Filmas: "Prisikėlimas" / "Resurrection" / "Kuang ye shi dai"

 Sveiki, mielieji skaitytojai!

Kinijos režisierius Bi Gan yra išties unikalus reiškinys. Prieš maždaug 6-7 metus matytas jo filmas „Ilga dienos kelionė į naktį“ (2018) tapo netikėta nauja hipnotizuojančia kino patirtimi. Šiemet „Kino pavasario“ festivalis parodė naujausią Bi Gan filmą pavadinimu „Prisikėlimas“ (angl. Resurrection) (2025), bet, deja, kaip ir daugelį festivalio perliukų nepavyko pamatyti laiku, tad dabar, galima sakyti, užkišinėju pasilikusias kino sezono skyles.

Naujausias režisieriaus darbas „Prisikėlimas“, bent jau „Kino pavasaris“ pristato kaip radikaliesiems kino gurmanams. Ir išties... tai ne naratyvinė įprasta istorija, kaip kad šiame sezone rodytas taivaniečių „Kairiarankė“, kur aiški probleminė ašis ir veikėjai. „Prisikėlimas“ vizionieriška koliažinė filosofinė dėlionė, kuri, bent jau iš manęs pareikalavo nemažai kantrybės ir susikaupimo. Nesu pratęs prie tokio kino ir kaskart labai muistausi, kad nesuprantu per pusvalandį kino kalbos ar žaidimo taisyklių, iš kitos pusės – lauk visada pabaigoje visuminio atsiveriančio naujo suvokimo, todėl buvau kantrus ir tiesiog nustojau analizuoti tai, ką iš tikrųjų matau „Prisikėlime“.

Filmas nelengvai atkako į Kanus. Kaip ir daugelis režisierių, taip ir Bi Gan, norėdamas parodyti Kinijoje ar Vakaruose savo šalies kiną, turi nemažai ką politiško kaip menininkas nuveikti. Kanų kino festivalyje 2025 metų gegužę filmas buvo paskutinėmis akimirkomis įtrauktas į pagrindinę konkursinę programą. Vėlavimas įvyko todėl, kad kūrybinei komandai ilgai teko laukti Kinijos Nacionalinės radijo ir televizijos administracijos leidimo (cenzūros patvirtinimo) viešam rodymui. Režisierius Bi Gan sugebėjo įtikinti sistemą pasirinkdamas itin abstraktų, filosofinį ir sapnišką kino stilių. Kadangi filmas nagrinėja XX amžiaus istoriją (įskaitant jautrius periodus, tokius kaip Kultūrinė revoliucija) per budizmo pojūčius, pabaisas ir metaforas, o ne per tiesioginį socialinį realizmą, tai padėjo išvengti griežtų kirčių ar visiško uždraudimo, su kokiu Kinijoje dažnai susiduria kiti autoriai.

Menkai prieš žiūrėdamas domėjausi filmo turiniu, todėl pasidaviau tam, kas laukė. Visgi tenka pripažinti, kad šis filmas dar didesnė paslaptis nei „Ilga dienos kelionė į naktį“. Filme nesitikėkite vientisos pasakojimo struktūros, čionai suplaukia XX amžiaus įvairių Kinijos laikotarpio novelių rinkinys. Iš pažiūros su atskirais veikėjais ir pasakojimo stiliais, bet kartu ir metaforiniais, simboliniais ir alegoriniais atsikartojimais, kurie tampa jungiamąja bendros istorijos dalimi. Istorija prasideda alternatyviame pasaulyje, kuriame draudžiama sapnuoti, o sapnavimas yra nenormalu (aliuzija į socializmo perteklinį kontrolę?), galiausiai nuo futuristinių vaizdinių gausos pereinama prie realistinių, meditatyvinių pasikalbėjimų, vampyrų ir kitų monstrų formų istorijų, kurių pasakojimo atkarpos nufilmuotos ir sumontuotos atpažįstamai įtaigiai. Iš tikrųjų raiškos požiūriu „Prisikėlimas“ yra kino evoliucijos paletė, kurioje atsiskleidžia, cituoju Karolį Žuką: „Atpažinsite daugybę nuorodų į kino istorijos gigantus – nuo brolių Lumière’ų iki Wong Kar-wai – ir įsitikinsite, kad kinas yra ne tik pramoga, bet ir dvasinė substancija, gebanti sujungti epochas, kultūras ir žmonių likimus.“

Iš tikrųjų tik labai daug nepriklausomo ir ne vien šiuolaikiško kino žiūrintys atseks visas pasakojimo manieras, ištisų skirtingų epochų kino mokyklas, tačiau filmas, netgi  jei ir nesate labai užkietėjęs cinefilas, galėsite mėgautis tiesiog sapniškais besijungiančiais elementais, kurie vakariečių sąmonei yra gan egzotiški, pvz., išsimušti dantį sugriuvusios Budos statulos akmeniu ir „pasigimdyti“ filosofinį antrininką... Net Kim Ki-duko kinas buvo elementarus ir ne toks crazy, kaip kad Bi Gan kinas. Tiesa, man sunkios buvo futuristinės kino pasakojimo dalys. Pastaruoju metu labai daug pasitaiko žiūrėti kino, kuris vaizduoja tiesiog žmogaus sąmonės veikimo procesus (čia kažkokia nauja mada?), bangavimą ir ten pasitelkiamos groteskiškos ir frankenšteiniškos formos, kurios nėra mano mėgstamiausia raiškos forma kine, tad teko „Prisikėlimą“, nors kai kada labai įtraukiai žiūrėti, bet kai kada ir norėjausi, kad kuo greičiau pasibaigtų arba pereitų į kitą pasakojimo etapą. Labai prieštaringus jausmus sukėlė šis iš vienos nelengvas ir genialus kino eksperimentas, o iš kitos – kiek reikia būti imlaus ir neanalitinio proto, kad pasiduotum visam tam kiniškam „Debesų atlasui“?

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.2

 

Maištinga Siela

Filmas: "Ilga dienos kelionė į naktį" / "Long Day's Journey Into Night" / "Di qiu zui hou de ye wan"

Sveiki,

Viena iš šių Kino pavasario intriguojančių juostų buvo muzikalus ir hipnotizuojantis Bi Gan filmas „Ilga dienos kelionė į naktį“ (angl. Long Day‘s Journey Into Night) (2018) – ilgas film noir stiliaus filmas, kuris, manau, daugeliui patiks, bet vėlgi ne kiekvienam, tik tiems, kurie iš kino tikisi užburiančios pasakojimo formos.

Filmas pasakoja apie vieno vyriškio kelionę į pasąmonę, į tam tikrą prisiminimų erdvę, o filmo struktūra – tai architektoniškas ir struktūruotas įvykių labirintas, kuriame galioja ne griežta logika, bet sąmonės srautas. Kai filmo viduryje pagrindinis veikėjas atsisėda į kino teatro kėdę (kaip. D. Lyncho filme) ir ima stebėti savo pasąmonės žaismą, kuris trunka daugiau nei valandą – vienu kadru nufilmuota karuselinė kelionė po jau matytus personažus, bet kiek kitokiu, sąmonės „išverstus“ ir pokyčių paženklintus veikėjus. Filmas tiesiog užburia savo mistika, detalėmis ir net poetiškais, simboliškais dialogais, kurie dengia vienas kitą ir sukuria naujas reikšmes. Neapgauna jausmas, kad visas mūsų gyvenimas kaip „Trumano šou“ yra vienas didelis spektaklis, kuriame atliekame ilgus ir sudėtingus vaidmenis, įsivaizduodami, kad nevaidiname, o gyvename.

Užburiančios metafizinės žaismės išties labai primena A. Tarkovskio filmus – tekantis vanduo, laikrodžiai, šunys, namų erozija ir vienuma... Netgi veikėjų pokalbiai, kai šie vaikšto po erdvę, vienas į kitą nežiūrėdami, o tyrinėdami erdvę, tarsi būtų jos įkalinti, atrodo, kaip iš akies lupta Tarkovskio „Stalkerio“, „Veidrodžio“ ar „Nostalgijos“ veikėjai, pasiklydę savo viduje ir prisiminimuose. Kartu tokie skausmingai teatrališki, kiek dirbtinoki, tačiau priimami be jokio pateisinimo ar patetikos. Priešingai nei Tarkovskis, čia Bi Gan perima Lynchui būdingą techniką ir leidžiasi į tą užkonservuotą iliuzijų pasaulį ir tyrinėja ne tik per simbolius pasąmonę, bet ir sukuria jos hipnotizuojančią formą.

Laibai išskirtinis filmas, labai tapybiškas, sudėtingas, vietomis atrodo, absoliučiai genialus ir tarkovskiškai artimai jautrus. Kitą vertus, vietomis lyg pabundi iš sapno, kuriame prisimeni susivokiąs nors kiek mažiau intriguojančiame užtęstame kadre ir pagalvoji, kad šio filmo kur kas stipresnė forma ir pasąmoninis judesys nei pačios istorijos turinys. Bet kokiu atveju, filmas kino gurmanams, manau, bus tikras atradimas, ypač tokiems, kurie itin mėgsta A. Tarkovskio ir D. Lyncho mišinį.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 7.2

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela