Filmas: "Vėtrų kalnas" / "Wuthering Heights"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Apie šį filmą daug nesiplėsiu. Tikriausiai daugelis jį žiūrėjote, nes puikiai žinote britų rašytojos Emily Brontė romaną „Vėtrų kalnas“, pagal kurį garsi režisierė Emerald Fennell pastatė naujausią šio XIX amžiaus romano ekranizaciją tuo pačiu pavadinimu „Vėtrų kalnas“ (angl. Wuthering Heights) (2026). Šiaip režisierė labai vertinama ir giriama už išties įtikinamus kino projektus, pvz., „Soltbernas“ (2023) ar tas pats spalvingai intriguojantis kino projektas „Perspektyvi mergina“ (2020), tačiau už „Vėtrų kalną“ gavo šiek tiek per nagus. Reikia didelės drąsos lįsti prie britų literatūros klasikos kūrinių ir bandyti padaryti ką nors kitaip, nei tą darė kiti ekranizatoriai.

 

Gerai... Daugelis mano, kad naujoji „Vėtrų kalno“ versija prasta, nes ji neatitinka knygos turinio ir fokusuojasi ne į romantizmo dramatizmą, o į erotiką. Dar labai svarbu paminėti, kad režisierė neekranizuoja visos E. Brontė knygos, tik pasiremia pirmąją knygos istorijos puse ir gana drąsiai interpretuoja, išlaikydama Ketės ir Hitklifo meilės liniją itin hiperbolizuodama siužetinius vingius, įvesdama ne tik naujų spalvų, bet daugybę mizanscenų, kurių romane nė su žiburiu nerasite, pvz., Ketės masturbacija laukuose ar jo ir Hitklifo stebėjimas, kaip darbininkų pora arklidėse užsiima BDSM seksu...

 

Jeigu atvirai, manau, kad filmas pranoko mano lūkesčius. Gal dėl to, kad buvau nusiteikęs pačiam prasčiausiam ir banaliausiam šio romano variantui, tačiau iš „Vėtrų kalno“ padaryti įtampą ir truputį Tinto Braso primenančią erotiką – išties netikėta perspektyva, turint galvoje, kad kostiuminis (?!) erotinis žanras kino industrijoje labai nuvertinamas, nes sudėtinga padaryti ką nors labai originalaus. Manau, režisierė laikosi gotikinės pašėlusios erotikos braižo. Filmas man pasirodė itin atmosferinis, trykštantis pagrindinių veikėjų geismais ir pritrauktais estetiniais pirmo plano kadrais, kuriuose didžiumą dalį vaizdinių sukūrė pagrindiniai jau kine seniai įsitvirtinę savo kartos aktoriai Margot Robbie ir Jackob Elordi, kurie tikriausiai atrinkti dar ir dėl fizinių patrauklių parametrų.

 

Suprantu daugelio žiūrovų nusivylimą, kurie norėjo dar vienos techniškai patobulinto Peter Kosminsky 1992 metų versijos su Juliette Binoche ir Ralph Fiennes, kuri, beje, yra gana tiksli romano ekranizacija. Iš tikrųjų džiaugiuosi, kad naujausioji versija nebedarė to, ką jau ir taip kine puikiai žinome iš šios klasikinės istorijos. Iš tikrųjų, kad ir kaip bepažiūrėsi, labiausiai sukrečia tai, kad Ketė buvo be galo šioje interpretacijoje įsimylėjusi Hitklifą, o tikrame romane išreiškiama tik kaip prielankumas savo vaikystės draugui. Visgi reikėjo padaryti tik viena, mano nuožiūra, koreguoti paties filmo pavadinimą su prierašu, kad filmo medžiaga tik remiasi „Vėtrų kalno“ medžiaga, o nėra ekranizacija, todėl gal ir minios žiūrovų dalis būtų kiek kitaip priėmę šį filmą. Visgi džiaugiuosi, kad asmeniškai pagaliau pamačiau ir man filmas iš tikrųjų patiko, nes jis deda visai kitokius akcentus „Vėtrų kalno“ istorijoje. Beje, techniškai filmas labai kokybiškai ir nufilmuotas, ir sukonstruotas. Puikus Charli XCX įtaigus garso takelis buvo išleistas net vinilinės plokštelės pavidalu kaip nestudijinis albumas, o tai rodo, kokio masto komercijai buvo pasiruošta.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 6.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Soltburnas" / "Saltburn"

 

Sveiki, kino žiūrovai,

 

Apie tai, kaip gyvena britų aristokratai filmų sukurta labai daug: kaip jie linksminasi, bendrauja, nuo ryto iki vakaro gurkšnoja šampaną ant savo smaragdinės vejos, kol kas nors jiems nenutinka. Naujausias „Perspektyvi mergina“ (2020) režisierės Emerald Fennell filmas, kuriam scenarijų rašė ji pati „Soltburnas“ (angl. Saltburn) (2023) kreipia dėmesį į 2006 metų Oksfordo studentą Oliverį, kuris niekada neturėjo draugų. Atsidūręs viename prestižiškiausių pasaulyje universitetų netrunka suvokti, jog čia arba esi genijus iš darbininkų klasės, arba sėdi už didelius pinigus, patupdytas turtuolių tėvelių. Oliveris netrunka prisigretinti prie turtuolio ir gražuolio Felikso, kuriam universitete dėmesio netrūksta nei iš vyrukų, nei iš merginų.

 

Gerai, filmas prasideda kaip kokia LGBTQ meilės istorija. Oliveris įsimyli Feliksą, tačiau neatrodo, kad autizmo bruožų turintis vyrukas susivoks, kad Feliksas ne jo nosiai. Deja, labiausiai stebina paties Felikso prielankumas Oliveriui, jis jį laiko draugu (nes paskolino dviratį?!), neįtikėtinu lipšnumu apdovanojęs Oliverį teikia kažin kokių vilčių. Galiausiai Oliveris prisimeluoja, suvaidina auką ir gauna tiesų kelialapį į Felikso namus, kuriuose netrukus sugeba suintriguoti Felikso sesę Veneciją, atkreipia dėmesį į Felikso motiną bei konkurentą „globotinį“, kuris įspėja, jog kai nusibos jis kaip žaisliukas, turtuoliai jį išmes. Aišku, filmas laikosi ant kelių labai svarbių svertų: kaip pavyks Oliveriui prisijaukinti Feliksą ir kaip jis reaguos, kai sužinos jo tikrąsias intencijas... Bet filmo antrojoje pusėje viskas kardinaliai keičiasi ir Oliveris parodo nagučius, jis nori ne tik Felikso, bet ir visų šeimos turtų... Netrukus iš psichologizuotos dramos apie vaikino aistrą kitam vaikinui filmas tampa savotišku trileriu, kurio baigtis daugiau tokio kino mačiusiems žmonėms tikriausiai nujaučiamas. Jautrus intravertas iš darbininkų klasės apsuka Adamsų šeimynėlę primenančią, psichuojančių turtuolių šeimynėlę ir pasiima viską, ko tik troško.

 

Visgi tuos seksualinius lėbavimus ir tą turtuolio dvarą, neaiškias vaikinų draugystės ribas esu kažkur matęs. Filmo siužetas tarsi truputį „nugnybtas“ iš klasikinės knygos ekranizacijos „Sugrįžimas į Bridesheadą“ (2008), tik „Soltburnas“, aišku, nepalyginai orientuotas į šiuolaikinio trilerio žaidimus, kurie, tiesą sakant, ne ką mažiau įdomūs. Visgi galvojau apie tų turtuolių charakterių išpildymus, jų buką sprendimą Oliveriui suteikti daugiau privilegijų (negi jie akli?), kitą vertus, atrodo, jog režisierė specialiai kūrė jų tokius destruktyvius likimus, nes jiems patiems buvo įdomu šitaip žaisti su Oliveriu, nes juk jie – aristokratai, kas jiems belieka, tik žaisti, kad nenumirtų iš nuobodulio. Filmas pavyko, bet kokiu atveju. Puikus Barry Keoghan pasirodymas, tai dar vienas jo puikus pasirodymas po „Salos vaiduokliai“, o ko vien vertas aktoriaus pabaigos šokis pagal Sophie Ellis-Bextor hitą „Murder On The Dancefloor“.  

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gyvenimas aukštybėse" / "High Life"

 Sveiki skaitytojai,

Daug kam neblogai pažįstama prancūzų režisierė Claire Denis prieš kelis metus pristatė savo fantastinę dramą „Gyvenimas aukštybėse“ (angl. High Life) (2018), kurį, sakyčiau, gana prieštaringai sutiko lietuvių publika. Vieniems filmas tapo įsimenama fantastine kelione į alternatyvią ateitį, o kitiems tiesiog pristigo nuotykių ir dinamikos. Koks iš tikrųjų tas „Gyvenimas aukštybėse“? Nekantravau ir aš pasižiūrėti šį filmą ir likau dėl tam tikrų dalykų nustebintas.

Filmas pasakoja apie ateitį, kada nuteistieji mirti žmonės turėjo galimybę pasirinkti pasitarnauti žmonijai ir leistis į kelionę per kosmosą be galimybės sugrįžti. Į tokią kosminę programą nuteistieji leidžiasi ne tik kelionėn, tačiau ir bando dauginimosi eksperimentus kosmose. Jie geria distiliuotą jodu praturtintą vandenį, kad apsisaugotų nuo kosminės radiacijos, juos globoja šios misijos daktarė Dibs, tačiau ilgą laiką uždaryta komanda, kuriai ir šiaip buvo būdingas nusikalstamas elgesys, tampa priešais ir pamažu, kamuojami tikrojo gyvenimo ilgesio bei seksualinių geidulių, pradeda vienas kitą naikinti...

Filme pasirodo tokios kino žvaigždės kaip Robert Patiinson, Juliette Binoche ir Mia Goth, kurie sukuria įsimintinus momentinius vaidmenis. Filmas išties labai slogus, tačiau vyrauja ir kažin kokia keista demoniška aistra. Veikėjai eina į masturbacijos kambarėlį ir ten save patenkina, nors iš visų jėgų jiems visiems labiausiai trūksta draugiškumo, bendrystės ir socialinio gyvenimo. Veikėjai kosmose, kad ir kokie atrodytų glaudūs, turintys labai mažos privačios erdvės, sakytum, beveik net neturintys, nes visi higienos dalykai ir bandymai daugintis yra atliekami beveik prie akių, tačiau vyrauja didžiulė dvasinė veikėjų distancija. Filmas tarsi klausia: kas nutinka su žmonėmis, kurie nebeturi ko prarasti? Kas gali nutikti, kai vienas šalia kito esantys žmonės ima ir dar labiau nutolsta vienas nuo kito, o juos jungiančioji grandis belieka tik pasitenkinimo poreikis? Tai filmas, kuris kaip mokslinis eksperimentas, o režisierė leidžia sau spėlioti ir perteikti žmonių sužvėrėjimą.

Iš tikrųjų kai kuriais momentais priminė Andrejaus Tarkovskio „Soliarį“ ir ne tik panašia kelione į paslaptingą planetą, tačiau „Gyvenimo aukštybėse“ idėja beveik priešinga „Soliariui“, bet filosofinį klausimą galima artikuliuoti tą patį: ar mes galime keliauti į visatos pakraščius, tikėdamiesi išsigelbėjimo arba netikėto prieglobsčio, kai čia, Žemės planetoje, nesusitvarkėme savo vertybių? Ar savo blogiu neužkrėsime ir savo prisilietimais nesuteršime galbūt kažkur šventai sau egzistuojančių mums nesuvokiamų gyvybės formų? Veikėjai šiame filme priartėja prie juodosios skylės, kuri tampa dar ir šių veikėjų ir blogio mirties metafora. Kai kada toks kamikadzės pasirinkimas atrodo žiaurus, tačiau veikėjams tai tam tikras egzistencinės kančios nutraukimas, išsigelbėjimas, apsivalymas. Apskritai tariant, pats filmas gana mechaniškas, veiksmo mažai, veikėjų sprendimai nuspėjami, kai kas atrodo fetišistiškai utriruota, kad imi abejoti pačiu filmo turiniu, tačiau siūlyčiau į filmą žvelgti kaip į filosofinę visumą, tada „Gyvenimas aukštybėse“ nebeatrodo vien tik patologiškai seksualinis kosminis eksperimentas kosmose.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 5.8

Jūsų Maištinga Siela