Filmas: "Tarp dviejų pasaulių" / "Ouistreham"

 

Sveiki,

 

Prancūzų filmas „Tarp dviejų pasaulių“ (pranc. Ouistreham) (2021) pasakoja apie uostamiestį Ouistrehamą, į kurį atsikrausto vidutinio amžiaus moteris ir bando susirasti darbą 20 metų nieko nedirbusi, tiesiog buvusi šeimininke ir žmona. Tiesą sakant, filmo nė nebūčiau žiūrėjęs, jeigu ne prancūzų kino ikona Juliette Binoche pasirodymas. Mažo biudžeto europietiško kino maniera nufilmuota istorija gana slogi, retsykiais dėl tikroviškų socialinių sunkumų, su kuriais kasdien susiduria valytojai už minimalų atlyginimą, tad žiūrėdamas pagalvoji, kad gal net toje pačioje Lietuvoje ne taip sudėtinga išgyventi...

 

Mariana – pagrindinė veikėja, kurios vaidmenį atlieka J. Binoche, atrodo nuo pat pradžių sutrikusi, apleista ir ant gyvenimo mėginanti atsistoti moteris. Baigusi teisės studijas prieš 20 metų ji bando įsidarbinti pagal išsilavinimą, tačiau jai geriausiu atveju siūlomas tik valytojos darbas. Darbo rinka miestelyje negailestinga, norint netgi dirbti valytoja už minimalią algą, tenka absurdiškai įtikinti, kad esi pasirengusi tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Filmas atskleidžia žmonių pažeminimą, sudėtingus socialinio dugno kultūra grįstus santykius. Tačiau netrukus paaiškėja, kad Mariana toli gražu niekada nebuvo ties skurdo riba, ji buvo turtingo vyro žmona ir daug metų jos pačios namus tvarkė tokios pat valytojos, kokia ji pati dabar bando būti. Tačiau ir tai dar ne viskas – Marianda iš tikrųjų turi santaupų ir neprivalo dirbti valytoja, tačiau ji nori savu kailiu patirti, ką reiškia kasdien gyventi ties skurdo riba, todėl ryžtasi šiam socialiniam eksperimentui, kad galėtų parašyti įtikinamą knygą, bet kaip reaguos nauji draugai ir darbo kolegos, kai paaiškės, jog Mariana yra apsišaukėlė ir melagė?

 

Tiesą sakant, filmas keistas ir susižiūrėjo labai keistai. Iš vienos pusės esu matęs ne vieną ir ne du filmus apie įvairiausio plauko rašytojus, tačiau šis socialinis eksperimentas tarsi yra tik paranki forma atskleisti sunkų valytojų gyvenimą. Pats nustebau, kaip sunku fiziškai dirbti kruiziniuose laivuose, kai asmeniui per pusantros valandos tenka pakeisti ir išvalyti 60 kajučių, įskaitant patalynės keitimą ir tualeto valymą. Ir kaip svarbu vertinti viešąsias vietas, kuriuose dirba būtent šie žmonės... Minčių sukėlė ir toji keista filmo pabaiga, kai rašytoja susitinka su buvusia geriausia drauge Kristale ir ši kviečia po visko dar kartą padirbėti, tačiau Mariana pasako, jog tai tiesiog absurdiška nesąmonė. Ar iš tikrųjų ji turėjo galvoje socialinius vaidmenis, ar mestą iššūkį, o gal savitą užuojautą? Vienu metu tikėjau, kad ji pasiryš iš atgailos draugei, tačiau apgaulės kaukės jau nukritusios...

 

Filmas kaip europietiškas man pasirodė gan vidutiniškas. Aišku, puiki J. Binoche vaidyba, kuri akivaizdžiai perteikia sutrikusios, nuolat į ne savo socialinį vaidmenį įkritusios moters psichologiją ir psichofizinius veiksmus. Visgi kažkodėl man atrodo, kad tas rašytojos eksperimentas kažin koks keistas holivudinis rudimentas, nes režisierius ir scenarijaus autoriai norėdami atskleisti slogią valytojų bendradarbių bendruomenę galėjo pasirinkti kur kas labiau patrauklesnius ir įtikinamesnius siužetinius vingius. Nors kita vertus, rašytojas ekstremalas prancūziškame kine irgi kanonas, pavyzdžiui, R. Polanskio filmas „Paremta tikra istorija“ (2017). Aišku, filmas bando artikuliuoti draugystės ir pasitikėjimo temą tarp Marianos ir Kristalės. Kur yra korektiškumo ribos, kai žmogus, įsiveržęs į tavo gyvenimą nekaltos avelės snukeliu, iš tikrųjų panaudoja draugystę kaip žaliavą tam, kad pats prasigyventų aukštesniuose socialiniuose sluoksniuose? Tam tikri etikos, moralės ir sąžinės klausimai pabaigoje lieka neatsakyti, o palikti žiūrovui vertinimui.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela