Sveiki,
Prancūzų filmas „Paryžius.
13-as rajonas“ (pranc. Les Olympiades, Paris 13e) (2021) tapo
netikėtu vakaro filmo pasirinkimu, nes pamačiau, jog pastarojo režisierius Jacques
Audiard, kuris man žinomas iš Kanų Auksine palmės šakele apdovanoto filmo „Dypanas“.
Tiesą sakant, nelabai žinojau, ko tikėtis iš naujausio jo darbo, kuris, atrodo
tiek tematiškai, tiek estetiškai nutolęs nuo ankstesniojo puikiai įvertinto
darbo, tad pasidaviau nežinomybei ir leidausi be didesnių lūkesčių į seansą.
Filmas pasakoja apie vieną
iš Paryžiaus darbininkų klasės rajonų istorijas. Centre – juodaodis jaunas ir
perspektyvus mokytojas, kuris nori ištrūkti iš mokyklos, baigti doktorantūrą ir
tapti kažkuo, kas tenkintų. Jis įsinuomoja pas jauną azijietę butą, daug dulkinasi,
kalbasi apie gyvenimo perspektyvas, tačiau nenori su ja turėti rimtų santykių.
Netrukus istorija pradeda pasakoti apie jauną nekilnojamo turto agentę, kuri
bando grįžti po 10 metų pertraukas ir užsibaigti mokslus, tačiau visas
universitetas po vieno vakarėlio ima ją tapatinti su populiaria internetine
porno žvaigžde Amber dėl stulbinamos išvaizdos panašumo. Neapsikęsdama patyčių,
mergina meta studijas iš išvažiuoja į kitą Paryžiaus rajoną, bet ją nuolat
persekioja buvusių įvykių nesėkmės. Jai lemta susitikti su buvusiu mokytoju,
kuris irgi pakeičia gyvenimo kryptį...
Filmas primena keletą
persikertančių novelinių pasakojimų pynę. Paryžius – didžiulis megapolis ir
jame kasdien įvyksta tiek daug netikėtų istorijų, tad autoriui svarbu panagrinėti,
kas gali paradoksalaus nutikti kelių žmonių prasilenkiančiuose gyvenimuose ir
kokią įtaką turi miestas jų likimams. Filmas nufilmuotas nespalvotai, primena
Naujosios prancūzų kino bangos darbus, savitai perteiktas šiuolaikinį Paryžių,
kuriame į gyvenimą kabinasi vidutiniokai užimdami darbo rinką, bandydami joje
išsilaikyti ir rasti asmeninę laimę. Filme nemažai erotikos, beveik visi
veikėjai santykius suvokia ir perteikia per seksualinio pasitenkinimo aspektą
ir nors veikėjai lyg ir pasiryžę kurį laiką įsipareigoti, tačiau neturi nieko
tokio, ką mes, lietuviai, galėtume vadinti tęstinumu ar noru sukurti šeimą. Iš
esmės filmas lyg ir atspinti hedonistinę, aistringą ir kūnišką poreikį būti
saugiam, bet tik iki tam tikros ribos, nes vaikams ir bendriems namams, kai
karjeros dar nesukurtos, tiesiog nėra laiko.
Nežinau, kuo šiandien
gyvena jaunieji prancūzai, kaip jie kuria santykius ir šeimas, tačiau šis
filmas ir nesistengia nieko panašaus perteikti. Veikiau tai apie vienišus žmones,
kurie kasdienybėje ieško užuovėjos, suvokia savo seksualumo poreikius ir
trūkumus, bando surasti, kas juos atjaustų ir suprastų. Poetiškas, gražus,
įtraukiantis filmas su Paryžiumi toliau nuo klasikinio turistinio centro ir dėl
to man jis labai patiko, kaip ir aktoriai bei erotika, kuri man vietomis priminė
eksperimentinį ir kiek seksualiai laukinį John Cameron Mitchell filmą „Shurtbus“
(2006), truputį itališko Tinto Brasso, truputį paryžietiškos poetiškos melancholijos.
Vykęs atmosferinis filmas ir... labai kitoks nei „Dypanas“.
Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 76/100
IMDb: 7.0
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą