Filmas: "Šūvis į Ahedės kelį" / "Ahed's Knee" / "Ha'berech"

 Sveiki,

 

Prieš kelerius metus matytas Izraelio režisieriaus Nadav Lapid filmas „Sinonimai“ buvo toks geras, kad tikriausiai galėčiau pasakyti, jog tai šedevras, žinoma, ne visiems prieinamas ir suprantamas, bet anuomet paliko netikėtą įspūdį. Naujausias režisieriaus darbas Kino pavasaryje taip pat neliko užmirštas, jis pristatytas „Kritikų pasirinkimas“ programoje pavadinimu „Šūvis į Ahedės kelį“ (angl. Ahed's Knee) (2021), kuris vėlgi netikėtai mane nuo pirmųjų kadrų įtraukė į savo istoriją.

 

Pasakojimas, spėju, kad turi autobiografinių bruožų, kuriuos nesudėtinga susieti paskaičius interviu su režisieriumi ir mamai dedikuotais „Sinonimais“, o tam tikros ištarmės atsikartoja. „Šūvis į Ahedės kelį“ pasakoja apie vidutinio amžiaus režisierių, kuris atvyksta į atokų Izraelio miestelį pristatyti savo filmą, tačiau susiduria su meno ir kultūros ministro iškeltais reikalavimais t. y. po seanso su žiūrovais kalbėti vien tik žydams ir Izraeliui palankiomis temomis: meilė, šeima, jūra, gamta, Izraelio istorija, Holokaustas, antisemitizmas, karinė šalies galia ir t. t. Žodžiu, tos pačios populiarios politiškai korektiškos temos, kurios turėtų ugdyti ir įkvėpti žydų dabarties tautą didžiuotis savo šalimi ir puoselėti jos karinę galią, skatinti patriotiškumą. Kas nežino, kad Izraelis daugiausiai į krašto gynybą investuojanti šalis nuo bendrojo šalies produkto, tad tarnyba, ginklas ir uniforma šalyje yra antroji religija, tačiau režisieriui kaip laisvam mąstytojui ir kūrėjui kaip tik rūpi priešingos temos: traumuojančios jaunuolių patirtys atliekant tarnybą, sirų ir libaniečių bei arabų karo aukos, žydiškas šovinizmas ir pamažu įsigalėjusi cenzūra nepatogiomis temomis viešojoje erdvėje, kuri varžo menininkus.

 

Iš esmės režisierius suvokia savo šalies kultūrinį ir laisvo žodžio bei meno raiškos stagnaciją. Filme akcentuojama, kad didžioji dauguma menininkų (įskaitant ir patį režisierių) yra priklausomi nuo finansavimo šaltinių, kurie skirsto pinigus pagal tai, kaip menininkų darbai ir jų vertybės yra šalies įvaizdžiui „patogūs“. Atvykęs į kaimą, jis kalbasi su bibliotekos skyriaus pavaduotoja, su vežiku ir kitais, kurie, atrodo, neįdomūs ir stebina korektiškais pasisakymais, tad byloja apie įsigalėjusį perdėto ir netikro pozityvumo bendravimo kodą, kurio laužyti, kritikuojant Izraelio politiką, yra nepriimtina. Tai išties primena švelnesnę Sovietų Sąjungos komunizmo atmainą ir dėl to režisierius labai nelaimingas, nes, kaip jis ir sako: „tai šalis, kuri jau mirė“. Užsemtas dykumoje kanjonas su gyvuliais ir ten buvusiais žmonėmis simbolizuoja Izraelio vertybinį pamatą, formuojama veikėjo sampratos antitezė Senajam Testamentui: Mozė taip ir nepervedė žydų tautos į Pažadėtąją žemę, juos tiesiog užliejo.

