Filmas: "Benedeta" / "Benedetta"

 Sveiki, kino žiūrovai,

 

Nyderlandų kilmės režisierius Paul Verhoeven kartu su belgų ir prancūzų aktoriais pandemijos apsiustoje Europoje ir Kanų kino festivalyje pristatė erotiškai pulsuojantį trilerį apie XVII amžiuje, kai Italiją siaubė maras, vienuolyne gyvenusią seserį Benedetą. Filmas „Benedeta“ (pranc. Benedetta) (2021) buvo kino kritikų sutiktas palankiai, giliai tikinčiųjų – nelabai dėl tam tikrų savaime suprantamų įsitikinimų. Taip pat nesunku suprasti ir priežastis, kodėl kine (nors gal esama kokių nors ir senesnių kino pastatymų?) nesiryžo kalbėti apie Benedetos gyvenimą.

 

Benedeta – turtingų ir religingų italų šeimos mergaitė, kuri paliekama vienuolyne. Tikinti, dievobaiminga ir pamaldi Benedeta iš tikrųjų nuolat kalba apie stebuklus, filmo scenose jie ir įvyksta (paukštis nusituština ant plėšikų galvos, statula maldos metu vos nesutraiško mergaitės). Augdama vienuolyne ir tapdama moterimi Bernedetos tėvai vieną apsilankymo dieną išperka netašytą ir tėvo prievartaujamą jauną merginą, kad ši pereitų vienuolių globon. Naujoji vienuolė Bartolomėja netrukus suvilioja savo užtarėją Benedetą ir prasideda ilgas kančios, savęs engimo, priėmimo Benedetos etapas, iliustruotas bauginančiais mistiniais religiniais regėjimais. Benedeta tiek įtikėjusi, kad yra Jėzaus Kristaus sužadėtinė, kad visur regi savo ganytoją kaip šviesos karį, kol jis netampa erotiškai gundančiu velniu.

 

Filmas balansuoja tarp kūniško geidulio, su kuriuo vienuolės kovoja ir neretai pralaimi, bei mistinio trilerio dėmens. Kai šitokia slogi ir paveiki vienuolyno atsidavimo tikėjimui atmosfera, keista, kad kas antra vienuolė nėra paskelbta šventąja dėl atsivėrusių stigmų ir vizijų. Tiesa, Benedetai taip pat atsiveria visos stigmos, įskaitant ir kaktoje paliktas Jėzaus erškėčio vainiko žaidas. Galiausiai viskas pateikiama, kad tai buvo prasimanymas ir Benedetos melas, vaidyba ir žaizdas ji susipjaustė šukėmis. Kitą vertus, kai Benedetos pasaulyje visi, įskaitant ir popiežiaus nuncijų, kuris Bartolomėjai surengė su budeliu kankinimo išbandymus, suponuoja, kad reikia protingai suktis galios ir įtakų pasaulyje, kuriame, deja, nieko nėra švento. Kitą vertus, iš vaikystės statulėlės draugės nudrožtas sekso žaisliukas – tai ne to, ko galbūt tikiesi šiame tik iš pirmo žvilgsnio dievobaimingame filme. Toli gražu filmas ne apie tikėjimą ir regėjimus, kiek apie apčiuopiamą politinę galią, kuri manipuliuoja tikinčiaisiais, priversdama juos jaustis kaltais ir nuodėmingais, menkais ir atgailaujančiais. Atrodo, Benedeta pasirenka malonumų kelią ne dėl to, kad yra sugundoma, bet ir iš dalies suvokdama, kad dalyvauja galios žaidime. Galiausiai ji tampa vienuolyno Motinėle naudodama tuos pačius manipuliacijos triukus.

 

Filmo pabaiga, kai nuncijus nori sudeginti Benedetą, o miesto aikštėje įsiutusi minia nuteisia patį popiežiaus atstovą už maro atnešimą, atrodo daugiau nei cirkas. Tai makabriškai nufilmuota scena, kuri juda kaip kokia karikatūra, nebelieka didingos ir mistifikuotos įtampos, veikiau tik išlauktas holivudinio braižo atpildas: blogiukai gauna į skudurus, o gerieji ir toliau gyvena savo gyvenimus. Iš vienos pusės filmas estetiškas, pagalvojau netgi apie Tinto Brasso erotinius niuansus, veikėjus, apsėstus misterinės jėgos, tačiau iš esmės tyrinėjančius savo prigimtinį kūną, kuris buvo ideologiškai niekinamas, tad, kad pasitenkintum, reikėjo per tuos regėjimus nematyti savęs. Kitą vertus, Benedeta po suirutės ir sukrėtimų vis tiek pasiryžta grįžti į vienuolyną ir ten praleidžia visą likusį gyvenimą, tikriausiai gyvendama iš tų nuotykių (o kaip tai kitaip pavadinsi?) prisiminimų. Kartą pamatyti filmą gal ir verta, jeigu nesibodite provokacijomis ir atskiriate šventumą nuo erotikos, o gal priešingai – ieškote šių dalykų sąsajų.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vaikinai iš Rytų" / "Eastern Boys"

Sveiki,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Vaikinai iš Rytų“ (angl. Eastern Boys) (2013). „Kino pavasario“ repertuaro filmas, kurį režisavo Robin Campillo. Filmas susilaukė pačių įvairiausių visuomenės nuomonių, bet iš kino kritikų gana palankių vertinimų. Tie, kurie tikriausiai matė šią juostą, gali pripažinti, kad filmas išties šokiruoja ir įtikina.

Žinoma, pačioje pradžioje gana abejingai pasitikau filmą, galvojau: „ai, dar vienas filmas apie neva vaikinų prostituciją ir pan.“ Tačiau filmas išties nenuvylė ir suteikė nemažai intrigos, jaudulio, nerimo. Pati pradžia lyg ir aiški – Prancūzijoje, apie stotis trinasi vaikinai iš Rytų (Ukrainos, Rusijos, Čečėnijos ir kt.), kurie plėšikauja, teikia seksualines paslaugas vyrams, o dar dažniau juos apiplėšinėja jų pačių butuose. Taip nutiko ir pagrindiniam filmo veikėjui Danieliui, kuris susiviliojo stoties vaikinu, tačiau nežinojo, kad į jo butą savavališkai įsiverš ištisa chunta jaunuolių, diktuojančių savo sąlygas. Tiesą sakant, gąsdinanti situacija, žiūrovui permetama nepavydėtina brandaus vyruko gyvenimo situacija, tačiau jis netikėtai užmezga su vienu iš chuntos jaunuoliu intymius santykius, kurie grįsti įvairiomis jaunuolio psichologinėmis baimėmis. Filmo vidury juostą, sakyčiau, ištinka šiokia tokia krizė, nes nelabai įdomūs jaunuolio ir vyruko santykiai, socialiniai skirtumai, tačiau, artėjant filmui prie kulminacijos, išplėtojamos įdomus kriminalinis siužetas, o įtampos atsiranda (ohoho kiek!), net išpylė šaltas prakaitas.

Filmas tikrai geras. Gal pradžia atrodys pernelyg sterili, neįdomi, pernelyg piešianti socialinio dugno peizažus, tačiau įtampos ir „nepatogių žiūrovui situacijų“ tikrai į valias. Taip, tai vienas iš gerų nepatogių filmų, kurio ilgai nepamiršiu. Rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Apie dievus ir žmones" / "Des hommes et des dieux"

Sveiki,

Neseniai teko pamatyti kino juostą „Apie dievus ir žmones“ (prnc. Des hommes et des dieux) (2010), kuris buvo rodomas „Kino pavasaryje“. Tai pasakojimas apie vienuolių kolektyvą Maroke, kada aršūs islamistų fundamentalistai žiauriai nužudė 8 krikščionių vienuolius. Tai ilgas filmas apie juos ir jų susidorojimą.

Na, tikėjaus mažų mažiausiai jei ne šokiruojančio, tai labai gero filmo, tą man suokalbiškai liudijo puikūs žiūrovų ir kino kritikų vertinimai, o ir „Kino pavasario“ vardas buvo garantas, kad filmas nenuvils. Deja. Filmas visiškai nesugebėjo manęs sudominti. Nors jis puikiai atgamino anų metų, kai vienuoliai dar buvo gyvi, buitišką aplinką, sudėtingas socialines sąlygas, jų beribį pamaldumą, gerumą ir vienuoliškas jausenas, tačiau scenos pasirodė nežmoniškai užtęstos, 15 minučių žiūrėti, kaip darbuojasi vienuoliai, kaip pilsto medų, kaip susikibę rankomis traukia aleliuja – sorry, tikrai nebuvo įdomu. Geras aktorių darbas, tačiau pati istorija tokia klampi guma, kad sunku ją kramtyti. Aišku, režisieriui pavyko užfiksuoti žmogaus pasirinkimą mirti vardan kilnesnio tikslo, tačiau paprastam pasauliečiui tai gali pasirodyti makabriškas gestas – kurie čia kvailesni, ar terorizuojantys fanatikai ar vienuoliai savižudžiai? Gaila, kad gėris kartais šitaip smarkiai užtemdo akis, kad net dabar galvoju, kad mirti už idėją, na, šiek tiek neprotinga, tačiau vienuoliai, jeigu žiūrėsite šią juostą, jums tai parodys kur kas geriau.

Filmas varginantis, bent jau man. Pamaldumas, apmąstymai, kažkoks vienuoliškas beprasmis lūkuriavimas turėjo išspausti nežmonišką įtampą, belaukiant įsiveržiant laukinių islamistų, tačiau to nepajutau nė gramo, o galgi nebuvau toje būsenoje, kad užčiupčiau tai, ko tikėjausi iš juostos ir tai ką ji iš tikrųjų perteikė. Kaip vienas lietuvių kino kritikais prasitarė, tai ta juosta patiks tik labai mažam ratui žiūrovų, netgi tiems, kurie mėgsta prancūzišką kiną. Deja, bet nuvylė. Įtariu, kad gautas žiūrovų simpatijos prizas per Kanų kino festivalį buvo labiau inicijuotas tikrosios tragedijos nei pačiu kūrioniu.

P.S. Filmą lietuviškais subtitrais galite rasti tik torrentai.lt portale.

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela