Filmas: "Tylieji" / "De lydløse" / "The Quiet Ones"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Mėgstantys danišką kiną, tikriausiai, kad šį Kino pavasario sezoną traukia arba dar tik trauks į     Frederik Louis Hviid filmo „Tylieji“ (dan. De lydløse) (2024) peržiūrą. Tiesą sakant, neplanavau jo žiūrėti, tačiau buvo labai palankus laikas, tad nuėjau. Istorija pasakoja apie didžiausią Danijos istorijoje banko apiplėšimą, vykusį 2008 metais, taigi, per patį ekonominės krizės sunkmečio pradžią. Šis apiplėšimas palaužė banko sistemą ir ištiko dar didesnė krizė, nei kitose valstybėse, o galiausiai tikrieji nusikaltėliai buvo sugauti ir nuteisti 2011 metais, tad istorija sukurta remiantis jų liudijimais ir turiamomis žiniomis.

 

Šiaip tikrai mėgstu danų kiną, tačiau šį sužiūrėjau labai jau atsainiai, vietomis žiovaudamas ir nelabai suprasdamas, kaip Kino pavasaryje eilinė juosta atsidūrė pagrindinės programos vietoje. Gal programų rengėjai bandė pritraukti iš gatvės masinį žiūrovą? Norėjo parodyti žanrų įvairovę? Palepinti skirtingų skonių žiūrovus? Gali būti, kad viskas viename, bet visgi manau, kad tie, kurie traukia į Kino pavasarį (tuokart salė buvo pustuštė), eina žiūrėti gero, nekomercinio ir išskirtinio kino, o „Tylieji“ visais atžvilgiais toks nėra.

 

Filmas pastatytas gerai apgalvotai, yra įtemptų siužetinių vingių, ypač labai puiki filmo ekspozicinė scena, kai nušaunami du apsaugininkai, tačiau vėliau istorija išauga į holivudinį mafijozų gyvenimo panoramą, kuriame režisierius stengiasi per pagrindinio veikėjo Kasparo (aktorius Gustav Dyekjær Giese) gyvenimą atskleisti pagrindinio veikėjo žmogiškąją pusę: Kasparas nori su paskutiniu galingu apiplėšimu susitvarkyti gyvenimą, t. y. aprūpinti savo žmoną ir mažametę dukrą, kurią be galo myli, nes iš bokso jis negali pragyventi. Galiausiai skurdas ir lūkesčiai, gėda nuveda prie kadaise Kasparui nesvetimo smurtinio apiplėšinėjimo gyvenimo. Ta schema tokia atsibodusi kine, kad pamiršau galvoti, jog tai nėra vien tik išgalvota istorija. Panašias istorijas mėgsta kine kurti ukrainiečiai ir rusai, ryškindami pozuojančią banditų bendravimo „kultūrą“. Filmui nepadeda irgi suprimityvinti holivudiniai dialogai, nusikaltėlių bendravimo kodai, ryškinant banditų pasisveikinimus, nepatiklius akių žvilgsnius, randus, rankų paspaudimus ir t. t. Suabejojau, ar tikrai šio filmo nestatė kokie rusai ar amerikiečiai?

 

Taip nutiko, nes filmas tik atitinka kriminalinio kino klišes, tad veikėjai neįdomūs, jų motyvai visi vienodi, neatskleisti jokie kitoniški veikėjų charakteriai ar veikimo priežastys, todėl filmas pradeda prailgti, nes vis tiek daugiau ar mažiau nuspėji, kas ir kaip čia viskas bus. Manau, „Tylieji“ visai neblogai susižiūrėtų su laptopu ant pilvo prieš miegą jo nepabaigiant, nes filmas nėra labai jau įdomus, koks galbūt galimai buvo įspūdingas šis 2008 metų tikrasis apiplėšimas.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pranašas" / "A Prophet"

Sveiki,

Režisierius Jacques Audiard tikrų tikriausias Kanų kino festivalio fenomenas, kadangi paskutinieji jo darbai vis patenka tarp stipriausių filmų: „Kaulai ir rūdys“ (2012), „Dypanas“ (2015) ir tikrų tikriausias paskutinis tarptautinis hitas „Broliai Sistersai“ (2018), dėl kurio ir ėmiausi žiūrėti jo kiek senesnį filmą, apibudinamą kaip patį geriausią režisieriaus darbą „Pranašas“ (angl. A Prophet) (2009).

Slogūs filmai apie gyvenimą kalėjime dažniausiai susižiūri dvejopai. Vieni labai tamsūs, nevykę, neišvystyti, vaizduojantys vien besaikį smurtą ir išgyvenimą, o kiti, pavyzdžiui, „Pranašas“ bando aprėpti ne vien tik tai, bet ir asmeninę pagrindinio veikėjo pasaulį bei kiek šalutinių veikėjų ir sukuria įspūdį, kad esame kažin kokiame tikrai hermitiniame, izoliuotame vakuuminiame pasaulyje, kur galiojo visai kitos taisyklės ir įstatymai. Bet net ir tokiam filmui reikia psichologiškai pasiruošti! Net nesitikėjau, kad filmo pirmosios 30 minučių bus tokios paveikios: ką tik į kalėjimą patekęs vyrukas iš Korsikos (arabas) yra priverstas nužudyti čionai laikinai įmestą gangsterį per intymų lytinį aktą vien skutimosi peiliuku, kurį slepia savo burnoje... Vien tai, kaip žiūrovas įsivaizduoja tą peiliuką laikant burnoje, kyla pagaugai, o pats nužudymo aktas toks tikroviškas, kad nė iš tolo neprimena tų prastų scenų, kai iš perrėžtos gerklės bėga avietinės spalvos braškių uogienė ar pomidorų padažas. Silpnų nervų žiūrovams nerekomenduoju, nes mano „namiškiai“ pabėgo į kitą kambarį, sakydami, kad pasidarė silpna. Vadinasi, paveiku, vadinasi, viskas gerai, taip ir turi būti...

Likusi filmo dalis kėlė šiokį tokį nerimą, nes priverčia spėlioti beveik išprotėjusio jaunuolio psichikos veiksnius; vaikinui vaidenasi ne tik užmuštasis vaikinas, bet ir dar aplanko tam tikros vizijos. Vieną akimirką atrodo, kad jo lemptis tapti kalėjimo sektoriaus karaliumi, perrimti baltųjų valdžią, bet jis nuolat dirba mulu, išeina į laisvę ir vėl veliasi į tas tamsias nusikaltėlių struktūras ir staiga pamišimo baimė, kurią patyrė pradžioje, paverčia jį savotišku kietuoliu, bet... Filmas bando būti dinamišku ir „tirštu“, prifarširuotas kalėjimo taisyklių, įtampos, įvykių ir kiek priminė man tą tirštąjį brazilų filmą „Dievo miestas“ (2002), tačiau antroji filmo dalis dėl hermetikumo visgi ima atrodyti nesibaigiančiu kalėjimo intrigų dvaru, kuriame nuolat naujos misijos, nauja kontrabanda, nauja diena ir viskas pradeda atrodyti be pabaigos, kad veikėjo niekur nebeveda arba veda, mano akimis, pernelyg užvilkintai.

Ypatingai gera pagrindinio aktoriaus Tahar Rahim vaidyba, įvertinta apdovanojimais. Filme jis absoliučiai išlaiko tokią rimtį, kad puiku tiesiog į jį žiūrėti ir pajusti, kaip jo kuriamas veikėjas evoliucionuoja. Tirštas pasakojimas, daug psichologinio ir fizinio smurto, daug kalėjimo istorijos klišių, kurios vėlei leidžia susidaryti prastą ir kraupaus kalėjimo gyvenimo įspūdį. Ir iš tikrųjų, tai tikrai labai tamsus filmas, kuris ir gurmanams, ir mūsų Lietuvos „kietuoliams“, kurie dažniausiai po kokiu nors filmu apie moters nėštumo problemas mėgsta papezėti apie tai, kad filmas „bobiškas“. Tai, sakykime, kad filmas „Pranašas“ labai jau „vyriškas“ (nors man iki šiol paslaptis, kodėl smurtas priskiriamas vyrų pasauliui kaip teigiamas ir kažką įrodantis aspektas), aišku, tai kvailos klišės, bet šiam filmui labai jau tinka. Stipru.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb:7.9

Jūsų Maištinga Siela