Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 66: rugsėjis apdovanoja stabilumu

 

Sveiki,

 

Įdomu, kad buvau dar iš ryto parašęs kiek kitokį šio įrašo variantą, ne tokį optimistinį, bet pagalvojau, ar tikrai generuoju gerai rudens idėją, ar tikrai noriu taip jaustis ir visu tuo dalytis, todėl pratęsiu kiek kitomis spalvomis.

 

Kaip ir kiekvieną rugsėjį turėčiau ką nors daryti. Bėgti ir kaip nors dar sustabdyti laiką, auksinę pavakario šviesą, rugpjūčio prislopintas šviesos natas, tačiau tikrovė tokia, kad to padaryti neįmanoma. Vakar perskaičiau Ilzės Butkutės eilėraštį apie rugpjūčio šviesą ir nustėrau, nes taip taikliai ir emocingai, taip arti gamtos ir besitraukiančios rugpjūčio šviesos, kad belieka pritarti. Tas jausmas, kad vis per mažai įsisiurbėm, per mažai patyrėm, per mažai dar saulės, dar norisi, dar šiek tiek ilgesnių vakarų, bet tikrovė tikriausiai tokia, kad tiek, kiek yra, tiek ir pakanka. Tai mes iš vidaus, genami nostalgijos, vis kažkaip generuojame nepakankamumą ir trūkumą, kad gerų ir spalvingų dalykų, kad šiltos vasaros vis per mažai.

 

Žinau, kad rutinos algoritmas rudenį sustiprėja, kad nesinori, jog rytas prasidėtų nuo žadintuvo į darbą, nuo paskubomis išmaukto kavos puodelio, skutimosi reikmenų. Ruduo pirmiausia man kvepia drėgme, vonios procedūromis, šampūnais, skutimosi putomis, nes juk kasryt tik tai tą ir darau. Kai kas pirmiausia apeina sodybą ir apžiūri laukinių žvėrių pėdsakus. Aš viso to neturiu, o turiu tai, ką turiu.

 

Šį rudenį norėčiau išsilaikyti teises, norėčiau pradėti lankyti sporto klubą, išmokti geriau vienos užsienio kalbos, daugiau generuoti pozityvumo ir jaustis pozityviai, bet žinau, kad tai metai iš metų einančios mintys, kurios nenuveda prie ryžto imti ir padaryti, nes nebelieka laiko. Ruduo pas mane skūpas galimybėmis. Visada taip buvo. Tad nebesinervinu dėl to. Užtenka kartais geros knygos, gero filmo, spektaklio, organizmo valymo dienos ir, žiūrėk, vis tiek šviesiau pasidaro gyvenime.

 

Vis dažniau pagaunu save įsivaizduojantį, kad turiu puikų ir jaukų namuką netoli tvenkinio, kur skraido uodai, kurkia varlės, kur saulė kaskart atsispindi besileidžianti, kur išlekia stirnos ir bulves knisantys šernai, bet niekas nelipa ant galvos, tik tyla ir ramybė, kur nereikia pamiršti savęs, kur esi izoliuotas saugumo ir gamtos, kur nereikia apsimesti, kuo nesi. Kur sėdi ant slenksčio ar terasos kėdės, apsigobęs pledu su čiobrelių arbata rankoje, o paskutinius drugius po kiemą vaikosi palaidi ir taikūs šunys.

 

Jūsų Maištinga Siela