Filmas: "Kalnai gali pasislinkti" / "Mountains May Depart" / "Shan he gu ren"

 

Sveiki,

Po to, kai prieš pusmetį pamačiau kinų režisieriaus Jia Zhangke filmą „Balčiausi yra pelenai“ (2018), pamaniau, kad noriu netrukus pažiūrėti ir kitus režisieriaus darbus, o ir LRT vienu metu surengė geriausių šio režisieriaus filmų retrospektyvą. Bet pas mane taip jau nutinka, kad ką suplanuoju pažiūrėti greitu metu, užstringa ir pasimiršta. Jo filmas, rodytas Kino pavasario festivalyje „Kalnai gali pasislinkti“ (angl. Mountains May Depart) (2015) pasakoja vienos meilės istoriją, kuri prasideda 1999 metais, baigiantis tūkstantmečiui ir tikintis, kad kitas tūkstantmetis žmonėms atneš kažką nepakartojamo. Šioje istorijos atkarpoje mergina Šen renkasi vieną vaikiną iš dviejų ir, kaip galite įsitikinti, ji pasirenka labiau turtingesnį ir ambicingesnį vyruką, o švelnesnį ir mažiau sėkmingą palieka.

Istorija vėliau mus nukelia į 2014 metus, kur mes matome pasikeitusius likimus. Išdraskyta šeima ir vėžiu sergantis skurstantis tėvas laukia malonės. Po to mums rodoma ateitis 2025 metais, kai istoriją pratęsia internate augęs Šen sūnus, kuris ilgėdamasis motinos, susiranda savo mamos amžiaus meilužę... Tai filmas triplikas, nusidriekęs nuo naujo tūkstantmečio slenksčio iki naujųjų laikų. Nors istorija iš pažiūros atrodo gana melodramatiška, tačiau režisierius išvengia lotynų amerikietiškų serialinių banalybių, kadangi istoriją plėtoja veikėjų pasirinkimų ir klystkelių būdais, įpindamas Kinijos socialinius, ekonominius ir moralinius kontekstus. Tai jau antras režisieriaus filmas, kurį matau, ir jau atpažįstu tą Kinijos kritikuojamą kontekstą, čia ir vėl vaizduojami pervargę ir sunkaus juodo darbo nualintų žmonių vargai, jų prigresusios svajonės, kurios koreliuoja su naujo daug žadėjusio tūkstantmečio nusivylimu. Mergina pasirenka turtingesnį vyruką, tikėdamasi smagesnio ir saugesnio gyvenimo, o po daugel metų iš jos tas pats vyras atima sūnų, kurį pavadina Doleriu. Tai nusivylimą vaizduojantis filmas, kada už siekimą socialinių garantų, pamenamos asmeninės nuostatos ir laimė, todėl natūralu, kad blyksteli tam tikras vos įžvelgiamas didaktinis filmo blyksnis, kuris kartu nupasakoja ir Kinijos žmonių likimus.

Filme tris kartus sukamba vakarietišką aušrą žadinanti Pet Shop Boys daina „Go West“, pagal kurią šoka pagrindinė veikėja Shen. Ši daina tampa dvejopa metafora, kuri žymi „prasimušusių“ kinų šeimas į aukštumas, kada jie savo sūnaitėlius išsiunčia į tarptautines internatines mokyklas ir auklėja vakarietiškai, o kai kas tikėdamasis amerikietiškai vakarietiškos svajonės ima ir subliūkšta nesulaukę išsipildymo. Pasiseka tik nedaugeliui. Man tai filmas apie naiviai svajojančią tautą, kuri bando taikyti lengvos sėkmės formulę, tačiau tai tampa ir gyvenimo prakeiksmu. Tik filmui pasibaigus, galvodamas, ką aš iš tikrųjų pamačiau, ėmiau galvoti apie šio filmo kultūrinius kontekstus, ir supratau, kaip smarkiai šioji istorija (kaip ir viskas, kas yra Kinijoje) yra paveikta vakarietiškos kultūros. Žiūrėdamas šį filmą vis galvojau, kad man labiau patiko „Balčiausi yra pelenai“, tačiau tik pasibaigus „Kalnai gali pasislinkti“ ėmiau suvokti šio filmo subtilumą: kai negali aštriai kritikuoti savo šalies, reikia pasitelkti labai gudrius pasakojimo įrankius ir techniką, kad galėtum perteikti savo šalies žmonių beviltišką pasimetimą vertybių pasaulyje. Čia beveik Ezopo kalba mūsų sovietiniais laikais, todėl man filmas labai patiko. O pabaigoje sningant šokanti Šen sako: jeigu negali pakeisti pasaulio, gali tiesiog šokti ir svajoti.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Balčiausi yra pelenai" / "Ash Is The Purest White" / "Jiang hu er nv"

Sveiki skaitytojai,

LRT televizija sudarė sąlygas pasižiūrėti garsaus ir pasaulyje pripažinto kinų režisieriaus Jia Zhang-ke retrospektyvą. Daugelį filmų galite pasižiūrėti kol kas talpinamų LRT mediatekoje.

Aš kažkaip būsiu „Kino pavasaryje“ pražiopsojęs šį režisierių, tačiau mane domina Azijos kinas ir juostos būtent iš Kinijos, pastarosios būna itin retas atvejis mano akiratyje (labiau dominuoja korėjiečių ir japonų). Ir visai nenuostabu, nes bet kokį kinišką meną šiandien riboja ir valdo kiniška cenzūra: apie Kiniją arba gerai, arba nieko. Keisčiausia, kad režisieriui Jia Zhang-ke pavyksta sukurti personalizuotą istoriją „Balčiausi yra pelenai“ (angl. Ash Is The Purest White) (2018) apie nusikalstomos kinų gaujos gyvenimo dramas ir per ją papasakoti šį bei tą apie pačią Kiniją ne iš fasadinės pusės.

„Balčiausi yra pelenai“ (koks nuostabus filmo pavadinimas!) pasakoja apie turtingo gangsterių porelę, kuri patenka į gatvės muštynes ir čia veiksmo imasi pagrindinė veikėja – gangsterio mylimoji Čiao, kuri iššauna nelegaliu ginklu tiesiog gatvėje. Kinijoje itin griežta ginklų kontrolė, galiausiai regime, kad mylimoji Čiao yra nuteista penkeriems metams. Istorija tęsiasi po penkerių metų, kai ji plaukdama didžiule Kinijos upe Jangdze bando grįžti pas savo mylimąjį, kurio anuomet neišdavė teisme ir atpirko abiejų kaltes, bet netrukus ji sužino, kad mylimasis ją ne tik išdavė, bet ir nedrįsta jai pranešti tiesos...

Visgi ilgą laiką maniau, kad stebiu filmą apie socialinėje tirštoje kinų apsuptyje gerai besitvarkančią vuderkindę moterį, kuri bet kokiomis sąlygomis gali išgyventi. Toji filmo atkarpa, kai moteris praranda pinigus bei dokumentus ir kaip ji apmulkina turčius, skaniai pavalgo ir susigrąžina viską, ką prarado, atrodė išties įspūdingai. Bet režisierius netrukus atsisako holivudinio sukčiaus vikruolio standartų ir panardina moterį į melancholiją, bandymą susitaikyti su tuo, kad ja buvo tiesiog pasinaudota, skambant fone kiniškoms meilės dainoms... Tai subtiliai romus filmas, kad ir kriminalinio pobūdžio, bet iš tikrųjų apie tuos pačius žmogiškuosius meilės principus. Išdavystė ir santykių, kad ir itin destruktyvių ir skaudinančių, priklausomybę. Per visą filmą „bėga“ įspūdingi Kinijos urbanistiniai vaizdiniai, Jangdzės upė, spalvos, atmosfera, o ją savitai dera su sutrikusios moters tvirtumu ir trapumu, o tai sukuria keistą jausmų metaforiškai poetišką atmosferą. Filmas tarsi azijietiškas nelaimingos meilės eilėraštis be laimingos pabaigos, bet kartu su socialinio realizmo užtaisu.

Man patiko šis filmas, kad nusprendžiau netolimoje ateityje, kol LRT mediatekoje vis dar yra šie filmai, pažiūrėti ir kitus režisieriaus darbus. Beje, pagrindinį ir įsimenantį vaidmenį atliko paties režisieriaus antroji žmona (paskutiniųjų jo filmų mūza) Tao Zhao.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela