Knyga: Virginia Woolf "Bangos"

 Virginia Woolf. „Bangos“ – Vilnius: Vaga, 2022. – p. 240.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tikriausiai ne vienas poetas žmogaus gyvenimą yra metaforiškai palyginęs su jūra, kuri banguoja ir keičia spalvą taip, kaip ir žmogaus gyvenime nutinka audrų, potvynių ir ramių dienų. Viena garsiausių anglų XX a. moderniosios klasikos rašytojų Virginia Woolf (1882-1941) visokeriopai išnaudoja jūros simbolį ir metaforas kurdama, kaip sakoma, vieną sudėtingiausių savo kūrinių Bangos (angl. The Waves), kuris originalo kalba buvo išleistas 1931 m., o į lietuvių kalbą pirmąkart išvertė Emilija Ferdmanaitė, išleido leidykla Vaga. Šis sudėtingas ir itin poetiškas romanas nėra laikomas svarbiausiu rašytojos kūrinių (visgi klasika laikomi kažkodėl Ponia Delovėj (1925); Į švyturį (1927); Orlanda(s) (1928), tačiau internete aptikau ne vieną šiuolaikinio skaitytojo nuomonę, kad visgi Bangos yra tas atraminis autorės kūrinys, kuris tobulai įprasminą V. Woolf moderniąją rašymo techniką. Man belieka tik pritarti, nes Bangos tapo nepaprasta skaitymo patirtimi ir tikriausiai nuo šiol mėgstamiausiu V. Woolf kūriniu.

 

Pirmuosius 15 puslapių skaičiau su neslepiama atmetimo reakcija. Išdrikęs, nesuveržtas ir labai poetiškas pasakojimas skaitytoją sviedžia į atvirą jūrą be krantų, todėl ilgai galvojau, kaip čia reikės per kančias šį romaną užbaigti. Dar po 15 puslapių nuomonę kardinaliai pakeičiau, nes pasakojimas iš tikrųjų pradėjo banguoti tarsi jūra, „kvėpuoti“, kurti sunkiai logiškai nusakomas sekas, kurias tikriausiai gali kurti tik intuityviai pažabota rašytojos vaizduotė. Romane kuriami šešių veikėjų balsai: į savo užrašų knygutę pastabas užsirašinėjantis ekstravertas Bernardas, pripažinimo siekiantis ir australiško akcento besigėdijantis bankininko sūnus Luisas, Persivalį įsimylėjęs jautrusis Nevilis, lengvabūdiškoji šokėja ir malonumų mėgėja Džinė, motinystės ir žemdirbystės tobulumo siekianti Siuzana bei depresijos kamuojama Roda. Kritikai, nagrinėjantys V. Woolf gyvenimą, kiekvienam iš šių romano veikėjų randa tam tikrą atitikmenį iš rašytojos artimojo draugų ir pažįstamųjų rato.

 

Pati autorė teigė, kad romaną norėjo parašyti kaip monologų pjesę, tačiau kūrybinis sumanymas pakrypo kiek kita linkme. Pasakojimas padalytas į vienos dienos laiko intervalą, kursyviniai besikeičiančios jūros aprašomi vaizdiniai tampa ne tik pasakojimo užsklandėlėmis, bet iš esmės žymi ir augančių veikėjų gyvenimo tarpsnius. Pasakojimas prasideda ankstyvą rytą, kai šeši pagrindiniai veikėjai vaizduojami kaip vaikai, jau tada formuojami jų charakteriai. Vėliau jie atsiduria internatinėse prestižinėse mokyklose, dar vėliau grįžta kaip jaunuoliai, kupini vilties ir džiaugsmo, kol galiausiai susitinka kaip dvidešimt penkerių metų žmonės, jaučiantys, kad gyvenimas ribotas, o pasirinkimai ir klaidos dažnai nebeištaisomi. Tai iš esmės sutampa su septintuoju veikėju, kuris vadinamas Persivaliu. Kas jis? „Meilė, neapykanta, kad ir kokiu vardu jį vadinsime, šis rutulys, kurio sienos padarytos iš Persivalio, iš jaunystės ir grožio, ir kažko taip giliai paskendusio mumyse, kad galbūt daugiau niekada nesukursime šios akimirkos iš vieno žmogaus (p.115)“. Persivalis, kuris yra visiems šešiems įkvėpimo šaltinis, išplaukia į Indiją ir miršta. Jis iš vienos pusės jaunystės ir lūkesčių simbolis, beribių galimybių viltis, tačiau jis miršta, o veikėjai pasuka ir suformuoja savo likimą, kurio nebegali pakeisti. Labiausiai dėl Persivalio išgyvena Nevilis, kuris dar mokykloje buvo labai platoniškai jį įsimylėjęs. Autorė Persivalį vienu metu paverčia fiziniu asmeniu, o retkarčiais pačios mirštančios jaunystės ir svajonių simboliu. Persivalis vienija šešis balsus, Persivalis juos džiugina ir liūdina, primena apie mirtingumą.

 

Romanas pasižymi sąmonės srautu, kuris supintas kaip bangos. Vieni veikėjai byloja apie save, tačiau gali pasakoti ir apie vienas kitą nė nesusitikę tikrovės plokštumoje. Autorė kuria kolektyvinės sąmonės bangavimo modelį. Romano pabaigoje paaiškėja, nors veikėjai yra individualūs, nepažinūs vienas kitam, tačiau centrinė sąmonė juos jungia į visumą, jos yra viena ta pati jūra, kuri pasireiškia nevienodomis bangomis, kitaip sakant, vienos kolektyvinės sąmonės skirtingi pasireiškę aspektai. Tai, sakyčiau, genialu! Turint galvoje, ką šių dienų kvantinė fizika kalba apie elementariųjų dalelių pasireiškimą materijoje ir srauto bangose, V. Woolf kurdama romaną iš vaizduotės tarsi pranašė mistikė atkartoja tas pačias mokslo teorijas menine forma.

Virginia Woolf

 

Kiekvienas veikėjas vaizduojamas kaip jūros pasireiškusi banga, tačiau ir pats pasakojimas pakyla, lūžta ir grįžta į jūros gelmę – išradinga pasakojimo technika, kurios neapsunkina erzinantis struktūralizmas. Priešingai, sąmoningai pasirinkta poetinė kalba, primenanti poeziją, išlaisvina ir nutrina ribas nuo prozos struktūrų, fizinius realistinius charakterius nutrina kolektyvinės sąmonės srautas. „Už mūsų užsivers tyla. Jei pažvelgčiau pro tą pilką galvą atgal, pamatyčiau, kad tyla jau užsiveria ir debesų šešėliai virš gainioja vienas kitą virš tuščio viržyno; tyla užsiveria virš mūsų laikinos perėjos. Tai yra ši akimirka, sakau; tai pirmoji vasaros atostogų diena. Tai dalis išnyrančio monstro, prie kurio mes prisirišę (p. 51)“.

 

Nors pasakojama be tikslaus siužeto, susidėlioti veikėjų charakterius nėra labai sudėtinga, jie ritmiškai atsikartoja pasakojime kaip bangos pagal pabrėžtinas veikėjų ypatybes, kurios leidžia identifikuoti kakofoniškai sunertus monologų balsus. Siautulingą poetinį kalbėjimą įžemina atpažįstami kultūriniai praėjusio amžiaus probleminiai elementai. Pavyzdžiui, visuomenės nustatytos normos, kurias privalo laikytis veikėjai, kurdami gyvenimą ir integruodamiesi į visuomenę. „Bet tai klaida, ta kraštutinė precizija, drausmingumas ir kariškas progresas; patogumas, melas. Visada po juo, net kai atvykstame punktualiai sutartu laiku su baltomis liemenėmis ir mandagiais formalumais, kunkuliuoja sugriuvusios svajonės, vaikiški eilėraštukai, riksmai gatvėje, nebaigti sakiniai ir matyti vaizdai... (p. 204)“. Arba moters būsenos vyrų pasaulyje. „Dabar juodas lango stiklas vėl žalias. Išvažiavome iš tunelio. Vyras skaito laikraštį. Bet mes apsikeitėme savo kūnų pritarimu. Taigi yra didžiulė kūnų visuomenė, ir jai pristatomos manasis; jis įžengė į kambarį, kur stovi paauksuotos kėdės (p. 49)“.

 

Skaitant romano pabaigą, jau tampa aišku, jog rašytoja dekadantiškai užbaigs veikėjų apmaudą ir nusivylimą gyvenimu. Šiuo atžvilgiu, kad gyvenimas baigtinis, todėl liūdnas, V. Woolf nestokoja niūrumo, nes senatvė iš esmės užknisa, kadangi su pavydu žvelgiama į jaunus ir perspektyvius Persivalio apsėstus naujosios kartos žmones, o tavasis jau pasibaigęs. Kitą vertus, autorė išreiškia ir tam tikrą veikėjų susitaikymą, aistrų kaip kančios pabaigą. Bernardas taip niekada ir netapo Baironu, Nevilis negavo atsako iš Persivalio, Siuzana nugyvena eilinės motinos, žemėtomis rankomis, gyvenimą ir jie visi grįžta atgalios į jūrą, į kolektyvinės sąmonės centrą. „Sustojus pauzei, kol raibuliai plinta, mergina, su kuria turėtum kalbėtis, taria tau: „Jis senas.“ Bet ji klysta. Tai ne dėl amžiaus; dėl to, kad nukrito lašas; dar vienas lašas. Laikas dar kartą supurtė kompoziciją. Iš po serbentų lapų stoginės iššliaužiame į platesnį pasaulį. Pagaliau matyti tikroji dalykų tvarka – mūsų amžina iliuzija. Ir taip akimirksniu kažkokioje svetainėje mūsų gyvenimas prisitaiko prie didingo dienos žygio dangumi (p. 217)“.

Perskaičius knygą, atrodo, galvoje banguoja belytė didžiulė jūra. Virginios Woolf sukurta matrica, tam tikras mąstymo ir viso sociumo pajautimo modelis, kuris susijungia į didesnį darinį, nei kada gali būti individas atskirtyje. Manau, šiuo romanu V. Woolf nutrina ne tik žanro ribas, bet sulaužo ir įprastinius mąstymo modelius, o juk dar É. Durkheimas yra kalbėjęs apie kolektyvinės sąmonės veikimo principus. Kitą vertus, romanas byloja ir paties individo sudėtingą daugiaveidiškumą, apie tai, kad kiekvienas skirtingai gali prisitaikydami prie sąlygų ir lūkesčių pasireikšti tikrovėje, o tai veda prie to, kad rašytoja per kūrinį apmąsto ir savo asmeninius tapatybės aspektus, lyčių ir luomo vaidmenis visuomenėje. Romanas nuostabus, kad jis visada tau sprūsta kaip vanduo iš sugniaužto kumščio. Vos tik manaisi, kad jau apčiuopei esmę, pasakojimo stabilumą, tas tikrumas ima ir išsrūva iš saujos. Nieko nėra amžinesnio už laikinumą, todėl Bangose užfiksuotas gyvenimo laikinumo grožis, gyvenimo atspalviai skirtinguose gyvenimo tarpsniuose leidžia tiek filosofiškai, tiek su meniniu pasigėrėjimu mėgautis romano skaitymo malonumu, kuris, užvertus knygą, ima ir pasibaigia kaip pats gyvenimas. Bet žinote, kuo nuostabi knyga? Ją galima skaityti vėl ir vėl iš naujo. Nepaprastas smaragdinis jūros briliantas kaip, beje, ir šešios raidės, išraitytos ant viršelio, susipynusios kaip bangos, kaip šešių likimų balsai į vientisą sąmonės banguojantį audinį.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Sylvia Plath "Stiklo gaubtas"

Sylvia Plath. „Stiklo gaubtas“ – Vilnius: Sofoklis, 2020. – p. 256.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Labai seniai ieškodavau skaitytų knygų portaluose amerikiečių poetės ir prozininkės Sylvia Plath (1932-1963) romano Stiklo gaubtas (angl. The Bell Jar), kurį pirmąkart išleido Tyto albo 2004 metais, tačiau netrukus knygos tiražas buvo išparduotas, tad skaitomą egzempliorių galėjai rasti nebent bibliotekoje. Šiemet leidykla Sofoklis šią knygą perleido savo Kultinių knygų serijoje ir Stiklo gaubtas vėlei tapo kiekvienam prieinamas (vertė Rasa Akstinienė), tad su džiaugsmu kibau į šį romaną, kadangi susidomėjimas apskritai S. Plath sugrįžo, kai prieš trejetą metų Virginija Cibarauskė (Kulvinskaitė) publikavo rašytojos dienoraščio ištraukas Literatūroje ir mene. Juos galite paskaityti ir internetiniame variante, pavyzdžiui: Sylvia Plath: Nusivylusi?Taip. Kodėl? Nes negaliu būti Dievu“. Šioji antraštė man pasitarnaus kaip atraminis visraktis, bandant perteikti vienintelio parašyto S. Plath romano įspūdžius.

Originalo kalba romanas pirmąkart pasirodė 1963 metų sausio 14 dieną, o tų pačių metų vasario 11 d. (taigi mažiau nei mėnuo!) Sylvia Plath savo namų virtuvėje, gerai užkimšus durų apačią, paleido viryklės dujas ir nusižudė. Tai esminis kontekstinis Stiklo gaubtos dalykas, nes akivaizdu, kad autorės priešmirtinis tekstas, kuris iš pradžių buvo atmestas leidyklų (bet visgi pasirodęs dar esant autorei gyvai), tikriausiai tas atmetimas ne juokais išmušė autorę iš pusiausvyros. Nors romanas apie depresijos kamuojamą Esterą Grynvud nėra tas pats, kas pati Sylvia Plath, tačiau akivaizdžiau negu akivaizdu, kad Estera yra pačios Sylvios antrininkė, biografiniai faktai, kaip antai darbas madų žurnale ar gydymas elektros šoku, yra tos pačios Sylvios Plath asmeniniai potyriai.

Kitaip sakant, skaitant romaną akivaizdu, kad šis autorės rašymas buvo terapinio pobūdžio, bandymas savo asmeninėms patirtims suteikti literatūrinę formą ir iš to depresijos liūno išpešti nors kiek daugiau naudos. Manau, tokia idėja paskatino depresuojančių moterų vaizdavimo stygius grožinėje literatūroje, kurią parašytų pati moteris (rašytojas Ken Kesey jau 1961 metais buvo išleidęs Skrydis virš gegutės lizdo, tik abejoju, ar S. Plath knygą buvo skaičiusi). Turėkime galvoje, kad romanas pasirodė septinto dešimtmečio pradžioje, bet iš esmės jis pasakoja apie šešto dešimtmečio amerikiečių jaunosios kartos merginas, kurios susiduria su perfekcionizmu t. y. būti tobula mergina (ar moterimi), visų pirma, tai gimdyti vaikus, gerai gaminti ir tenkinti vyro užgaidas. Moteris namų šeimininkė, kuri savaime yra laiminga dėl to, kad ji paskutines jėgas atiduoda kepdama tobulą kalakutą savo sunkiai dirbančiam vyrui. Visgi Stiklo gaubtas nėra apie tokią moterį, tačiau būtent Esteros maištas prieš tokią šešto dešimtmečio požiūrį į moteris ir paskatino jausti visuomenės (ir savo motinos) spaudimą būti normalia ir atitikti to meto moters įvaizdį ir elgseną. Šis slėgimas, spaudimas būti tuo, kuo nenori, yra vadinamas stiklo gaubtu – tai depresyvi būsena, kai pasaulis iš Esteros tikisi daugiau, nei ji gali ir geba.

Kitą vertus, Estera turi itin aukštą intelektą, yra perfekcionistė ir visiems akivaizdžiai deklaruojanti, kad ji be motiniškų instinktų, kad niekada neturės vaikų ir netrokšta, kaip visos kitos, kuo greičiau ištekėti. Kadangi Esterai dar tik dvidešimt, niekas jos žodžiais pernelyg netiki, kol galiausiai pati Estera, grįžusi vasaros atostogų pas motiną, nežinodama kuo užsiimti, ima chroniškai galvoti apie savižudybę. Iš tikrųjų pirmoji romano pusė persmelkta Esteros bandymais nusižudyti – venų pjaustymasis, bandymas paskęsti, prisigerti piliulių – kas veda jos motiną, su kuria ir taip labai prasti santykiai, prie beprotybės. Toks Esteros elgesys atrodo nebrandus ir infantilus, kaip toji užsispyrusi ir hormonų paveikta paauglė, kuri įsimylėjo ir dėl meilės be atsako ima visaip „saldžiai“ save žudyti. „Prireiks dviejų judesių. Vieną riešą, paskui kitą. Trijų judesių, jei priskaičiuosime tai, jog reikės perdėti peiliuką iš vienos rankos į kitą. Tada įlipsiu š vonią (p. 157).“ Romano gelmę gelbsti tikrosios Esteros depresijos priežastys, kurios nesusijusios dėl meilės be atsako.

Kad Estera jaučia spaudimą iš visuomenės „būti kaip visoms“, yra aišku nuo romano pradžios, tačiau tikrąją Esteros depresiją siečiau su perfekcionizmu. Estera aukšto intelekto mergina, kuri visada viską atlieka tobulai ir tiksliai. Tą rodo jos nuolatinis kalimas, puikūs koledžo požymiai, puikiai atliekamas darbas madų žurnale, tačiau visame tame tobulame pasaulyje Estera nepatiria laimės, arba ji tokia trumpalaikė, kad negali ilgai užsibūti, atsverti įdėtų pastangų. Manau, tai susiję su tuo, kad Estera neturi tėvo, todėl ji nuolat jaučia maniakišką poreikį įrodyti, kad yra vertinga – pažymiai, pagyrimai ir mergaitės pirmūnės sindromas, po kuriuo slepiasi nuolatinis nepasitenkinimas ir priekabės sau. Galiausiai tobuli mokslai, aštrus protas, investicijos į ateitį ją taip perdegina, kad ji nebeturi tikslaus kelio, todėl dažnai sutrinka, kai jos paklausia, ką ji norėtų daryti. „Mačiau, kaip turiu tupiu po tuo figmedžiu, mirtinai išbadėjusi tik dėl to, kad negaliu apsispręsti, kurį vaisių pasirinkti. Norėjau kiekvieno atskirai ir visų iš karto, bet jei pasirinksiu vieną, prarasiu visus kitus. Taigi, kol tupėjau negalėdama apsispręsti, vaisiai ėmė raukšlėtis, pajuodo ir vienas po kito ėmė kristi ant žemės po mano kojomis (p.84).“ Tai itin sietųsi su pačios S. Plath išsakyta mintimi, kad nusivylimas ateina iš to, kad ji pati (kaip ir Estera) negali būti Dievu, negali visko iškart išbandyti ir turėti, kad žmogus yra ribotų galimybių būtybė. Troškimų neišsipildymas veda romano veikėją į pražūtį ir paklydimą, kaip, beje, iš dalies ir pačią Sylvia Plath.

Sylvia Plath

Vienas iš jos slaptų (romane atrodo, kad net šiek tiek gėdingų) troškimų yra būti gera poete, atsiduoti literatūros pasauliui, bet nėra tikra dėl pasirinkimo. Galiausiai Estera geba daug ir greitai viską perprasti, tačiau jai viskas tampa beprasmiška, kol galiausiai visas savo gyvybines jėgas atiduota nekaltybės praradimo planavimui (tai romane atrodo taip infantilu, bet šešto dešimtmečio merginoms, matyt, tai buvo itin aktuali tema-problema) ir taip pat savižudybės troškimui. Tiesa, viena įspūdingiausių knygoje esančių scenų buvo Esteros kraujavimas po nekaltybės praradimas; perteikta itin dinamiškai, tragikomiškai, atskleidžiant to meto mažo lytinio švietimo tendencijas Amerikoje.

Galiausiai Estera, kaip ir pati knygos autorė, buvo gydoma elektros šoku. Šioji procedūra aprašoma kelis sykius ir, kaip žinia, šiandien, kaip ir lobotomija, pažeidžiant tam tikras smegenų sritis,  nebėra medicinoje taikomi. Knygos pabaigoje Estera išeina iš gydymo klinikos, patyrusi draugės netektį, susitaikiusi, kad niekada netekės už svajonių vaikino Badžio Vilardo, tačiau pati Sylvia Plath, deja, šviesos tunelio gale nerado. Rašytoja visgi buvo labiau poetė, nei romanistė, todėl Stiklo gaubtas prozine meistryste toli gražu negali prilygti kitai rašytojai, kuri irgi baigė savo gyvenimą savižudybe – Virgina Woolf. Romanas labiau kaip savęs pertransformavimas, bandymas suvokti savo klaikios būsenos priežastis, todėl tokiais atvejais praverčia alter ego, šiuo atveju, rašytojos susikurtas prototipas Estera.

Manau, romaną galima nagrinėti pačiais įvairiausiais rakursas. Visų pirma, psichoanalitiniu pagrindu, siejant ne vieną mokslinę teorinę medžiagą su Esteros jausenos ir elgesio modeliais. Jie visi daugiau ar mažiau panašūs – klaikus troškimas būti laimingam ir pripažintam nuveda iki to, kad nieko nebesinori nei iš savęs, nei iš gyvenimo. Kitas įdomus nagrinėjimo ir kūrinio permąstymo aspektas būtų feminizmas. Estera kaip maištininkės ir laikmečio moterų teisių į savo asmeninį pasirinkimą, sudėtingais lygiaverčių moterų su vyrais laikotarpiu Amerikoje aspektas. Čia prisiminiau kelis filmus, kurie papildytų feministinę Esteros laikyseną kontekstais, pavyzdžiui, Malonus miestelis (1998) ir Stepfordo moterys (2004). Yra autobiografinis filmas ir apie pačią S. Plath, kur pagrindinį vaidmenį sukuria daug kam neblogai pažįstama Gwyneth Paltrow Sylvia (2003).

Knyga laikoma moderniąja klasika, tad nesunku suprasti kodėl. Rašyti apie savo pačios išgyvenimus po alter ego priedanga ir būti dėl to atmestai leidyklų – tai žlugdymas, manau, S. Plath nesulaukė tokio palaikymo, kokio galbūt tikėjosi, galimas daiktas, ją tai sugniuždė. Visgi knyga nedvelkia mirties kultu, čia neidealizuojama mirtis kaip troškimas, kaip vienintelis išsilaisvinimas. Romano atmosfera iš tikrųjų sukurta dėl veikėjos būsenų, atrodo, kaip hermetiškai lokalus stiklo skafandras, iš kurio negali ištrūkti Estera. Visgi po bytnikų kartos, jau praėjus daugel metų, netgi dešimtmečių nuo Stiklo gaubto, rasis nauja depresuojančiųjų literatūros banga, kuri vienaip ar kitaip įves į literatūrą idealizuojamą mirties kultą, tačiau priežastys, atvedančius veikėjus (ir autorius) iki šių būsenų, bus labai panašios kaip ir S. Plath kūrinyje – visuomenės atstūmimo, nepritapimo ir meilės stygiaus problemos. Pavyzdžiui, Elizabeth Wurtzel kultinė knyga Prozako karta (1994), ar lietuviškai dar neišversta knyga David Foster Wallace Begalinis pokštas (1996).

