes paskutinieji mėnesiai buvo sunkūs, pilni Nedievo pavidalo, netikėjimo, juodos duonos ir džiaugsmo bado era. Munchas gerai nutapė „Klyksmą“ – ten aš paskutinį pusmetį. Žiauriai išsigandęs. Nuogas ir rėkiantis. Nuplikytas egzistavimo vandens.

Ką tu padarei, kad išliptum iš Muncho paveikslo ir perimtum vadžias?

Kol kas nieko. Nenukariavau pasaulio pasidavimu, nes niekaip neįstengiu nebekovoti. Kova instaliuota taip giliai į smegenis, kad bet kurią akimirką kova atsigręžia prieš mane patį. Kovok, Takeši, kovok. Bet prieš ką? Prieš būsenas? Suzmegusį lapkričio drėgmę?

Skaitinėju Clarice Lispector „Arti laukinės širdies“ – nepaprastos būsenos ir rezonansas. Ten pasakotoja teigia, kad jos kūnas ir tai, kas ji yra iš tikrųjų (filosofinė mintis!) yra visiškai atskiri dalykai. Pasakotoja išgyvena amžiną nesuderinamumą tarp savo prigimties būti ir to socialinio dirbtinio moters pareigomis ir santuoka grįsto gyvenimo, tarsi kažkas būtų ją išgriebęs iš neutralios pirmapradės erdvės ir suteikęs jai per veiksmą formą. Žmogus sutvertas gyventi prieštarose.

Bet ar tikrai, Takeši? Klausyk, Takeši, pasiduok... Užkariauk pasaulį naivumu ir mielaširdingu pasidavimu. Barbarai prie miesto neateis, jie ateina tik tavo vaizduotėje, tavo purvinoje lapkritiškoje vaizduotėje – šakalų šešėliai nuo dykumos prie miesto, daugiau ten nieko nėra, tik Gandžio poza parklupęs pasaulis, kuris tik ir laukia, kol abu susiglausite ir pasidavimo akimirką tapsite vienu kūnu ir krauju.

Kaip pasiduoti? Kur pasiduoti? Šiandien, žinoma, dabar.

Muncho „Klyksmo“ paveikslo kraštelis nepasikiamas. Išlipimas iš būsenos, planetos, vos keli decimetrai, bet... Mano purvina lapkričio vaizduotė, Takeši, mano purvina vaizduotė draudžia: ne, negalima, pirštus nukaposiu.

Jūsų Maištinga Siela