Filmas: "Kalnai gali pasislinkti" / "Mountains May Depart" / "Shan he gu ren"

 

Sveiki,

Po to, kai prieš pusmetį pamačiau kinų režisieriaus Jia Zhangke filmą „Balčiausi yra pelenai“ (2018), pamaniau, kad noriu netrukus pažiūrėti ir kitus režisieriaus darbus, o ir LRT vienu metu surengė geriausių šio režisieriaus filmų retrospektyvą. Bet pas mane taip jau nutinka, kad ką suplanuoju pažiūrėti greitu metu, užstringa ir pasimiršta. Jo filmas, rodytas Kino pavasario festivalyje „Kalnai gali pasislinkti“ (angl. Mountains May Depart) (2015) pasakoja vienos meilės istoriją, kuri prasideda 1999 metais, baigiantis tūkstantmečiui ir tikintis, kad kitas tūkstantmetis žmonėms atneš kažką nepakartojamo. Šioje istorijos atkarpoje mergina Šen renkasi vieną vaikiną iš dviejų ir, kaip galite įsitikinti, ji pasirenka labiau turtingesnį ir ambicingesnį vyruką, o švelnesnį ir mažiau sėkmingą palieka.

Istorija vėliau mus nukelia į 2014 metus, kur mes matome pasikeitusius likimus. Išdraskyta šeima ir vėžiu sergantis skurstantis tėvas laukia malonės. Po to mums rodoma ateitis 2025 metais, kai istoriją pratęsia internate augęs Šen sūnus, kuris ilgėdamasis motinos, susiranda savo mamos amžiaus meilužę... Tai filmas triplikas, nusidriekęs nuo naujo tūkstantmečio slenksčio iki naujųjų laikų. Nors istorija iš pažiūros atrodo gana melodramatiška, tačiau režisierius išvengia lotynų amerikietiškų serialinių banalybių, kadangi istoriją plėtoja veikėjų pasirinkimų ir klystkelių būdais, įpindamas Kinijos socialinius, ekonominius ir moralinius kontekstus. Tai jau antras režisieriaus filmas, kurį matau, ir jau atpažįstu tą Kinijos kritikuojamą kontekstą, čia ir vėl vaizduojami pervargę ir sunkaus juodo darbo nualintų žmonių vargai, jų prigresusios svajonės, kurios koreliuoja su naujo daug žadėjusio tūkstantmečio nusivylimu. Mergina pasirenka turtingesnį vyruką, tikėdamasi smagesnio ir saugesnio gyvenimo, o po daugel metų iš jos tas pats vyras atima sūnų, kurį pavadina Doleriu. Tai nusivylimą vaizduojantis filmas, kada už siekimą socialinių garantų, pamenamos asmeninės nuostatos ir laimė, todėl natūralu, kad blyksteli tam tikras vos įžvelgiamas didaktinis filmo blyksnis, kuris kartu nupasakoja ir Kinijos žmonių likimus.

Filme tris kartus sukamba vakarietišką aušrą žadinanti Pet Shop Boys daina „Go West“, pagal kurią šoka pagrindinė veikėja Shen. Ši daina tampa dvejopa metafora, kuri žymi „prasimušusių“ kinų šeimas į aukštumas, kada jie savo sūnaitėlius išsiunčia į tarptautines internatines mokyklas ir auklėja vakarietiškai, o kai kas tikėdamasis amerikietiškai vakarietiškos svajonės ima ir subliūkšta nesulaukę išsipildymo. Pasiseka tik nedaugeliui. Man tai filmas apie naiviai svajojančią tautą, kuri bando taikyti lengvos sėkmės formulę, tačiau tai tampa ir gyvenimo prakeiksmu. Tik filmui pasibaigus, galvodamas, ką aš iš tikrųjų pamačiau, ėmiau galvoti apie šio filmo kultūrinius kontekstus, ir supratau, kaip smarkiai šioji istorija (kaip ir viskas, kas yra Kinijoje) yra paveikta vakarietiškos kultūros. Žiūrėdamas šį filmą vis galvojau, kad man labiau patiko „Balčiausi yra pelenai“, tačiau tik pasibaigus „Kalnai gali pasislinkti“ ėmiau suvokti šio filmo subtilumą: kai negali aštriai kritikuoti savo šalies, reikia pasitelkti labai gudrius pasakojimo įrankius ir techniką, kad galėtum perteikti savo šalies žmonių beviltišką pasimetimą vertybių pasaulyje. Čia beveik Ezopo kalba mūsų sovietiniais laikais, todėl man filmas labai patiko. O pabaigoje sningant šokanti Šen sako: jeigu negali pakeisti pasaulio, gali tiesiog šokti ir svajoti.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ilga dienos kelionė į naktį" / "Long Day's Journey Into Night" / "Di qiu zui hou de ye wan"

Sveiki,

Viena iš šių Kino pavasario intriguojančių juostų buvo muzikalus ir hipnotizuojantis Bi Gan filmas „Ilga dienos kelionė į naktį“ (angl. Long Day‘s Journey Into Night) (2018) – ilgas film noir stiliaus filmas, kuris, manau, daugeliui patiks, bet vėlgi ne kiekvienam, tik tiems, kurie iš kino tikisi užburiančios pasakojimo formos.

Filmas pasakoja apie vieno vyriškio kelionę į pasąmonę, į tam tikrą prisiminimų erdvę, o filmo struktūra – tai architektoniškas ir struktūruotas įvykių labirintas, kuriame galioja ne griežta logika, bet sąmonės srautas. Kai filmo viduryje pagrindinis veikėjas atsisėda į kino teatro kėdę (kaip. D. Lyncho filme) ir ima stebėti savo pasąmonės žaismą, kuris trunka daugiau nei valandą – vienu kadru nufilmuota karuselinė kelionė po jau matytus personažus, bet kiek kitokiu, sąmonės „išverstus“ ir pokyčių paženklintus veikėjus. Filmas tiesiog užburia savo mistika, detalėmis ir net poetiškais, simboliškais dialogais, kurie dengia vienas kitą ir sukuria naujas reikšmes. Neapgauna jausmas, kad visas mūsų gyvenimas kaip „Trumano šou“ yra vienas didelis spektaklis, kuriame atliekame ilgus ir sudėtingus vaidmenis, įsivaizduodami, kad nevaidiname, o gyvename.

Užburiančios metafizinės žaismės išties labai primena A. Tarkovskio filmus – tekantis vanduo, laikrodžiai, šunys, namų erozija ir vienuma... Netgi veikėjų pokalbiai, kai šie vaikšto po erdvę, vienas į kitą nežiūrėdami, o tyrinėdami erdvę, tarsi būtų jos įkalinti, atrodo, kaip iš akies lupta Tarkovskio „Stalkerio“, „Veidrodžio“ ar „Nostalgijos“ veikėjai, pasiklydę savo viduje ir prisiminimuose. Kartu tokie skausmingai teatrališki, kiek dirbtinoki, tačiau priimami be jokio pateisinimo ar patetikos. Priešingai nei Tarkovskis, čia Bi Gan perima Lynchui būdingą techniką ir leidžiasi į tą užkonservuotą iliuzijų pasaulį ir tyrinėja ne tik per simbolius pasąmonę, bet ir sukuria jos hipnotizuojančią formą.

Laibai išskirtinis filmas, labai tapybiškas, sudėtingas, vietomis atrodo, absoliučiai genialus ir tarkovskiškai artimai jautrus. Kitą vertus, vietomis lyg pabundi iš sapno, kuriame prisimeni susivokiąs nors kiek mažiau intriguojančiame užtęstame kadre ir pagalvoji, kad šio filmo kur kas stipresnė forma ir pasąmoninis judesys nei pačios istorijos turinys. Bet kokiu atveju, filmas kino gurmanams, manau, bus tikras atradimas, ypač tokiems, kurie itin mėgsta A. Tarkovskio ir D. Lyncho mišinį.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 7.2

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela