Sveiki, mielieji skaitytojai!
Kinijos režisierius Bi
Gan yra išties unikalus reiškinys. Prieš maždaug 6-7 metus matytas jo filmas „Ilga
dienos kelionė į naktį“ (2018) tapo netikėta nauja hipnotizuojančia kino
patirtimi. Šiemet „Kino pavasario“ festivalis parodė naujausią Bi Gan filmą
pavadinimu „Prisikėlimas“ (angl. Resurrection) (2025),
bet, deja, kaip ir daugelį festivalio perliukų nepavyko pamatyti laiku, tad
dabar, galima sakyti, užkišinėju pasilikusias kino sezono skyles.
Naujausias režisieriaus
darbas „Prisikėlimas“, bent jau „Kino pavasaris“ pristato kaip radikaliesiems
kino gurmanams. Ir išties... tai ne naratyvinė įprasta istorija, kaip kad šiame
sezone rodytas taivaniečių „Kairiarankė“, kur aiški probleminė ašis ir veikėjai.
„Prisikėlimas“ vizionieriška koliažinė filosofinė dėlionė, kuri, bent jau iš
manęs pareikalavo nemažai kantrybės ir susikaupimo. Nesu pratęs prie tokio kino
ir kaskart labai muistausi, kad nesuprantu per pusvalandį kino kalbos ar
žaidimo taisyklių, iš kitos pusės – lauk visada pabaigoje visuminio
atsiveriančio naujo suvokimo, todėl buvau kantrus ir tiesiog nustojau
analizuoti tai, ką iš tikrųjų matau „Prisikėlime“.
Filmas nelengvai atkako į
Kanus. Kaip ir daugelis režisierių, taip ir Bi Gan, norėdamas parodyti Kinijoje
ar Vakaruose savo šalies kiną, turi nemažai ką politiško kaip menininkas nuveikti.
Kanų kino festivalyje 2025 metų gegužę filmas buvo paskutinėmis akimirkomis
įtrauktas į pagrindinę konkursinę programą. Vėlavimas įvyko todėl, kad
kūrybinei komandai ilgai teko laukti Kinijos Nacionalinės radijo ir televizijos
administracijos leidimo (cenzūros patvirtinimo) viešam rodymui. Režisierius Bi
Gan sugebėjo įtikinti sistemą pasirinkdamas itin abstraktų, filosofinį ir
sapnišką kino stilių. Kadangi filmas nagrinėja XX amžiaus istoriją (įskaitant
jautrius periodus, tokius kaip Kultūrinė revoliucija) per budizmo pojūčius,
pabaisas ir metaforas, o ne per tiesioginį socialinį realizmą, tai padėjo
išvengti griežtų kirčių ar visiško uždraudimo, su kokiu Kinijoje dažnai
susiduria kiti autoriai.
Menkai prieš žiūrėdamas
domėjausi filmo turiniu, todėl pasidaviau tam, kas laukė. Visgi tenka
pripažinti, kad šis filmas dar didesnė paslaptis nei „Ilga dienos kelionė į
naktį“. Filme nesitikėkite vientisos pasakojimo struktūros, čionai suplaukia XX
amžiaus įvairių Kinijos laikotarpio novelių rinkinys. Iš pažiūros su atskirais
veikėjais ir pasakojimo stiliais, bet kartu ir metaforiniais, simboliniais ir
alegoriniais atsikartojimais, kurie tampa jungiamąja bendros istorijos dalimi.
Istorija prasideda alternatyviame pasaulyje, kuriame draudžiama sapnuoti, o
sapnavimas yra nenormalu (aliuzija į socializmo perteklinį kontrolę?),
galiausiai nuo futuristinių vaizdinių gausos pereinama prie realistinių,
meditatyvinių pasikalbėjimų, vampyrų ir kitų monstrų formų istorijų, kurių
pasakojimo atkarpos nufilmuotos ir sumontuotos atpažįstamai įtaigiai. Iš tikrųjų
raiškos požiūriu „Prisikėlimas“ yra kino evoliucijos paletė, kurioje
atsiskleidžia, cituoju Karolį Žuką: „Atpažinsite daugybę nuorodų į kino
istorijos gigantus – nuo brolių Lumière’ų iki Wong Kar-wai – ir įsitikinsite,
kad kinas yra ne tik pramoga, bet ir dvasinė substancija, gebanti sujungti
epochas, kultūras ir žmonių likimus.“
Iš tikrųjų tik labai daug
nepriklausomo ir ne vien šiuolaikiško kino žiūrintys atseks visas pasakojimo manieras,
ištisų skirtingų epochų kino mokyklas, tačiau filmas, netgi jei ir nesate labai užkietėjęs cinefilas,
galėsite mėgautis tiesiog sapniškais besijungiančiais elementais, kurie
vakariečių sąmonei yra gan egzotiški, pvz., išsimušti dantį sugriuvusios Budos
statulos akmeniu ir „pasigimdyti“ filosofinį antrininką... Net Kim Ki-duko
kinas buvo elementarus ir ne toks crazy, kaip kad Bi Gan kinas. Tiesa,
man sunkios buvo futuristinės kino pasakojimo dalys. Pastaruoju metu labai daug
pasitaiko žiūrėti kino, kuris vaizduoja tiesiog žmogaus sąmonės veikimo
procesus (čia kažkokia nauja mada?), bangavimą ir ten pasitelkiamos groteskiškos
ir frankenšteiniškos formos, kurios nėra mano mėgstamiausia raiškos forma kine,
tad teko „Prisikėlimą“, nors kai kada labai įtraukiai žiūrėti, bet kai kada ir
norėjausi, kad kuo greičiau pasibaigtų arba pereitų į kitą pasakojimo etapą.
Labai prieštaringus jausmus sukėlė šis iš vienos nelengvas ir genialus kino
eksperimentas, o iš kitos – kiek reikia būti imlaus ir neanalitinio proto, kad
pasiduotum visam tam kiniškam „Debesų atlasui“?
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 87/100
IMDb: 7.2
Maištinga Siela
