Filmas: "Prisikėlimas" / "Resurrection" / "Kuang ye shi dai"

 Sveiki, mielieji skaitytojai!

Kinijos režisierius Bi Gan yra išties unikalus reiškinys. Prieš maždaug 6-7 metus matytas jo filmas „Ilga dienos kelionė į naktį“ (2018) tapo netikėta nauja hipnotizuojančia kino patirtimi. Šiemet „Kino pavasario“ festivalis parodė naujausią Bi Gan filmą pavadinimu „Prisikėlimas“ (angl. Resurrection) (2025), bet, deja, kaip ir daugelį festivalio perliukų nepavyko pamatyti laiku, tad dabar, galima sakyti, užkišinėju pasilikusias kino sezono skyles.

Naujausias režisieriaus darbas „Prisikėlimas“, bent jau „Kino pavasaris“ pristato kaip radikaliesiems kino gurmanams. Ir išties... tai ne naratyvinė įprasta istorija, kaip kad šiame sezone rodytas taivaniečių „Kairiarankė“, kur aiški probleminė ašis ir veikėjai. „Prisikėlimas“ vizionieriška koliažinė filosofinė dėlionė, kuri, bent jau iš manęs pareikalavo nemažai kantrybės ir susikaupimo. Nesu pratęs prie tokio kino ir kaskart labai muistausi, kad nesuprantu per pusvalandį kino kalbos ar žaidimo taisyklių, iš kitos pusės – lauk visada pabaigoje visuminio atsiveriančio naujo suvokimo, todėl buvau kantrus ir tiesiog nustojau analizuoti tai, ką iš tikrųjų matau „Prisikėlime“.

Filmas nelengvai atkako į Kanus. Kaip ir daugelis režisierių, taip ir Bi Gan, norėdamas parodyti Kinijoje ar Vakaruose savo šalies kiną, turi nemažai ką politiško kaip menininkas nuveikti. Kanų kino festivalyje 2025 metų gegužę filmas buvo paskutinėmis akimirkomis įtrauktas į pagrindinę konkursinę programą. Vėlavimas įvyko todėl, kad kūrybinei komandai ilgai teko laukti Kinijos Nacionalinės radijo ir televizijos administracijos leidimo (cenzūros patvirtinimo) viešam rodymui. Režisierius Bi Gan sugebėjo įtikinti sistemą pasirinkdamas itin abstraktų, filosofinį ir sapnišką kino stilių. Kadangi filmas nagrinėja XX amžiaus istoriją (įskaitant jautrius periodus, tokius kaip Kultūrinė revoliucija) per budizmo pojūčius, pabaisas ir metaforas, o ne per tiesioginį socialinį realizmą, tai padėjo išvengti griežtų kirčių ar visiško uždraudimo, su kokiu Kinijoje dažnai susiduria kiti autoriai.

Menkai prieš žiūrėdamas domėjausi filmo turiniu, todėl pasidaviau tam, kas laukė. Visgi tenka pripažinti, kad šis filmas dar didesnė paslaptis nei „Ilga dienos kelionė į naktį“. Filme nesitikėkite vientisos pasakojimo struktūros, čionai suplaukia XX amžiaus įvairių Kinijos laikotarpio novelių rinkinys. Iš pažiūros su atskirais veikėjais ir pasakojimo stiliais, bet kartu ir metaforiniais, simboliniais ir alegoriniais atsikartojimais, kurie tampa jungiamąja bendros istorijos dalimi. Istorija prasideda alternatyviame pasaulyje, kuriame draudžiama sapnuoti, o sapnavimas yra nenormalu (aliuzija į socializmo perteklinį kontrolę?), galiausiai nuo futuristinių vaizdinių gausos pereinama prie realistinių, meditatyvinių pasikalbėjimų, vampyrų ir kitų monstrų formų istorijų, kurių pasakojimo atkarpos nufilmuotos ir sumontuotos atpažįstamai įtaigiai. Iš tikrųjų raiškos požiūriu „Prisikėlimas“ yra kino evoliucijos paletė, kurioje atsiskleidžia, cituoju Karolį Žuką: „Atpažinsite daugybę nuorodų į kino istorijos gigantus – nuo brolių Lumière’ų iki Wong Kar-wai – ir įsitikinsite, kad kinas yra ne tik pramoga, bet ir dvasinė substancija, gebanti sujungti epochas, kultūras ir žmonių likimus.“

Iš tikrųjų tik labai daug nepriklausomo ir ne vien šiuolaikiško kino žiūrintys atseks visas pasakojimo manieras, ištisų skirtingų epochų kino mokyklas, tačiau filmas, netgi  jei ir nesate labai užkietėjęs cinefilas, galėsite mėgautis tiesiog sapniškais besijungiančiais elementais, kurie vakariečių sąmonei yra gan egzotiški, pvz., išsimušti dantį sugriuvusios Budos statulos akmeniu ir „pasigimdyti“ filosofinį antrininką... Net Kim Ki-duko kinas buvo elementarus ir ne toks crazy, kaip kad Bi Gan kinas. Tiesa, man sunkios buvo futuristinės kino pasakojimo dalys. Pastaruoju metu labai daug pasitaiko žiūrėti kino, kuris vaizduoja tiesiog žmogaus sąmonės veikimo procesus (čia kažkokia nauja mada?), bangavimą ir ten pasitelkiamos groteskiškos ir frankenšteiniškos formos, kurios nėra mano mėgstamiausia raiškos forma kine, tad teko „Prisikėlimą“, nors kai kada labai įtraukiai žiūrėti, bet kai kada ir norėjausi, kad kuo greičiau pasibaigtų arba pereitų į kitą pasakojimo etapą. Labai prieštaringus jausmus sukėlė šis iš vienos nelengvas ir genialus kino eksperimentas, o iš kitos – kiek reikia būti imlaus ir neanalitinio proto, kad pasiduotum visam tam kiniškam „Debesų atlasui“?

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.2

 

Maištinga Siela

Filmas: "Geresnės dienos" / "Better Days" / "Shaonian de ni"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Kol žiūrėjau režisieriaus Derek Tsang filmą „Geresnės dienos“  (mand. Shaonian de ni) (2019), buvau šventai įsitikinęs, kad žiūriu Pietų Korėjos kiną, nes tik taip gali pasakoti Korėjos kinas, bet dabar, rašydamas šias eilutes, nustėrau, jog „Geresnės dienos“ visgi yra Kinijos kinas! Lietuvoje populiarėjant ne tik masinio tipažo mango literatūrai ir japoniškiems animaciniams serialas, kuriais serga ištisas likęs pasaulis, vis dažniau matomas Azijos kinas, o pastarieji 10 metų jų sėkmė pasauliniu mastu tapo tikru fenomenu. Nutariau pažiūrėti puikiai kino kritikų ir žiūrovų įvertintą filmą, nors, sakau, asmeniškai neretai reikia pastangų nusiteikti žiūrėti tokį kiną dėl kultūrinių barjerų.

Filmas išties geras. Žiūrėjau jį prieš miegą ir, Dieve, viskas pamažu, tik kitokiais rakursais persikėlė į sapnus, todėl su filmais prieš miegą būkite atsargūs. Istorija pasakoja apie dvyliktokę Šunja, kurios klasiokė dėl patyčių nusižudo. Pasirodo, Kinijoje (įtariu, kad labiau filmuota liberalesnėje Hong Kongo regione, iš kur ir kilęs režisierius) yra nepaprastai svarbūs baigiamieji egzaminai. Jeigu pas mus dvyliktokai pramiega ir sako: „o kas čia tokio? Ateisiu vėl ir perlaikysiu!“ Tai Kinijoje tas nepaeis, nes šalyje tiesiog egzaminų laikymas yra nacionalinė rimties padėtis, kuri nulemia šeimos tolimesnę ateitį.

 

Prastai gyvenanti Šunja viena iš pirmūnių, tačiau ją persekioja populiarios mokyklos merginos. Ir taip, kad smurtas ir patyčios filme vystamos taip, kad mano vakarietiškom smegenim nebelieka vietos interpretacijom. Pats, prisipažinsiu, pagrindinei veikėjai už kentėjimą norėjosi ne kartą užvažiuoti, kad pagaliau ji pradėtų kažką daryti. Bet... Azijoje priimta nesiskųsti, nes tai silpnumo požymis, ir pagrindinė veikėja laukia egzaminų kaip išganymo, kol galiausiai įsipainioja į labai tamsius santykius...

 

Kaip apibūdinti šį filmą? Jis iš dalies erzino, nes jame itin hiperbolizuotas smurtas (fizinis ir psichologinis), tačiau šiek tiek teko įsižioti, jog filmas remiasi per šalį nuskambėjusiu tikru skandalu, o filmas vaizduoja tų veikėjų prototipus. Konservatyvioje šalyje, kurioje viskas sustyguota nuo A iki Z bei viskas sureikšminama, o į egzaminus žiūrima kaip į kokias militaristines pratybas, nuo kurių priklauso gyvybė, verčia susimąstyti apie švietimo takoskyrą ir panašumus tarp vakariečių ir azijiečių. Visgi filme daug smurto, bet blyksteli ir vilties spinduliai. Kerštas, patyčios, noras kabintis į gyvenimą milijardinėje šalyje stebina. Dar labiau stebina visuomenės pakanta smurtui ir individo bandymai iškęsti tą smurtą, netgi aiškinant sau, jog tai tik pereinamasis brandos etapas, per kurį reikia pereiti.

 

Įdomybė, jog po šios sukrečiančios tikrosios istorijos visgi šalies mokyklose buvo imtasi prevencinių programų, kurių šalis, pasirodo, neturėjo, jog būtų stabdomos kančios, smurto mokyklinė tolerancija. Šiaip filmą įvardyčiau kaip nepatogų, bet jis turi tam tikrus ir azijiečių kinui būdingos režisūrinio ir siužetinio naivumo. Neišsimokslinęs gatvės vagis ir mušeika idiliškai pasiaukoja dėl jaunos mokinės? Jaučiu, kad tikrovėje visgi buvo visgi pateikta kiek kitokiom spalvom, o jau ištęstos graudžios scenos pabaigoje priartėja prie parodijos, iš kurių internautai daro memus. Visgi filmas įtraukiantis, pakankamai dinamiškas, atskleidžiantis mums keistus kultūrinius dalykus, bet labiausiai byloja apie patyčių baisumą, kurio filme apstu tiek, kad ne visada gali priimti tai kaip tikrovę. Šiaip labai patiko.

P. S. Filmas nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias užsienio šalių filmas.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela