Filmas: "Motina ir dukra, arba Naktis nėra amžina" / "Deda-Shvili an rame ar aris arasodes bolomde bneli"

 

Sveiki,

 

Pirmuoju šio sezono „Scanoramos“ filmu tapo Sakartvelo dokumentinis filmas „Motina ir dukra, arba naktis nėra amžina“ (angl Mother and Daughter, or the Night Is Never Complete) (2024). Su dokumentika kino festivaliuose retai kada prašausi, šįkart taip pat neprašoviau, nes filmas iš tikrųjų emocionaliai ir svaiginančiai intymiai išsiskleidė, apimdamas tris sakartveliečių moterų režisierių kartas. Filmas fokusuojasi į 94 metų garsią Sakartvelo režisierę Laną Gogoberidzę, kuri per savo santykį su jau kadaise mirusia motina, permąsto savo tarpukario likimą ir kino filmus.

 

Mane visada labai sujaudina tokios intymios šeimų dokumentikos, savitos išpažintys, pastarosios, beje, kaip šioji, stebina skaudžiais ir nesumeluotais likimų smūgiais. Senutė Lana prisimena savo motiną, gimusią dar XX amžiaus pačioje pradžioje ir ketvirto dešimtmečio pradžioje sukūrusią du unikalius kino filmus, kuriuos beregint pasikeitusi valdžia iškart uždraudė, Lanos tėvą, beje, komunistą, nušovę, o motiną ištrėmė 10 metų į gulagą sunkiųjų darbų. Tbilisyje likusi mažoji Lana prisimena gerųjų dėdžių globą, sumaištį namuose, besikeičiančią sovietinę valdžią ir motinos ilgesį. Režisierė nuotraukomis, daiktais ir prisiminimais rekonstruoja šeimos istoriją ir taip įprasmina savo motinos, pirmosios gruzinų moters režisierės atminimą. Istorija verta išties dėmesio, nes motina, grįžusi iš tremties, niekada nekalbėjo apie savo filmus, nors dukra pasuko režisierės keliu, vėliau tą padarys ir anūkė. Po motinos mirties Lana galiausiai su didelėmis pagalbomis senuose užsienio archyvuose visgi aptiko motinos filmus, juos pademonstravo Vakarams ir Vakarai buvo sužavėti. Tų filmų ištraukas galima interpretuoti kaip šeimos moterų likimų ir kartu netrukus prasidėsiančio tautos valymo juodąją pranašystę.

 

Iš tikrųjų filmas graudina ir sukrečia. Jis dar kartą paliudija ir tai, ką gerai žinome iš pačių lietuvių tremtinių, grįžusių į Lietuvą, liudijimų. Visi labai norėjo gyventi ir išgyventi, nė vienas sunkią valandą nepasikorė, nenusižudė, nes viltis tikriausiai tokią valandą yra kur kas stipresnė. Perėjus tokį likimą, tikriausiai niekas nebebaisu. Filme Lana daug cituoja ir deklamuoja poezijos, kuri buvo laikoma kaip viena iš pasipriešinimų formų toms baisioms okupantų represijoms. Pabaigoje ji padeklamuoja vieno mylimo savo poeto iš Prancūzijos verstas eiles, kurios dar ilgai man skambėjo po šio puikaus ir jautraus filmo. Perfrazuojant būtų panašu į tai: net ir tamsiausia naktis negali būti juoda žmogui, perėjusiam sielvartą... Filmas toks ir yra, jis kalba apie sielvartą, bet jo nesmerkia, gyvenimas su duotomis tragiškomis aplinkybėmis ir savomis dovanomis, kurios nustelbia baisiausias tragedijas ir iškelia bendražmogiškumą kaip didžiausią atsvarą barbariškumui ir nužmoginimui. Labai rekomenduoju.

 

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 8.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "O tada mes šokome" / "And Then We Danced"

Sveiki,

Kol kas daugiausiai kino festivalio Scanorama emocijų sukėlęs filmas „O tada mes šokome“ (angl. And Than We Danced) (2019), kuris, mano akimis, pasakoja neįtikėtiną LGBT tematikos istoriją konservatyvioje Sakartvelo šalyje. Iš to, kokių atsiliepimų girdėjau apie šią juostą, manding, kad tai vienas geriausių šio festivalio filmų. Salėje žiūrėję sakartveliečiai po filmo plojo savo tėvynės filmui, žinoma, prisidėjau prie jų, nes tikrai yra dėl ko.

Filmas kaukazietiškų spalvų ir atmosferos – skurdi Merabo šeima vos suduria galą su galu, o šeimos sūnūs lanko šokių mokyklą, kuriame šoka tautinius sudėtingus šokius, manydami, kad vėliau, kaip ir jų tėvas, galėsią iš to kurį laiką pragyventi. Gyvų santykių šeimoje esti ir pykčiai, ir bučiniai, ir nusivylimai, ir muštynės... Jaunasis atžala nuolat stengiasi sušokti vis geriau ir geriau, tačiau šokių mokytojui neįtinka jo nevyriškumas, jis atrodo per minkštas, neturi tautinio vyriško brutalumo, todėl jo ateitis pamažu žlunga. Netikėtai atvyksta naujas šokėjas, kuris sužadina jaunuoliui netikėtą seksualinį potraukį...

Tiesą sakant, ko jau ko, bet nesitikėjau kaukazietiškos LGBT istorijos ir tikriausiai tokios nė nebūtų, jeigu filmo neremtų Švedijos kūrėjų komanda. Filmas nevienkryptis, jis pripildytas estetinių Tbilisio spalvų, šeimos santykių, LGBT pogrindžio gyvenimo, nacionalinių dainų ir muzikos... Viskas taip gražiai perteikta, kad nejauti, kaip harmoningai estetika ir kultūra įsilieja į gyvą pagrindinio veikėjo išgyvenimą – tai nėra atskiros sudedamosios filmo dalys, o veikiau sukuria atskirą simpatiškų veikėjų santykį, kuris ir provokuoja, ir verčia žavėtis, kaip tokioje patriotiškai nusiteikusioje šalyje veriasi tai, kas vadinama globalizacijos yda – tai tradicijų laužymai ir įsigalintys etninių normų neatitikimai.

Iš esmės filmo įtaigumas ir visas tas probleminis „desertas“ yra ne vien tik asmeninė vaikino homoseksuali meilės istorija, bet tai, kaip režisierius randa būdų supriešinti tradicijų ir inovatyvaus pasaulio požiūrius. Homoseksualus vyrukas niekada netiks šiam šokiui, nes jo kitokia energetika ir jausmai, nors filmo pabaigoje jis su sužeista koja iš esmės šokdamas atrankoje išpildo tautos dvasios tradicinę šokio sampratą – šokiu išreiškia tautos didybę, nepalaužiamumą, tvirtumą ir mokėjimą nepasiduoti sunkiausiomis akimirkomis, tačiau akli dėstytojai tokie apakę nuo tradicinių tipažų, kad tiesiog jame mato tik trūkumus ir ydas. Ar yra vietos LGBT asmenims tradicijoje? Štai ko klausia šis filmas. Ar LGBT asmenys, neatitinkantys standartų, turi būti išvejami iš tautos žemių ir atseikėti nuo nacionalinės kultūros į pogrindį kaip brokuoti padarai? Tai filmas, kur romantika neužgožia pačios aštrios problematikos ir priešingai – susipriešinimas nenužudo vaikino ir padeda jam išsilaisvinti, atrasti savo identitetą. Labai labai pavykęs filmas.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb:8.2

Jūsų Maištinga Siela