Filmas: "Tarnaitė" / "Ah-ga-ssi" / "The Handmaiden"

Sveiki,

Esu šito režisieriaus gerbėjas! Tikrai! Daug kas sumaitojo jo estetišką siaubo trilerį „Stokeriai“ į miltus, o aš buvau įvertinęs aukščiausiais balais, o štai elegantiškoji „Užuojauta keršto poniai“ (2005) ir „Troškulys“ (2009) tiesiog prikaustė prie ekrano, kad tiesiog negalėjau atsisakyti naujausio Chan-wook Park filmo „Tarnaitė“ (angl. The Handmaiden) (2016), kuris po pasaulinio drungnai priimto „Stokerių“ vėlei sugrįžo režisierių į pripažinimo viršūnes.

Britų literatūrinio kūrinio ekranizacija patyrė įvairių transformacijų, ji dar ir pritaikyta rytų kultūrai (Pietų Korėjai), „įmaunant“ viską dar ir į istorinį kontekstą, paliekant tik painius romano siužeto vingius ir veikėjų veiksmų ir ketinimų tendencijas. Nuo pat pradžių filmas užburia kone tamsiais gotiškais siaubo trilerio potėpiais, kuriama mistinė rytų erdvė (Viktorijos laikų dvaras), kurį taip mėgsta žiūrovai, bet galiausiai viskas iš įprastos vakarietiškos ir rytietiškos difuzijos išauga į sunkiai sveiku protu suvokiamą estetišką smurtą (pradedant psichologiniu ir baigiant aštriais seksualiniais prievartos kadrais). Beveik pustrečios valandos filmas tiesiog įtraukia kaip į sapną! Erotika jaudina, sadistinės scenos priverčia smarkiau plakti širdį, piktintis ir gerėtis režisieriaus gebėjimu prispausti žiūrovą ir išsunkti jį emociškai, kitaip sakant, patirti kine ir gerų, ir nelabai gerų jausmų amplitudę, kas, žinoma, yra meistrystės rodiklis.

Sunku pasakyti, ar tai būtų meilės trikampio istorija, veikiau pakvaišusių lesbiečių trileris, kuris nepretenduoja patikti tik LGBT žiūrovams, o apima labai didelį spektrą problemų lauką. Tai kartu ir mistifikuota ir apgalvotai sudėliota drama su ryškiais trilerio atspalviais, iškrypęs auklėjimas, meilė, neturinti kultūrinių ribų, bei akims teikiantis gražius kino kadrus. Po šio filmo sunkokai užmigau, nes nuolat bandžiau atkurti išties beprotišką ir labai patikusį filmo siužetą... Netgi jeigu jums nepatinka azijietiška kultūra, nes sakote, kad negalite suprasti jų smurto ir kultūrinių niuansų, manau, šis filmas turėtų patikti. Po šios kino juostos galutinai priartėjau prie kažkada absoliučiai nesuvokto ir numesto to paties režisieriaus filmo „Senis“ (2003), kurį reiktų iš naujo bandyti įveikti ir galbūt... Galbūt patirsiu kažką panašaus, ką patyriau žiūrėdamas jo naujausią darbą „Tarnaitė“. Smarkiai rekomenduoju kino gurmanams ir „Kino pavasario“ mėgėjams, kurie nesibodi smurto ir erotikos kine.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 8.1

Nuoroda į "Kino pavasarį": ČIA

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Užuojauta keršto poniai" / "Lady Vengeance"

Sveiki, kinomanai,

Pietų Korėjos režisierius Chan – wook Park tikriausiai dagelį stebina savo kuriamu kinu ir primena, kad Pietų Korėjos kinas nėra vien tik Ki-duk Kim vardo štampas. Pamačiau paskutinę trilogijos apie kerštą dalį „Užuojauta keršto poniai“ (Lady Vangeance) (2005). Po filmo „Stokeriai“, kuris man be galo patiko, nutariau neuždaryti šiam režisieriui durų ir pažiūrėti ankstesnius darbus, kas žino, gal kada visai įdomiai sužiūrėsiu ir jo trilogijos antrąją dalį, kuri vadinasi „Senis“ (Oldboy) (2003) ir yra pripažinta geriausia režisieriaus juosta, nors man asmeniškai trūko kantrybė po 40 minučių kankynės. Šią trilogiją jungia tik bendra tema, todėl jos dalis galima žiūrėti kaip visiškai atskirus kūrinius.

„Užuojauta keršto poniai“ man priminė, kad esu išsiilgęs rytų kino, kuris retsykiais gan grubus, bet visada savitas, įmantrus, kitoniškas. Pietų Korėjos kinas yra tikrai gyvas, cirkuliuojantis ir vienas įdomiausių rytų kino geizerių! Ši juosta, nors ir truputį kruvina, atmiežta trupučio kraujo, visgi yra gera, puiki ir vykusi, tą pripažįsta ir kino kritikai. Pasakojimas apie 12 metų nekaltai atsidėjusią naivią merginą ir jos kerštą po daugel metų išties stebina savo kontrastiniais lipdiniais, kuriuos ypatingai galėjome matyti filme „Stokeriai“, mistiniai dalykai apjungiami su pasakomis, kerštas su švelnumu, smurtas su grožiu ir visą filmą lydi prieštaringi vaizdiniai, tačiau jie nėra tokie kontrastingi, kokie galbūt buvo „Stokeriuose“.

Išties labai patiko ir korėjiečių aktorių pasirodymas, ypatingai kerštaujančios gražiosios ledi pasirodymas, gaila, kad aktorė toliau nebedraugauja su kinu ir tai tebuvo jos vienadienis pasirodymas didžiajame kine. Tamsiai stilingas, gal šiek tiek tarantiniškas kinas, kuris, manau, daugeliui turėtų tikti ir patikti. Čia esama daugiau rimties ir rytietiškas, man sunkiai suvokiamas humoras, čia tik prasiveržia suprantamu šypsniu. Keista žiūrėti tokį filmą, nes nežinai, kaip reaguoti į personažą, viskas sudėliota taip, kad tu negali nei nuteisi, nei pateisinsi kerštaujančios ponios. Angeliško grožio moteris savyje nešiojanti tiek pykčio man šiek tiek asocijavosi su Q. Tarantino „Nužudyti Bilą“ kerštaujančios nuotakos persona, tačiau kartu tai labai skirtingi filmai. Žinoma, labai patiko, taip patiko, kad manau, jog vieną dieną tikrai grįšiu prie „Senio“ ir pabandysiu jį užkariauti visai kitu žvilgsniu. Rekomenduoju rytų kino gerbėjams, stilingo smurto ir keisto kino mėgėjams.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Stokeriai" / "Stoker"

Sveiki, kinomanai,

Naujausias Pietų Korėjos režisieriaus Park Chan-wook darbas „Stokeriai“ (Stoker) (2013) nustebino visomis prasmėmis. Režisierius jau seniai garsėjo savo beprotiškai darbais (Senis) (2003), „Ponios kerštas“ (2005) bei „Troškulys“ (2009), kurį, beje, kaip ir „Stokerius“ rodė per „Kino pavasarį“. Tiesą sakant, „Senio“ iš vis negalėjau žiūrėti, nes taip nepatiko, taip atmestinai lindo į galvą, kad atvipo žiaunos ir išjungiau po 40 minučių kankynės. Su „Troškuliu“ buvo kitaip, jis manęs nesužavėjo, bet naujas žvilgsnis į vampyrus ir tragikomiškos situacijos man padarė šiokį tokį įspūdį. Na, ir šiemet, „Stokeriai“ trenkia kaip su šlapiu skuduru, kad net sunku atsigauti. Režisierius kuria šįkart anglų kalba ir pasitelkia mums artimesnį aktorių žvaigždyną. 

Patiko! Labai patiko! Nors filmas sulaukė įvairių atsiliepimų ir buvo giriamas ir kartu peikiamas, man jis suėjo kaip heroinas narkomanui. Užburiantis garso takelis, kadrų žaismė, paslaptingi herojai, kurie truputį primena kraupiąją „Adamsų šeimynėlę“ ir namų aplinka, detalės. Nuostabus operatoriaus darbas, o kadrai, šmėžuojantys tai pirmyn, tai atgal truputį priminė filmą „Gyvybės medis“ (2011). Taip, filmas yra pilnas kontrastų, paradoksų ir neturi nieko bendro su realybe, sakyčiau, netgi truputį „neša“ į Tarantino darbus. Smurto estetika, kitaip ir nepavadinsi šios dramos stipriąją pusę, kuri smogia savo neįtikinama ir kartu labai įtikinama emocija – nerimu. O kuo gi viskas pasibaigs? Žinoma, erotinė-psichologinė drama taip pat vystosi, tik ji ne tokia įprasta mūsų akims, kadangi ji labiau metafizinė, susilydžiusi su Indijos (akrt. Mia Wasikowska) pasąmonės gelmėmis. Žinoma, kad kai kuriems ši juosta turėtų sukelti žaibišką atmetimo reakciją arba tiesiog, kaip ir man, atimti žadą, kaip galima stilingai, gražiai, beprotiškai išmėsinėti ir iš naujo susiūti mūsų realybę. Vieniems tai bus iškrypusi ir tamsi juosta apie neįmanomą patologinę meilę, o kitiems – tai simbolinis teatro šokis, kur desakralizuotomis vertybės, bet paliktais nepaaiškinamai ir sunkiai suvokiamais išlukštentais veiksmais, pripildytais nerimo švino.

Dvi australės Nicole Kidman ir Mia Wasikowska sukuria keistus ir šaltus motinos bei dukters santykius, kurie susipriešina seksualumo lenktynėse. Šaltos, plieninės ir todėl nuostabios! Bet per vis labiausiai žiūrovą gąsdina Čiarlio personažas, sukurtas britų aktoriaus Matthew Goode, kuris beveik kaip Stokerio „Drakula“ užvaldo dviejų moterų mintis, tačiau su pačiu romanu nieko bendro neturi, išskyrus kraupią jauseną, kad tuojau kažkas nutiks labai blogo.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 6.9

Interviu su aktoriais:

Jūsų Maištinga Siela