Filmas: "Griaustinio kelias" / "Thunder Road"

 Sveiki,

 

Tęsiu vėl nepriklausomo kino peržiūras, vėl vakarais norisi įsisiurbti kokią istoriją ir trumpam ilgais birželio vakarais pamiršti rytdienos darbus. Šįkart pasirinkau filmą „Griaustinio kelias“ (angl. Thunder Road) (2018), kurį režisavo Jim Cummings. Pastarasis režisierius šiam filmui pats parašė scenarijų ir netgi atliko pagrindinį Džimio Arnaudo vaidmenį.

 

Istorija pasakoja apie policininką, kuris netikėtai neteko motinos. Per laidotuves sutrikęs ir palūžęs policininkas bando išlieti skausmą susirinkusiems, tačiau jo gedulas netikėtai tampa internetine parodija. Džimis išties išgyvena nelengvą laikotarpį. Atskirai gyvenanti su dukra žmona padavė skyrybų dokumentus, o ir darbe, kuriame, atrodo, gavo daugiausia apdovanojimų ir pripažinimo, nebesiseka. Vis dažniau seržantas siunčia jį namo pailsėti, o mažoji dukrelė taip pat pastebi, kad tėvelis truputį ima elgtis neadekvačiai, jį lygioje vietoje užklumpa įsiūčio priepuoliai, kurie baigiasi neadekvačiais sprendimais. Netrukus viršininkas jį išspiria iš darbo ir atrodo, kad Džimiui nebeliko dėl ko gyventi...

 

Man iš esmės patiko pats filmo koloritas. Tikriausiai per pastarąjį pusmetį iš matytų filmų jį išskirčiau kaip pačią rimčiausią komediją. Iš vienos pusės režisierius sugebėjo Džimio tragediją perteikti socialiai komiškai (aišku, kiek tik gali būti palūžęs žmogus komiškas), iš kitos puses filmo kūrėjas randa savitą balansą tarp Džimio beprotiško neadekvatumo ir aplinkinių, kurie, nepaisant šokio prie motinos karsto, vertina jį kaip žmogų. Tragikomedijos šioje istorijoje daug, nes visi „normalūs žmonės“ iš Džimio tikisi to paties normalumo t. y. pagedėti motinos dieną ar dvi ir vėl būti kietu policininku bei šaltai besiskiriančiu tėvu. Džimis savo išklibusiais standartais tarsi atsisako būti tuo „normaliu žmogumi“ ir visi jo žodžiai bei veiksmai prašosi pagalbos, užuojautos, supratimo, tačiau įsigalėjęs amerikietiškoje kultūroje liūdesio „nepatogumas“, jo slėpimas ir ignoravimas mums pasakoja apie iš vienos pusės sergančią visuomenę, o iš kitos – apie žmogų, kuris nemoka paprašyti tos pagalbos, nes nesuvokia sergąs.

 

Išskirčiau ir pagrindinio aktoriaus pasirodymą, kuris šiame filme ir gyvas, ir charizmatiškas, ir retsykiais forestiškai gampiškas, o kai kada labai normalus. Tai filmas apie sunkų gyvenimo periodą, kokį dažnas gyvenime vienaip ar kitaip patiriame, apie tą periodą, kuris neišsisprendžia per savaitę ar pusmetį, kartais tuos sudėtingus laikus tiesiog reikia patirti ir išgyventi.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela