Rodomi pranešimai su žymėmis Louise Chevillotte. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Louise Chevillotte. Rodyti visus pranešimus

2024 m. sausio 9 d., antradienis

Filmas: "Benedeta" / "Benedetta"

 Sveiki, kino žiūrovai,

 

Nyderlandų kilmės režisierius Paul Verhoeven kartu su belgų ir prancūzų aktoriais pandemijos apsiustoje Europoje ir Kanų kino festivalyje pristatė erotiškai pulsuojantį trilerį apie XVII amžiuje, kai Italiją siaubė maras, vienuolyne gyvenusią seserį Benedetą. Filmas „Benedeta“ (pranc. Benedetta) (2021) buvo kino kritikų sutiktas palankiai, giliai tikinčiųjų – nelabai dėl tam tikrų savaime suprantamų įsitikinimų. Taip pat nesunku suprasti ir priežastis, kodėl kine (nors gal esama kokių nors ir senesnių kino pastatymų?) nesiryžo kalbėti apie Benedetos gyvenimą.

 

Benedeta – turtingų ir religingų italų šeimos mergaitė, kuri paliekama vienuolyne. Tikinti, dievobaiminga ir pamaldi Benedeta iš tikrųjų nuolat kalba apie stebuklus, filmo scenose jie ir įvyksta (paukštis nusituština ant plėšikų galvos, statula maldos metu vos nesutraiško mergaitės). Augdama vienuolyne ir tapdama moterimi Bernedetos tėvai vieną apsilankymo dieną išperka netašytą ir tėvo prievartaujamą jauną merginą, kad ši pereitų vienuolių globon. Naujoji vienuolė Bartolomėja netrukus suvilioja savo užtarėją Benedetą ir prasideda ilgas kančios, savęs engimo, priėmimo Benedetos etapas, iliustruotas bauginančiais mistiniais religiniais regėjimais. Benedeta tiek įtikėjusi, kad yra Jėzaus Kristaus sužadėtinė, kad visur regi savo ganytoją kaip šviesos karį, kol jis netampa erotiškai gundančiu velniu.

 

Filmas balansuoja tarp kūniško geidulio, su kuriuo vienuolės kovoja ir neretai pralaimi, bei mistinio trilerio dėmens. Kai šitokia slogi ir paveiki vienuolyno atsidavimo tikėjimui atmosfera, keista, kad kas antra vienuolė nėra paskelbta šventąja dėl atsivėrusių stigmų ir vizijų. Tiesa, Benedetai taip pat atsiveria visos stigmos, įskaitant ir kaktoje paliktas Jėzaus erškėčio vainiko žaidas. Galiausiai viskas pateikiama, kad tai buvo prasimanymas ir Benedetos melas, vaidyba ir žaizdas ji susipjaustė šukėmis. Kitą vertus, kai Benedetos pasaulyje visi, įskaitant ir popiežiaus nuncijų, kuris Bartolomėjai surengė su budeliu kankinimo išbandymus, suponuoja, kad reikia protingai suktis galios ir įtakų pasaulyje, kuriame, deja, nieko nėra švento. Kitą vertus, iš vaikystės statulėlės draugės nudrožtas sekso žaisliukas – tai ne to, ko galbūt tikiesi šiame tik iš pirmo žvilgsnio dievobaimingame filme. Toli gražu filmas ne apie tikėjimą ir regėjimus, kiek apie apčiuopiamą politinę galią, kuri manipuliuoja tikinčiaisiais, priversdama juos jaustis kaltais ir nuodėmingais, menkais ir atgailaujančiais. Atrodo, Benedeta pasirenka malonumų kelią ne dėl to, kad yra sugundoma, bet ir iš dalies suvokdama, kad dalyvauja galios žaidime. Galiausiai ji tampa vienuolyno Motinėle naudodama tuos pačius manipuliacijos triukus.

 

Filmo pabaiga, kai nuncijus nori sudeginti Benedetą, o miesto aikštėje įsiutusi minia nuteisia patį popiežiaus atstovą už maro atnešimą, atrodo daugiau nei cirkas. Tai makabriškai nufilmuota scena, kuri juda kaip kokia karikatūra, nebelieka didingos ir mistifikuotos įtampos, veikiau tik išlauktas holivudinio braižo atpildas: blogiukai gauna į skudurus, o gerieji ir toliau gyvena savo gyvenimus. Iš vienos pusės filmas estetiškas, pagalvojau netgi apie Tinto Brasso erotinius niuansus, veikėjus, apsėstus misterinės jėgos, tačiau iš esmės tyrinėjančius savo prigimtinį kūną, kuris buvo ideologiškai niekinamas, tad, kad pasitenkintum, reikėjo per tuos regėjimus nematyti savęs. Kitą vertus, Benedeta po suirutės ir sukrėtimų vis tiek pasiryžta grįžti į vienuolyną ir ten praleidžia visą likusį gyvenimą, tikriausiai gyvendama iš tų nuotykių (o kaip tai kitaip pavadinsi?) prisiminimų. Kartą pamatyti filmą gal ir verta, jeigu nesibodite provokacijomis ir atskiriate šventumą nuo erotikos, o gal priešingai – ieškote šių dalykų sąsajų.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 6.7



 

Jūsų Maištinga Siela

2020 m. lapkričio 4 d., trečiadienis

Filmas: "Sinonimai" / "Synonymes" / "Synonyms"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Kaip jūs išsirenkate iš tuzino gerų ir įvairiai pateiktų kino filmų? Žinoma, atsižvelgiate į vertinimus, komentarus, patikimų žmonių rekomendacijas, o kartais, kaip man nutiko vakar, tiesiog pasiklioviau nuojauta. Iš kelių filmų pasirinkau mažiausiai man patraukliausią, nors paprastai renkuosi pagal temą, šalį, pažiūrėjęs anonsą ar perskaitęs kritinį straipsnį, tačiau šįkart leidau veikti tiesiog nuojautai: protas sako ne, o širdis sako – surizikuok. Izraeliečių režisierius Navad Lapid sukūrė nuostabios pusiausvyros filmą pavadinimu „Sinonimai“ (pranc. Synonymes) (2019), kuris Berlyno kino festivalyje pelnė Auksinį lokį.

 

Istorija gana politizuota, tačiau stiprumas tame, kad viskas kalbama ne iš politinės perspektyvos, bet kultūrinės individo adaptacijos. Šiaip nesu mėgėjas, kada teatralizuojama arba dirbtinais dalykais bandoma išgauti ekspresiją ir novatorišką filmo raišką, tačiau „Sinonimuose“ yra tai, kas dirbtinai veikia itin paveikiai. Tai keistas cinizmo ir erotizmo prieskonis, kuris, sakau atvirai, ne kiekvienam patiks, o man buvo viena iš pagrindinių varomųjų priemonių.

 

Veikėjas vardu Yaov atvyksta iš Izraelio į Paryžių, apsistoja tuščiuose namuose, kuriame po vagystės lieka vienui vienas nuogas ir sušalęs. Galiausiai jį aptinka vonioje jauna kaimynų porelė ir apsiima jį šiek tiek pagloboti, kad susitvarkys jo reikalai. Yaov atvyko iš Izraelio, kurią vadina baisiai šalimi, kur jam nepatinka militaristinė kultūra, nuolatinė vietos politikos nesantaika, jis nori tapti liberaliu, laisvu ir žaviu prancūzu, perimti paryžietišką kultūrą, todėl intensyviai tobulina prancūzų kalbą, rinkdamas sinonimus. Filme ne kartą naudojami kadrai, kaip jis vilkėdamas savo ryškų paltą vaikšto gatvėmis ir kartoja įvairių temų sinonimus, tarsi užkalbėdamas savo likimą. Atsiranda dar įdomus paradoksas: liberalioje prancūziškoje terpėje išryškėja jo žydiškumas, o ten, Izraelyje, jis buvo kur kas didesnis europietis, nei pačiame Paryžiuje. Kultūrinis dviprasmybės efektas leidžia režisieriui kalbėti keistomis teatralizuotomis formomis, kurios turi Don Kichotiškos tragikomedijos.

 

Erotizmas! Vyro erotika kine vis dar yra labai siaura ir lokali, o „Sinonimai“ iš esmės labai praplečia šią temą. Kai kada Yoav atsidūręs tarp savo bendraamžių globėjų, kurie domisi literatūra, muzika, gyvena pagal europietiškus inteligentijos bohemiškuosius standartus, atrodo, kad Yoav tuoj ims ir įsimylės Emilį ir netgi atsiskleis kaip homoseksualas, tačiau tuo pačiu erotiškai spinduliuoja ir Emilio draugė Karoline. Iš tikrųjų šioji bohemiškoji trijulė man priminė kitą keistai ir spalvingai banguojančią erotizmu trijulę – tai Bernardo Bertolucci „Svajotojai“ (2003), po kurio visa trijulė tapo žymiais kino aktoriais, įskaitant ir Eva Green. Kas įdomiausia, kad režisierius „Sinonimuose“ su siužetu nenusidavė į biseksualias orgijas, o išlaikė erotizmą paslaptyje, netgi panaudodamas tokias aštrias scenas kaip nudistinį kastingą ar šokį naktiniame klube su mergina ir duona – šioji scena man asocijavosi su visa hedonistine Europos idėja: duona ir žaidimai!

 

Visgi veikėjas taip bando pasikeisti, kad atsisako kalbėti hebrajiškai, bet praeitis jį paveja ir galiausiai emociškai palaužia. Visur regėdamas savo žydiškumą, jis filmo pabaigoje įkūniją absoliučią nacistinę agresiją. Kaip ir toji keista dirbtinė scena, kai du kostiumuoti žydai biure susimuša, o po to vienas kitą padrąsina. Prancūzijoje užgniaužtas poreikis kovoti už save prasiveržia smurto psichologija, troškimu nuolat prieš ką nors kovoti, nes žydų tautos genezė, kurios kultūra pagrįsta nuolat kovoti prieš palestiniečius staiga liberalioje Prancūzijoje nebetenka prasmės. Nėra žydui didesnio priešo už patį žydą taikos metu, ką iš esmės galima pasakyti ir apie lietuvius, kuriems visada kaip vienybės jausmą reikia bent fiktyvių priešų. Gyvenimas ir tautos identitetas kaip kova, o kova kaip savęs apibrėžimas tampa neperauklėjama ir sunkiausia adaptacijos problema, kuri vėlei veikėją grąžina prie šaknų...

 

Žodžiu, šiame keistame filme, iš kurio tikėjausi ko tik norite, bet nesitikėjau tokio gero metaforinio ir simbolinio kalbėjimo ne tik politiniame ir kultūriniame kontrastų pasaulyje, bet ir pastangas (dabai dideles ir matomas) keisti tas kultūras ir identitetą kaip sauskelnes. Visgi mes esame suformuoti savo kalbos, tautos, mąstymo ir elgsenos modelių, todėl perėjimas iš vienos kultūros į kitą visada tampa traumuojančia nelengva patirtimi, netgi kova su savo vidiniais prieštaravimais. Gal dėl to pasaulyje tiek daug teroristinių organizacijų, nes šioji kultūrinė difuzija iš tikrųjų yra karti, nes taisyklės labai paprastos: kieno smuiku groji, to ir giesmę giedi.

 

Režisieriaus mama prieš mirtį sumontavo šią juostą, tačiau premjeros, deja, taip ir nesilaukė. Režisierius filmą paskyrė jai. „Sinonimai“ man yra tobulas globalių ir individualių probleminių temų konstruktas. Tai filmas, kuriame pajauti ir kūnišką geismą, to geismo grožį, ir atgrasumą, ir juoką, ir beprasmybę... Išties filmas ne kiekvienam. Man jis surezonavo tiesiog stebuklingai.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 6.4

 

Filmo anonsas.



Kino pavasario organizatoriai surengė interviu su režisieriumi. Interviu galite pasižiūrėti čia:


 

Jūsų Maištinga Siela  


2017 m. lapkričio 20 d., pirmadienis

Filmas: "Meilužis vienai dienai"/ "L'amant d'un jour" / "Lover for a Day"

Sveiki,

Prancūzų kinas visada kažkuo žavi lietuvį žiūrovą, jis tiesiog jam neabejingas tiek, kad net dažnas bijo paneigti, kad kartais net ir gerai įvertinta juosta ėmė ir „nepaėmė“. Scanoramoje taip pat pateikta dalis prancūziško kino naujienų, viena iš tokių veterano Philippe Garrel „Meilužis vienai dienai“ (pranc. L‘amant d‘un jour) (2017). Per savo karjerą sukūręs ne vieną dešimtį gerai įvertintų filmų šįkart režisierius apsiriboja jam patogia ir gal net kiek nuvalkiota tema – tarpusavio paradoksalūs santykiai, kur ištikimybės ir sėslios poros gyvenimai svyruoja kaip vėtrungė vėjyje.

Nepasisekė šiam filmui, nes jį pamačiau po švediško „Kvadrato“ ir nuo pat pirmųjų kadrų kažkaip sunkiai vėl integravausi kaip žiūrovas į stambaus plano estetiškai „nulakuota“ prancūzišką juostą, bet po pusvalandžio daugiau ar mažiau aišku, kas ir kaip vyks. Nepatogių scenų šiame filme nėra, a nei šokiruojančių, nei provokacijos, vien tik melodrama grįsti dėstytojo tėvuko ir dukrelės isterikės bei melagės santykiai su antromis pusėmis. Ar filmas analizuoja, kokį tėvas savo palaidūnišku elgesiu rodė dukrai gyvenimo pavyzdį? Nė velnio! Prancūzai (kaip ir šiame filme) į meilę žiūri vėjavaikiškai, viskas gražu, kol neskaudina, o jei skaudina, vadinasi, reikia jau skirtis ir bėgti išsiverkti, o tada ieškoti naujų santykių. Patvarumo šiame filme tiek, kiek palaido gyvenimo būdo Biblijoje.

Nespalvoto kino pasirinkimas nelabai suveikė. Iš pradžių pamaniau, o kur pompastika ir puošnumas, net maniau, kad pagal naratyvą filmas vyksta kokiame 7-8 dešimtmečiuose, kol nepamačiau išmanaus telefono vienos veikėjos rankose. Režisieriui pavyko kažkokiu keistu būdu spalvomis sužaisti ir laikmečio laisvamaniškais hipių laikais, seksualinės revoliucijos Prancūzija, o juk taip ir elgėsi filmo herojai, tačiau tai tėra tik dalis apgaulės. Ar tai suteikia filmui žavesio? Kaip pažiūrėsi.

Infantiliški veikėjai pataikauja savo geiduliams, papildo vienas kitą per dialogus stumdami į rytdieną, kurioje toli gražu nieko gero nelaukia. Ne, filmas nesužavėjo, neprivertė nei aiktelėti, bet ir į laikrodį nedirsčiojau, tiesiog „Meilužis vienai dienai“ apibūdina kuo puikiausiai mano santykį su šiuo filmu – vienkartinis smagus gurmaniškas nuotykis, tačiau nedaugiau.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 76/100
IMDb: 7.1



Jūsų Maištinga Siela