2019 m. sausio 9 d., trečiadienis

Aktualijos: Kaip galima susigrąžinti po darbo energiją, sveikatą ir norą veikliai gyventi?


Sveiki,

Kokia puiki žiema, galvojau šiandien eidamas iš darbo anksčiau nei įprastai. Tiek dar daug laiko liko šioje dienoje ir kaip aš jį puikiai išnaudosiu. Grįžau, užkandau, nuėjau į prekybos centrą, grįžau vėl ir prisėdęs praradau visas jėgas. Net raumenis pradėjo gelti, toks energetinis išsekimas, kad nieko nebenorėjau. Dar galvojau, padirbėsiu namuose, gal vakarui liks laiko kokiam nors šauniam filmui – nebenoriu, nebeskau, o žiūrėti bet ką paskutiniu metu atrodo paprasčiausias laiko švaistymas.

Geriausias variantas – imbiero arbata ir Ali Smith knyga „Ruduo“. Bet ir tą po keturių puslapių nebeišlaukiau rankoje ir užmigau kaip... kaip... Kaip animacinio filmo močiutė, megzdama prie židinio. Tiesiog knyga pati iškrito.

Mano darbas susijęs su kalbėjimu, tad netenku labai daug energijos. Pastebėjau, kad tos energijos, kol kalbu, yra gana daug ir, rodos, dar galėčiau ir galėčiau „varyt“, bet stoja tyla, prisėdi, atsipalaiduoji ir staiga nusėsta visas organizmas kaip baterija. Nieko nebelieka. Tampu nebeveiksnus, o dar tik savaitės vidurys! Neatrodo, kad persidirbau, bet kalbant darbe dingsta kažkur energija ir tereikia mažo atsipalaidavimo, kad susmuktum kaip toji močiutė prie židinio su virbalais ir siūlais.

Gerai, kad vakarais laiko skiriu meditacijai. Kažkaip atitrūksti nuo darbo, nuo minčių, nuo visko ir supranti, kad visada viską galima keisti, atsisakyti, kai jauti, jog tai ne tau. Baisiausia, kai nežinai: o kas yra tada tas „Tau“? Visas aplinkybes ir stabilumą tada priimi kaip laikiną sąlygą, kurios nebijai prarasti, tada įvyksta didžiausias energijos susigrąžinimas – suvokimas, kad tik savo noru tą energiją atiduoti kitiems, tik tu pats (pati) pasirinkai dirbti tokį darbą ir nereikia skųstis. Kai padirbi šiek tiek su nuostatomis, su neprisirišimu prie darbo, o dar geriau – pagauni save kaip stebėtoją per performansą, kurį vadiname „darbu“, suvoki, kad tai tėra tik primesta vertybė, kurią lengvai gali nuo savęs nukrapštyti, nieko nesureikšmindamas. Tas lengvumo pojūtis – nuostabus, jis iš esmės atsirado per vieną meditaciją: darbą atlieki kiek įmanoma atsipalaidavęs, nieko nesureikšminęs, niekam nenorėdamas sukelti jokio įspūdžio, jokio kokybės demonstravimo, o dirbi kaip dirbęs... Streso nebelieka, viskas slysta kur kas paprasčiau, o rezultatas tas pats. Atsisakant vidinės įtampos, atsakomybės darbiniame performanse, susitvarko smegenys, susitvarko įtampos laipsnis ir energija taip nebenuteka iš tavęs kaip vanduo iš gręžiamo šlapio skuduro.

Geriu šią akimirką imbiero arbatą. Už lango – smagus sniegas, viskas yra gerai, gyvenimas teka tokiu ritmu, kokį turiu nusistatęs vidinį savo parametrą. Aiškiai suvokiu, kad ne aplinkybės lemia tavo gyvenimo kokybę, bet tik tavo pasirenkama nuostata. Jeigu kas būtų tokią mintį pasakęs man prieš 10 metų – būčiau sudraskęs debatuose viską į skutus ir nesutikęs. Šiandien esu... tiesiog besąlyginiame pasidavime ir gyventi išties gera, nes nereikia dėl nieko kovoti, viskas jau nukovota, nieko nei kitiems, nei sau įrodyti nebereikia, nes viskas iš esmės (kad ir kaip budistiškai beskambėtų) jau yra įrodyta. Didžiausia mūsų visų misija (arba bent viena iš jų) yra tiesiog patikėti šios akimirkos jėga ir nustoti tikėti primestais susipriešinimais.

Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą