Filmas: "Kryžkelė" / "Crossing"

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Su švedų režisieriumi Levan Akin susipažinau per jo filmą „O tada mes šokome“ (2019), kuris anuomet tapo mano vienu geriausiu tais metais matyti meniniu filmu. Levan Akin jau anuomet išsiskyrė nepaprastu žvilgsniu į šiuolaikinę, bet itin tradicišką ir konservatyvią Gruziją, dabar reiktų sakyti Sakartvelą. Perteikdamas Tbilisio ir provincijos nepaprastas spalvas ir tautinio šokio tradiciją, Akin kūrė kartu ir homoerotinę istoriją, patiems kartvelams itin nepatogia tema, nes jie, kaip krikščioniškojo pasaulio dalis, yra linkę neigti bet kokias seksualines įvairoves apraiškas. Pasirodo, su šiuo filmu režisierių ištiko neregėta sėkmė, kurią jis nutarė tikriausiai pratęsti toliau bendradarbiaudamas su Sakartvelo aktoriais naujausiame savo kino projekte „Kryžkelė“ (angl. Crossing) (2024), kurį galėjote pamatyti šio sezono Kino pavasaryje.

 

Nuo pirmųjų kadrų matome apdriskusio Batumio prieplaukos skurdaus rajono namukų kvartalą, kuriame pasirodo į pensiją jau išėjusi buvusi istorijos mokytoja Lėja (aktorė Mzia Arabuli), pastaroji ieško čionai gyvenančios dukterėčios, kurią ji pažadėjo surasti ir pasirūpinti savo ką tik mirusiai seseriai. Įdomu tai, kad „dukterėčia“ – tai sąlygiškas terminas, mat iš tikrųjų tai vaikinas, nusprendęs palikti savo šeimą, tapti moterimi. Kaip ir daugelis pasirinkusių tokį gyvenimą, negalėjo likti savo „normaliose“ šeimose, todėl savu noru pasitraukė iš šeimos ir tapo prostitute. Netrukus Lėja iš vietos vaikinuko Ačio (aktorius Lucas Kankava) sužino, jog dukterėčia vardu Tekla išvyko į Stambulą. Galų gale Ačiui atsibodo būti nuolat ujamam namuose, kuriuose jaučiasi svetimas, todėl sugalvoja lydėti mokytoją Lėją į Turkiją ir padėti jai surasti Teklą.

 

„Kryžkelė“ – tai kelionių filmas, labiau pačios Lėjos susivokimo ir susitaikymo kelionė Sakartvelo ir Stambulo miesto urbanistiniuose peizažuose. Režisierius puikiai moka išnaudoti iš pirmo žvilgsnio ne pačias turistams patraukliausias vietas, pavyzdžiui, Stambulo transvestitų ir transeksualų prostitučių kvartalą, kuriame Ačis ir Lėja ieško Teklos. Tarp pačios mokytojos ir Ačio taip pat mezgasi sunkiai nusakomas motinos ir sūnaus ryšys, nors abu ir priešinasi šiam ryšiui. Šalia po vieną didžiausių pasaulyje miestų besiblaškančių kartveliečių pasakojama ir paralelinė transeksualės Evrimos (aktorė Deniz Dumanli) istorija, kuri pakeitusi lytį bando pagelbėti panašaus likimo žmonėms, neskirstydama pagal lytį ar amžių. Pakeitusi lytį ir besitvarkanti savo tapatybės dokumentus Evrima pagaliau jaučiasi pritampanti prie šio miesto bendruomenės. Tai gana kontrastinga, nes vos prieš kelias dienas, žvelgiant į šių dienų tikrovės politiką, Turkijos valdžia pareiškė, kad žmonės, kurie bandys sudaryti vienos lyties santuokas ar pasikeisti lytį Turkijoje, sulauks kalėjimo. Žodžiu, Turkija labai keičiasi ir tos jėgos galimai gali sunaikinti ištisus (prieglobstį radusius Kaukazo, Turkijos ir kitų šalių) Stambulo kvartalus. Gali būti, kad Levanui Akinui pavyko sukurti šį filmą pakankamai liberaliame laikmetyje, kuris šiuo metu naikinamas.

 

Įdomu tai, kad pats režisierius režisuoja ir su amerikiečiais. Pats nustebau, kai sužinojau, kad Levan Akin sukūrė ir režisavo du pirmuosius serialo „Interviu su vampyru“ sezonus, kurį taip pat žiūriu, tačiau tai, ką jis nuveikė Kaukaze su savo šiais dviem filmais – unikalu, drąsu, nekasdieniška ir, reikia manyti, labai atveria visų pirma paties kartveliečiams galimybę permąstyti savo dabarties įvairovės nepripažinimo problemas tiek homoseksualumo, tiek translytiškumo klausimais. Na o man be viso urbanistinio peizažo labai įsimins mąsli, filosofiška ir aristokratiška aktorės Mzia Arabuli, sukūrusios Lėjos personažę, laikysena. Stebi, kaip Lėja eina iškėlusi galvą per Bosforo sąsiaurio krantines ir negali netikėti, kad visas skausmas ir sumišimas eina drauge su ja. Labai įsimintinas vaidmuo!

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.4

 

Maištinga Siela

Filmas: "O tada mes šokome" / "And Then We Danced"

Sveiki,

Kol kas daugiausiai kino festivalio Scanorama emocijų sukėlęs filmas „O tada mes šokome“ (angl. And Than We Danced) (2019), kuris, mano akimis, pasakoja neįtikėtiną LGBT tematikos istoriją konservatyvioje Sakartvelo šalyje. Iš to, kokių atsiliepimų girdėjau apie šią juostą, manding, kad tai vienas geriausių šio festivalio filmų. Salėje žiūrėję sakartveliečiai po filmo plojo savo tėvynės filmui, žinoma, prisidėjau prie jų, nes tikrai yra dėl ko.

Filmas kaukazietiškų spalvų ir atmosferos – skurdi Merabo šeima vos suduria galą su galu, o šeimos sūnūs lanko šokių mokyklą, kuriame šoka tautinius sudėtingus šokius, manydami, kad vėliau, kaip ir jų tėvas, galėsią iš to kurį laiką pragyventi. Gyvų santykių šeimoje esti ir pykčiai, ir bučiniai, ir nusivylimai, ir muštynės... Jaunasis atžala nuolat stengiasi sušokti vis geriau ir geriau, tačiau šokių mokytojui neįtinka jo nevyriškumas, jis atrodo per minkštas, neturi tautinio vyriško brutalumo, todėl jo ateitis pamažu žlunga. Netikėtai atvyksta naujas šokėjas, kuris sužadina jaunuoliui netikėtą seksualinį potraukį...

Tiesą sakant, ko jau ko, bet nesitikėjau kaukazietiškos LGBT istorijos ir tikriausiai tokios nė nebūtų, jeigu filmo neremtų Švedijos kūrėjų komanda. Filmas nevienkryptis, jis pripildytas estetinių Tbilisio spalvų, šeimos santykių, LGBT pogrindžio gyvenimo, nacionalinių dainų ir muzikos... Viskas taip gražiai perteikta, kad nejauti, kaip harmoningai estetika ir kultūra įsilieja į gyvą pagrindinio veikėjo išgyvenimą – tai nėra atskiros sudedamosios filmo dalys, o veikiau sukuria atskirą simpatiškų veikėjų santykį, kuris ir provokuoja, ir verčia žavėtis, kaip tokioje patriotiškai nusiteikusioje šalyje veriasi tai, kas vadinama globalizacijos yda – tai tradicijų laužymai ir įsigalintys etninių normų neatitikimai.

Iš esmės filmo įtaigumas ir visas tas probleminis „desertas“ yra ne vien tik asmeninė vaikino homoseksuali meilės istorija, bet tai, kaip režisierius randa būdų supriešinti tradicijų ir inovatyvaus pasaulio požiūrius. Homoseksualus vyrukas niekada netiks šiam šokiui, nes jo kitokia energetika ir jausmai, nors filmo pabaigoje jis su sužeista koja iš esmės šokdamas atrankoje išpildo tautos dvasios tradicinę šokio sampratą – šokiu išreiškia tautos didybę, nepalaužiamumą, tvirtumą ir mokėjimą nepasiduoti sunkiausiomis akimirkomis, tačiau akli dėstytojai tokie apakę nuo tradicinių tipažų, kad tiesiog jame mato tik trūkumus ir ydas. Ar yra vietos LGBT asmenims tradicijoje? Štai ko klausia šis filmas. Ar LGBT asmenys, neatitinkantys standartų, turi būti išvejami iš tautos žemių ir atseikėti nuo nacionalinės kultūros į pogrindį kaip brokuoti padarai? Tai filmas, kur romantika neužgožia pačios aštrios problematikos ir priešingai – susipriešinimas nenužudo vaikino ir padeda jam išsilaisvinti, atrasti savo identitetą. Labai labai pavykęs filmas.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb:8.2

Jūsų Maištinga Siela