Stiklo gaubtas – tai ne idėjinis romanas, net nepasakyčiau, kad jis netikėtas, grakštus ar pasižymintis įdomia literatūrine išmone ar bent maniera. Jeigu šis moderniosios klasikos kūrinys ir vertingas, tai, sakyčiau, veikiau kaip XX amžiaus vidurio feministinė ir psichoanalitinė studija grožinės literatūros rėmuose. Estera – tai veikėja kaip epochos egzempliorius, balsas, bylojantis nepatogią ir anuomet ne itin norimą girdėti ir suprasti depresuojančios moters būseną. Depresija iš esmės per Esteros personą atspindi to meto kolektyvinės bendruomenės slopinamas (ir net kenksmingais būdais „gydančias“) problemas.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Virginia Woolf "Tarp veiksmų"

Virginia Woolf. „Tarp veiksmų“. – Vilnius: Vaga, 2017. – 176 p.

Sveiki, skaitytojai,

Jau nebemaniau, kad išauš diena, kada sulauksime kokio neišversto moderniosios prozos klasikės autorės Virginios Woolf (1882-1941) kūrinio. Visgi sulaukėme romano Tarp veiksmų (angl. Between the Acts), kuris tapo paskutiniuoju autorės romanu, prieš nusiskandinant upėje. Ką galėjo rašyti genialioji V. Woolf prieš ištinkant antrajai nuprotėjimo krizei? Ar gali išryškėti atsinaujinusios ligos protrūkiai? Sunku pasakyti, nes kūrinys gerokai nutolęs nuo autorės gyvenimo ir kaip daugelis romanų, yra tiesiog ne apie ją, tad aptikti ten V. Woolf nė nesitikėkite, nors tikrieji autorės kūrybos tyrinėtojai pasakytų priešingai.

Tarp veiksmų nuo pat pirmųjų puslapių išlaiko puikiai žinomą autorės stilių – susitelkti į veikėjų mąstymo formą, vaizduoti pasiturinčių žmonių (ne)eilinę gyvenimo dieną, kuri iš esmės atskleidžia ne tik sudėtingus vertinimo ir vertybių kuriamo personažo vidinius procesus, bet ir laikmečio tendencijas. Romanas tarsi sukryžmina jos anksčiau parašytus kūrinius Orlando, Į švyturį ir Ponią Delovėj. Orlando – tai laikmečio aprėpimas nuo Elžbietos I-osios laikų iki XX amžiaus pirmosios pusės dienų, tą mes matome statomame kaimietiškame spektaklyje, kuris ir tampa pagrindiniu įvykiu knygoje. Į švyturį, regis, paveldėta veikėjų vidinis lūkuriavimas, jų lokalios ir garsiai niekada neišsakytos mintys, o Ponia Delovėj, regis, perdavė Tarp veiksmų romanui buities tapybiškumą, puikiai aprašomos kaimo aplinkos detalės. (Prisiminiau netgi Šatrijos Raganos Sename dvare!). Ir visgi, nors įžvelgti galima pasikartojimų iš ankstesnių autorės kūrinių, šis kūrinys visgi turi savitą šerdį ir gali būti lyginamas tik tam tikrais apsektais kaip V. Woolf kūrybos ypatumai, visais kitais atvejais, kūrinys yra savarankiškas sumanymas, atsiejamas nuo kitų jos kūrinių.

Pati autorė prieš savižudybę, kaip teigia atgalinis knygos viršelis, gana skeptiškai žiūrėjo į šį romaną, norėjo jį koreguoti, bet nebespėjo. Nelieka abejonių Virginios Woolf talentu ir tuo, kaip ji rašo gyvai ir sudėtingai. Tarp veiksmų pavadinčiau pačiu dinamiškiausiu autorės romanu, nors ir romane Į švyturį netrūksta šuolių iš vieno veikėjo sąmonės į kitą, tačiau Tarp veiksmų tai dar ryškesnė ypatybė, kad kartais po vienos pastraipos gali pasikeisti veikėjų vidinis balsas ir požiūris į gyvenimą bei aplinką vos akimirkai ir vėl sugrįžti į buvusį tašką.

Poilsiaujantys pavargę aristokratai, kasdien vis labiau prarasdami savo luomo tvirtumą, laiką leidžia kaime ir laukia kasmetinio vaidinimo, kurį ruošia kaime tvirtu charakteriu pasižyminti panelė La Trob, kuri, kaip autorė užsimena, turi pernelyg daug vyriškų organizacinių savybių, o dar vėliau, kad ji – lesbietė. Tačiau ji nėra vienintelė homoseksualus asmuo, suvažiavime yra ir homoseksualių vyrukų, tačiau tai plačiau nenagrinėjama, kaip anatomiškai nenagrinėjami santykiai tarp Izos ir sutuoktinio, kaip ir tarp kitų personažų, kadangi visi daugiau ar mažiau atrodo sutelkę „į save“, o kontekstiniai santykiai lieka tik kaip dekoracijos.

Rašytoja Virginia Woolf.

Didelė romano dalis skirta pačiam vaidinimui, apžvelgiant Anglijos istorinius laikotarpius, tarsi primenant iki ko šiandienos žmonės atėjo, čia skamba tikriausiai pačiai V. Woolf svarbūs autoriai, įskaitant ir patį V. Šekspyrą, todėl romane ir vaidinimo kūrimo scenose daug aliuzijų į klasikinius veikalus ir grožinius kūrinius. Kitaip sakant, Tarp veiksmų yra taiklus autorės tautos ir individo permąstymo ir prasmės ieškojimo būdas, aidint tolumoje Antrojo pasaulinio karo aidams. Regis, karo grėsmė turėtų būti pagrindinė ašis pasakojime, bet ji taip nutolusi nuo vaidinimo ir žmonių rūpesčių, kad tampa tik dar vienu istoriniu vaidinimo kontekstu, iliustruojančiu aplinką, bet iš esmės tikroji kova vyksta pačių veikėjų sieloje, susiskaldžiusioje dėl neišsipildžiusių lūkesčių, dėl dūžtančių svajonių, nelaimingos meilės ir seniai žmones kamuojančių troškimų būti laisviems ir laimingiems.

Tarp veiksmų yra tas pavadinimas, kuris turi daugiamatę reikšmę. Pats paviršutiniškiausias – pertraukos tarp vaidinimų, kuriose išryškėja veikėjų santykiai. Filosofine prasme „tarp veiksmų“, kaip ir tas personažas, kuris teniso bateliais sutraiškė gyvatę, ryjančią rupūžę, yra tik egzistencinis apnuogintas būvis su savimi, kurios akistatos veikėjai taip bijo ir taip bėga į karnavalinį vaidinimą, kad atrodo, jog autorei kažin kokiais magiškais literatūriniais burtais pavyko išgauti psichologinį manipuliacijos efektą, kuriuo serga visi romano veikėjai. Jie save „sąžiningai apgaudinėja“ vaidindami savo kasdienius vaidmenis, bet visada stoja toji akimirka, kaip ir Iza prie lelijų kūdros, kada atsiveria nepatogi ir žlugdanti kaip karas realybė, jog nuo savęs nepabėgsi į krūmus ir ten nepersivilksi naujais rūbais. Sau esi didžiausias džiaugsmo ir liūdesio draugas ir priešas.

Tekstą vertė Emilija Ferdmanaitė, kuri turėjo nemenkai paplušėti, nes išversti Virginią Woolf nėra juokas, ypač nepasimesti tarp veikėjų sąmonės srauto, tačiau, regis, viskas pavyko kuo puikiausiai ir net buvo kelios vietos, kur aiktelėjau, nes lietuviškai taip gerai skambėjo, kad net verta pagyrimo.

Puikus, gurmaniškas, intelektualus Tarp veiksmų romanas, manau, visų pirma, būtinas tiems, kurie skaito Virginią Woolf, kuriems patinka lėti, meditatyviai daugiasluoksniai pasakojimai, kada nė akimirkai neabejojama autoriaus literatūriniu plastiškumu ir gebėjimu valdyti teksto veikėjus ir prasmę kaip šachmatų figūras. Toks yra šis romanas – šachmatų lenta, kurioje išryškėja ne vien ėjimai į priekį, bet ir mąstymo strategijos, o juk tarp veiksmų, toji akimirka, kai renkamės, ir yra tai, kas mes esame iš tikrųjų.

Jūsų Maištinga Siela