Filmas: "Astralinis pasaulis" / "Oddity"

 Labi, skaitytojai,

 

Nuo vasaros pradžios, nepamenu, kad būčiau žiūrėjęs nors vieną gerą siaubo filmą, o prastų – ne vieną ir ne du, tad griebiau šįkart pagal rekomendaciją airių režisieriaus Damian Mc Carthy filmą „Astralinis pasaulis“ (angl. Oddity) (2024), kurį tikriausiai derėtų versti labiau kaip „Keistenybė“, nei „Astralinis pasaulis“, bet su pavadinimas, žinote, yra kita politika. Tai europietiško ir airiško siaubo filmo derinys, kuris iš tikrųjų tapo kiek netikėtų ir pranoko daugelį vidutiniškų standartinių amerikietiškų filmų.

 

Istorija pasakoja apie airišką provincialų miestelį, kuriame įsikūrusi psichiatrijos klinika. Dėmesio centre – klinikos daktaras ir jo žmona, kurią vieną naktį jų besitvarkomame naujame būste kažkas uždaužo plaktuku. Istorija rodoma po metų, kai mirusios identiška sesuo akloji dvynė, turinti aiškiaregystės dovaną, pasiprašo pas sesers vyrą nakvynės, kad galėtų pabūti arčiau mirusios sesers... Galiausiai tą lemtingą naktį akloji atskleidžia visas su žmogžudyste susijusias paslaptis.

 

Filmas ledinis, turiu galvoje, kad nejaukus nuo pat pradžių. Airių režisierius nuo pat pradžių, nenaudodamas įprastinių amerikietiškų siaubo triukų, geba sukurti įtampą, o jos, patikėkite, filme tikrai buvo. Net draugas, žiūrėjęs kartu šį filmą, pasakė, kad filmas labai nejaukus. Tikriausiai nerasčiau tinkamesnio žodžio. Tą nejaukumą kuria įtemptos ir netikėtos psichologinės scenos, pavyzdžiui, moteris, kuri bijo į namus įsileisti iš psichiatrijos klinikos vienaakį, tad su juo kalbasi per mažą durų ertmę ir žiūrovas nežino, ar jis pavojingas, ar ne. Arba didžiulė ir kraupi vudų lėlė, prikimšta pačių įvairiausių okultinių ceremonijos dalykėlių, o galiausiai dar kraupesnė tampa psichiatrijos klinika. Daktaras, kuris apsigyvena arklides primenančiame akmeniniame name, erdvine prasme filmui taip pat sukuria šaltą ir nykią erdvę su galimais vaiduokliais ir dvasiomis. Ir tai veikia!

 

Visgi filmo idėja nėra itin novatoriška: mirusiųjų ir gyvųjų pasaulis turi labai trapią ribą ir tik apdovanotieji geba permatyti tikrovės slėpinius. Tas galiausiai ir pavyksta pagrindinei veikėjai, tačiau smagu, kad visgi pabaigoje išvengiama klišių, pavyzdžiui, tik intuicijos vedimi, protaujantys, o ne kvailai pokštaujantys išlieka gyvi – šis filmas šio vyksmo takelio atsisako. Visgi mane stebino miestelio eklektika, jeigu gerai įsižiūrėsite į klinikos darbo erdvę, pamatysite, kad koridoriai ir daktaro darbo stalas tarsi „išnuomoti“ iš kokio XX amžiaus pirmosios pusės muziejaus, daktaras net pacientų korteles veda papkutėse, turi laidinį telefoną, o ant stalo medinį savo vardo užrašą, važinėja vintažiniu automobiliu su senovišku portfeliu, tačiau reikiamomis situacijomis išsitraukia išmanųjį ir sutvarko reikalus taip kaip reikia. Toks sunkiai apibrėžiamo laikmečio hibridas labai stebino – ar tikrai viskas čia gerai apgalvota? Visgi filmas iš savo žanro srities vienas įdomesnių, nors kvaila tikėtis iš siaubo patogių ir malonių scenų. Man „Astralinis pasaulis“ ėmė ir kažkaip suveikė.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.7'

Maištinga Siela