 

Antroji tema – režisierius besąlygiškai myli savo motiną, kuri serga vėžiu, tad jai nuolat filmuoja įvairius vaizdus, išsako švelniausius žodžius. Būsimos netekties ir nusivylimas dabartine šalies politika yra varomoji dramatizmo jėga visame filme. Įtariu, jog šios būsenos yra atsakas Izraeliui į „Sinonimų“ kritiką, nes jis buvo puikiai sutiktas Europoje, tačiau, galimas daiktas, nelabai pozityviai reprezentavo šalį. Kitą vertus, filmas, lyginant su „Sinonimais“, yra sukomponuotas labiau teatrališkai, kuriami hipnotizuojantys dialogai, kurie balansuoja nuo ironijos iki sunkiai paaiškinamos erotikos, veikia itin magiškai, netgi surrealistiškai. Ypač svarbus kameros judesys, kuris veikia aštriai, kampuotai ir dinamiškai, leidžia retsykiais stebėti pagrindinį veikėją, o kartais vaizdas tampa paties veikėjo žvilgsniu į pasaulį. O ką jau kalbėti apie ryškų ir vietomis svajingą garso takelį?

 

Man labai patiko šis filmas! Manau, kad esu didelis šio režisieriaus gerbėjas! Nežinau, ar daug kam patiks žaižaruojantis Izraelio politiką iš menininko perspektyvos dėl cenzūros kritikuojantis filmas, tačiau vienoje vietoje pagrindinis veikėjas taip įsijaučia, kad kone prakeikia žydų tautą – tiek daug į tą monologą sutelkta asmeninio skausmo ir patirtos neteisybės, kad jeigu tai sakytų ne pagrindinis veikėjas izraelietis, tai visur kitur būtų tikriausiai būtų sietina kaip galinga antisemitizmo aktas. Iš esmės suvokiau viena: visi kiti jaučia tokią didžiulę stigmą t. y. kaltę dėl Holokausto, kad negali ir bijo kritikuoti izraeliečius, tad belieka tą daryti patiems izraeliečiams. Man be galo patiko ta nepatogi, grėsminga ir šiek tiek mazochistiška režisieriaus pozicija, atverianti šiaip jau slepiamas vidines šalies plikžaizdes.

 

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 6.3

Pokalbis su režisieriumi iš Kino pavasario (lietuviškai).

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sinonimai" / "Synonymes" / "Synonyms"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Kaip jūs išsirenkate iš tuzino gerų ir įvairiai pateiktų kino filmų? Žinoma, atsižvelgiate į vertinimus, komentarus, patikimų žmonių rekomendacijas, o kartais, kaip man nutiko vakar, tiesiog pasiklioviau nuojauta. Iš kelių filmų pasirinkau mažiausiai man patraukliausią, nors paprastai renkuosi pagal temą, šalį, pažiūrėjęs anonsą ar perskaitęs kritinį straipsnį, tačiau šįkart leidau veikti tiesiog nuojautai: protas sako ne, o širdis sako – surizikuok. Izraeliečių režisierius Navad Lapid sukūrė nuostabios pusiausvyros filmą pavadinimu „Sinonimai“ (pranc. Synonymes) (2019), kuris Berlyno kino festivalyje pelnė Auksinį lokį.

 

Istorija gana politizuota, tačiau stiprumas tame, kad viskas kalbama ne iš politinės perspektyvos, bet kultūrinės individo adaptacijos. Šiaip nesu mėgėjas, kada teatralizuojama arba dirbtinais dalykais bandoma išgauti ekspresiją ir novatorišką filmo raišką, tačiau „Sinonimuose“ yra tai, kas dirbtinai veikia itin paveikiai. Tai keistas cinizmo ir erotizmo prieskonis, kuris, sakau atvirai, ne kiekvienam patiks, o man buvo viena iš pagrindinių varomųjų priemonių.

 

Veikėjas vardu Yaov atvyksta iš Izraelio į Paryžių, apsistoja tuščiuose namuose, kuriame po vagystės lieka vienui vienas nuogas ir sušalęs. Galiausiai jį aptinka vonioje jauna kaimynų porelė ir apsiima jį šiek tiek pagloboti, kad susitvarkys jo reikalai. Yaov atvyko iš Izraelio, kurią vadina baisiai šalimi, kur jam nepatinka militaristinė kultūra, nuolatinė vietos politikos nesantaika, jis nori tapti liberaliu, laisvu ir žaviu prancūzu, perimti paryžietišką kultūrą, todėl intensyviai tobulina prancūzų kalbą, rinkdamas sinonimus. Filme ne kartą naudojami kadrai, kaip jis vilkėdamas savo ryškų paltą vaikšto gatvėmis ir kartoja įvairių temų sinonimus, tarsi užkalbėdamas savo likimą. Atsiranda dar įdomus paradoksas: liberalioje prancūziškoje terpėje išryškėja jo žydiškumas, o ten, Izraelyje, jis buvo kur kas didesnis europietis, nei pačiame Paryžiuje. Kultūrinis dviprasmybės efektas leidžia režisieriui kalbėti keistomis teatralizuotomis formomis, kurios turi Don Kichotiškos tragikomedijos.

 

Erotizmas! Vyro erotika kine vis dar yra labai siaura ir lokali, o „Sinonimai“ iš esmės labai praplečia šią temą. Kai kada Yoav atsidūręs tarp savo bendraamžių globėjų, kurie domisi literatūra, muzika, gyvena pagal europietiškus inteligentijos bohemiškuosius standartus, atrodo, kad Yoav tuoj ims ir įsimylės Emilį ir netgi atsiskleis kaip homoseksualas, tačiau tuo pačiu erotiškai spinduliuoja ir Emilio draugė Karoline. Iš tikrųjų šioji bohemiškoji trijulė man priminė kitą keistai ir spalvingai banguojančią erotizmu trijulę – tai Bernardo Bertolucci „Svajotojai“ (2003), po kurio visa trijulė tapo žymiais kino aktoriais, įskaitant ir Eva Green. Kas įdomiausia, kad režisierius „Sinonimuose“ su siužetu nenusidavė į biseksualias orgijas, o išlaikė erotizmą paslaptyje, netgi panaudodamas tokias aštrias scenas kaip nudistinį kastingą ar šokį naktiniame klube su mergina ir duona – šioji scena man asocijavosi su visa hedonistine Europos idėja: duona ir žaidimai!

 

Visgi veikėjas taip bando pasikeisti, kad atsisako kalbėti hebrajiškai, bet praeitis jį paveja ir galiausiai emociškai palaužia. Visur regėdamas savo žydiškumą, jis filmo pabaigoje įkūniją absoliučią nacistinę agresiją. Kaip ir toji keista dirbtinė scena, kai du kostiumuoti žydai biure susimuša, o po to vienas kitą padrąsina. Prancūzijoje užgniaužtas poreikis kovoti už save prasiveržia smurto psichologija, troškimu nuolat prieš ką nors kovoti, nes žydų tautos genezė, kurios kultūra pagrįsta nuolat kovoti prieš palestiniečius staiga liberalioje Prancūzijoje nebetenka prasmės. Nėra žydui didesnio priešo už patį žydą taikos metu, ką iš esmės galima pasakyti ir apie lietuvius, kuriems visada kaip vienybės jausmą reikia bent fiktyvių priešų. Gyvenimas ir tautos identitetas kaip kova, o kova kaip savęs apibrėžimas tampa neperauklėjama ir sunkiausia adaptacijos problema, kuri vėlei veikėją grąžina prie šaknų...

 

Žodžiu, šiame keistame filme, iš kurio tikėjausi ko tik norite, bet nesitikėjau tokio gero metaforinio ir simbolinio kalbėjimo ne tik politiniame ir kultūriniame kontrastų pasaulyje, bet ir pastangas (dabai dideles ir matomas) keisti tas kultūras ir identitetą kaip sauskelnes. Visgi mes esame suformuoti savo kalbos, tautos, mąstymo ir elgsenos modelių, todėl perėjimas iš vienos kultūros į kitą visada tampa traumuojančia nelengva patirtimi, netgi kova su savo vidiniais prieštaravimais. Gal dėl to pasaulyje tiek daug teroristinių organizacijų, nes šioji kultūrinė difuzija iš tikrųjų yra karti, nes taisyklės labai paprastos: kieno smuiku groji, to ir giesmę giedi.

 

Režisieriaus mama prieš mirtį sumontavo šią juostą, tačiau premjeros, deja, taip ir nesilaukė. Režisierius filmą paskyrė jai. „Sinonimai“ man yra tobulas globalių ir individualių probleminių temų konstruktas. Tai filmas, kuriame pajauti ir kūnišką geismą, to geismo grožį, ir atgrasumą, ir juoką, ir beprasmybę... Išties filmas ne kiekvienam. Man jis surezonavo tiesiog stebuklingai.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 6.4

 

Filmo anonsas.

Kino pavasario organizatoriai surengė interviu su režisieriumi. Interviu galite pasižiūrėti čia:

 

Jūsų Maištinga Siela