Filmas: "Septintasis antspaudas" / "Det sjunde inseglet" / "The Seventh Seal"

Sveiki,

Nerekomenduoju šio straipsnio skaityti tiems, kurie dievina Ingmaro Bergmano filmus ir tiems, kurie mano, kad klasikiniais filmais tegalima žavėtis ir šiukštu nekritikuoti. Priminsiu, kad neseniai matytas I. Bergmano filmas „Persona“ (1966) padarė neišdildomą įspūdį, kurį atsiminsiu dar labai ilgai. Labai troškau pamatyti vieną geriausią I. Bergmano filmų „Septintasis antspaudas“ (šved. Det sjunde inseglet) (1957), kuris labai skiriasi nuo „Personos“ ir kitų man matytų šio režisieriaus filmų. 1957 metais režisieriui yra esminiai, nes per tuos metus jis pasauliui pristato ne tik „Septintą antspaudą“, bet ir „Žemuogių pievelę“ bei tokiu būdu įsirašo į didžiausių ir ryškiausių režisierių olimpą.

Pradėsiu nuo to, kad neabejoju režisieriaus talentu bei jo kūrybos galia, tačiau „Septintasis antspaudas“ man nė kiek nepatiko. Taip, novatoriškas, taip, mirties ir keliaujančio riterio šachmatų žaidimas tapo klasikiniu kitų režisierių filmų elementu, kone metafora virtusiu motyvu. Visgi šioji istorija man nepatiko nuo pat pradžių, nors buvau nusiteikęs itin sunkiam, daug įdomių filosofinių pokalbių tarp žmogaus ir pačios mirties, tačiau didžioji filmo dalis skirta viduramžių juokdariams, kurie maro metu keliauja iš miestelio į miestelį ir pokštauja nejuokingomis dainomis, bandydami prasimaitinti. Tuo pačiu metu religiniai fanatikai kankina vargšę merginą, kaltina ją atnešus marą ir, aišku, blondinas gražuolis riteris, kuris meldžiasi, prašydamas Dievo jį nušviesti ir suteikti gyvenimo prasmės... Žodžiu, į scenarijų sudėta nemažai Viduramžių epochos pasaulėžiūros elementų, įpinta ir teatralizuotas mirties, vilkinčios juodą skraistę, motyvas. Viskas kaip ir dera, viskas kaip ir beveik genialu.

Visų pirma, filmas man pernelyg eklektiškas. Kaip mirtis su pjūklu pjauna medį, kuriame tupi žmogus, o ant kelmo po to užstriksi voverė, mano šeima praktiškai nuo to vaizdo mirė iš juoko ir kaltino mane, kad nėra matę didesnės nesąmonės. Netgi supykau, kad jie neįvertina Bergmano idėjų ir raiškos, tačiau filmui pasibaigus pats jutau didžiulį nepasitenkinimą, jog nepajutau nieko. Absoliučiai nieko naujo nepamačiau, nesužinojau, nebuvau nė per nago juodymą nustebintas, lyg visiška priešingybė ekspresyviai ir haliucionacijas keliančiai sudėtingai „Personai“. O tos scenos, kai veikėjas du metrus stovi tolėliau, kitiems lyg neegzistuoja, paeina tris žingsnius ir jau štai jums svečias, su kuriuo reikia sveikintis. Žiauriai nelogiška, nesveikai sąlygiška.

„Septintasis antspaudas“ man pasirodė smarkiai teatralizuotas, vietomis netgi nelabai vykęs, nieko nesakantis apie tų vargšų kaimo juokdarių ir smuklės smurtautojų gyvenimus. Vietomis lygindavau su A. Tarkovskio „Andrejus Rubliovas“, kuris nepalyginamai aukščiau šio filmo, ten tokios filosofinės idėjos, o „Septintame antspaude“ viskas pernelyg tiesmuka. Be kai kurių ekspresyviai ir įdomiai vykusių scenų bei gebėjimo perteikti netikėtus riterio ir mirties susidūrimo atvejus, manau, visumoje filmas gana nuspėjamas, neįtraukiantis. Daugelis šio filmo idėjomis, elementais pasinaudojo komercinis filmas, tad dabarties režisieriai gali padėkoti I. Bergmanui. O sau pasidedu pliusiuką, kad mačiau filmą, bet jis toli gražu nesužavėjo.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb:8.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Apie begalybę" / "Om det oändliga"

Sveiki,

Apie švedų režisieriaus Roy Andersson filmą „Apie begalybę“ (sved. Om det oändliga) (2019) girdėjau vien tik gerus dalykus, netgi atsirado po Scanoramos festivalio tokių, kurie filmą pavadino šedevru, todėl, Dievas mato, negalėjau praleisti šio šedevro, tačiau jau po penkių minučių kino salėje supratau, kad yra tokių filmų, kurie visiems patiks, o aš sunkiai juos galiu priimti. „Apie begalybę“ vienas iš tokių – absoliučiai ne mano kategorijos režisierius, kuris turi puikų matymą, medžiagą ir turi savo stilių, tačiau jau kaip nemėgstu kine negyvojo teatro...

Filmas primena eilėraštį, tai poetizuota istorija, kurios kompozicija sudurstyta iš etiudinių nuotrupų, kuriuos jungia pasakotoja biblijine tonacija, sukurdama amžinybės filosofijos braižą ir gyvenimo sakralumo įspūdį. Filmas renkasi ne provokuoti, bet filosofuoti, bandydamas kasdienybės atvejuose atskleisti gyvenimo grožį, ar tai būtų moteris su nulūžusiu bato kulniuku, ar vidury laukų sugedęs automobilis, ar Hitleris paskutinę gyvenimo akimirką... Visi tie koliažai klasikinės muzikos fone jungiasi į bendrą pasaulį, kaip kad bendrabutyje skaitantis studentas ir sakė, jog visa tai yra bendra nuolat savo formas amžinybėje besikeičianti energija ir galimas daiktas, kad po milijono metų visi būsime pomidorais arba bulvėmis. Skausmo ir nevilties, turtingumo, arogancijos lipdiniai atskleidžia žmogaus jausmų ir gyvenimiškos laikysenos įvairovę. Taip, vietomis filmas primena raudą, vietomis primena komediją, kaip ant tai moteris dievinanti šampaną – gražu į ją žiūrėti, kaip ji teatralizuotai kelia prie lūpų taurę ir jaučiasi pati laimingiausia pasaulyje ir kartu toji minkšta banalybė kelia ir pasigėrėjimą, ir atrodo labai juokinga.

Visgi filmas neturi jokio stipraus naratyvo, jis veikia kaip simboliais užpildyta meditacija. Ne visada mane toks kinas paveikia, nors jis Scanoramoje dėl išskirtinės savo stilistikos ir nuotolio nuo komercinio kino turi teisę būti pamatytas, manding, būsiu siauresnio siužetinio kino mėgėjas. Kas iš šio filmo tikrai įstrigo? Tie savotiški Stokholmo vaizdiniai, gatvės, scenos kaip atvirukai, savita atmosfera, pripildyta pakūlėjančios muzikos. Kažin, ar pasiryšiu ankstesniam režisieriaus darbui „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“ (2014), kurį man irgi rekomendavo tie patys kinomanai.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb:7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gyveno kartą Uvė" / "En man som heter Ove"

Sveiki,

Retai kada tenka pamatyti švedų kiną, netgi per įvairius festivalius kažkaip labiau dominuoja danų, islandų, lenkų šiaurietiškas kinas, o štai su švedų kinu reikalų turiu itin mažai, gal dėl to ir ryžausi „Oskarui“ nominuotai juostai „Gyveno kartą Uvė“ (šved. En Man Som heter Ove) (2015), kuris Švedijai ir atnešė Oskarą kaip geriausias metų filmas užsienio kalba. Visgi apie užsispyrusius senukus teko jau matyti analogišką irgi švedų filmą „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“ ir pastarasis man kažkaip nepatiko, kad net nepabaigiau žiūrėti, todėl galbūt tai buvo priežastis, kad šitiek laiko atidėliojau ir šį filmą, nes iš anonso buvo pernelyg panašus.

Visgi neklydau dėl panašumo. Švediško humoro prisodrinta juosta iš esmės priminė ne tik „Šimtametis, kuris...“, bet apskritai tam tikras britų juostas su tam tikru humoro užtaisu. „Gyveno kartą Uvė“, beje, turime šį romaną išsivertę ir į Lietuvių kalbą, galimas daiktas, kad literatūroje viskas atrodo kur kas įtikinamiau, nes filmas... Kaip čia pasakius? Viskas daugiau ar mažiau nuspėjama. Nors neblogai atskleidžiama išskirtinė Uvės charakteristika keliomis laiko linijomis (vaikystė ir jaunystė), kas iš esmės paaiškina, kodėl didelė dalis senukų yra užkietėję bambekliai, tačiau šis jautrumas iš esmės manęs kaip žiūrovo nepalietė.

Taip, filmą būtų galima girti už šviesą, už tam tikrus humoro niuansus, įsimintiną personažą, tačiau visumoje tai truputį dvelkia sintetika, negyvuoju teatru, norint sukelti stilingo, išskirtinio pasakojimo toną, tačiau tas pasakojimo tonas jau išbandytas kine ne vieną kartą ir pačioje istorijoje išskirtinumas tampa eiliniu štampu. Pavyzdžiui, kaip senukas stengiasi pasikarti filmo pradžioje, bet jam nuolat kas nors sutrukdo. Net ir asilui aišku, kad jis to nepadarys ir ši formulė dar kartosis daug kartų, kol kaimynai galiausiai „prisijaukins“ Uvę ir jie taps gerais draugais. Tokia Volto Disnėjaus formulė, kaip pasireiškia žmogiškumas, labai jau sena ir netgi nuvalkiota, tačiau tiems, kuriems patinka šviesios istorijos, kurie tikisi tiesiog smagumo ir truputi gyvenimiškos filosofijos, manau, kad filmas patiks, jeigu patiko prancūzų filmas „Neliečiamieji“, kuris vėlgi pagal panašią formulę pastatytas – senas bambeklis invalido vežimėlyje tampa staiga skrajojančia sielos fėja. Atsivertimo į žmogiškumą galia jau kine patikrinta ir ji šįkart paveikė net pačius „Oskarus“.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žemuogių pievelė" / "Wild Strawberries" / "Smultronstället"

Sveiki visi,

Jau kadais svajojau pažiūrėti nors vieną Ingmar‘o Bergman‘o filmą ir pasitaikė puiki proga pažiūrėti „Žemuogių pievelė“ (Wild Strawberries) (1957 m.). Ši juosta laikome kone pačia geriausia, šviesiausias ir stipriausia šio režisieriaus juosta, tad nesikuklinęs nutariau griebti jautį už ragų. Su švedišku šiuolaikiniu kinu jau turėjau reikalų ne kartą, retai kada pavykdavo nusivilti, tad iš šios juostos tikėjausi ypatingai daug visko, tačiau teko šiek tiek nuleisti pabūklus ir nusileisti ant žemės, nes juosta pasirodė kur kas paprastesnė, nei tikėjausi iš pradžių.

„Žemuogių pievelė“ – nėra mano nusivylimo filmas, atvirkščiai, toks jausmas lyg vaikystėje aš visgi šią juostą per TV esu matęs, nes keistai iškilo prisiminimai... Visgi buvo tikrai smagu ir smalsu žiūrėti senuko daktaro gyvenimo dieną, kai jis vyksta į ordinų apdovanojimus ir ryte sapnuotas pusiau pranašiškas sapnas ima kelyje retrospektyvos modeliu atkurti jo praėjusias dienas, žemuogių pievelę, pirmąją meilę, senuosius laikus vasarnamyje – sodyboje. Persimainantys tie patys personažai, epochos ir prisiminimai iš tikrųjų sudaro neblogo filmo įspūdį, jaučiasi, kad juostą kūrė meistro ranka, o juodai baltos spalvos tik pagilina prisiminimų ir epochų skonį. Iš esmės man labiausiai filme patiko tai, kaip Ingmar Bergman pavaizdavo sapnus – jie tokie kaip iš kultinio seno amerikietiško serialo „Kalinys“, apie vyruką, įkalinta paslaptingoje saloje, kai žmonės neturi vardų tik skaičius, o kai šie susiruošia pabėgti iš salos, juos pasiveja baltas burbulas ir įtraukęs juos pradangina amžiams... Taigi Ingmar‘o sapnai kažkaip atmintyje atgamino šį serialą, viskas taip paslaptinga, taikliai ištransliuota, filme esti ir subtilaus, mums įprasto skandinaviško – baltiško humoro, senatvės ir apmąstymų peizažai, kad ir šviesūs, bet, mano galva, lydimi apokalipsinių ir mirties nuojautų, ypač onirinėje erdvėje. 

Filmą vertinu pakankamai įtaigų, įdomų, verto savo žiūrovo, tačiau iki totalaus šedevro man kažko pritrūko iš paties siužeto ir pasakojamosios istorijos. Viskas buvo miela, truputis paslapties, tačiau taip norėjosi dar druskos ant žaizdos, kad išsižiočiau iš nuostabos pažiūrėjęs filmą.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Blogis" / "Ondskan" / "Evil"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pristatyti ir pakomentuoti kino filmą „Blogis“ (Ondskan / Evil) (2003 m.). Na, švedai mėgsta ekranizuoti savo literatūrą, tiek savo pagarsėjusiais serialais apie Pepę, tiek ir svarbius, ir pripažintus kūrinius. „Blogį“ skaičiau prieš keletą metų ir esu čia jį pristatęs, bet ilgai, matyt, reikėjo eiti iki pačios ekranizacijos, nors, tiesą sakant, buvo verta. Švediška drama – pakankamai švediška, prisodrinta psichologinio smurto, į kurį retsykiais įsiterpia ir fizinio protrūkio scenos – stipru, įtaigu ir tikrai vykusi ekranizacija. Kada būna vykusi ekranizacija? Ogi tada, kai atpasakojama tiksli istorija ir sužadinamos panašios emocijos – žodžiu, tai ką sakė ir pasakė knyga panašiai nusako ir filmas, šįkart tai pasitvirtino ir galiu švedams drąsiai paspausti ranką už vykusį literatūros kūrinio perkėlimą į ekraną, išvengta pigių „pabandom paimprovizuoti“ ir kitų dalykėlių...

Pagyros ne tik režisieriui, bet ir tąkart dar visai jaunam aktoriui Andreas Wilson, kuris įkūnijo sudėtingo likimo užsispyrėlį. Nesveikas požiūris į auklėjimą ir patyčios internatinėje mokykloje, šiais laikais, kai mokiniai daro, ką nori, atrodo šiek tiek nenormalios, primenančios žiaurius Hitlerio fašistinius auklėjimo metodus – pažeminimas, smurtas, kankinimai. Blogis turi aiškų ryšį su mūsų prigimtimi, tai vienas iš tų pavyzdžių, kai smurto dirvoje gali išaugti ir save apginti ir už save pakovoti šviesus žmogus. Šiaip filmas „tampantis“ nervus, jautresni pajus, kad patys nelabai gali lengva širdimi žiūrėti neteisybės apraiškas, gal tuo filmas ir stiprus, kad jis turi didelės potencinės galios paveikti žiūrovą emocionaliai, ko tikriausiai ir tikisi dažniausiai žmogus, žiūrėdamas filmą.

Filmą rekomenduočiau visiems be jokio išskirtinumo tiek kino gurmanams, tiek paprastiems Holivudo mėgėjams, nes ir vieni, ir kiti atras to, ko tikisi – prikaustančio siužeto ir ryškios emocijos. Nėra lengva ir įtaigiai kalbėti apie smurtą kinu, nenusivažiavus iki banalybių ir, prisodrinus žiaurių vaizdų, nieko nepasakyti, o šįkart ir mintis ir jo vaizdavimo būdas, mano galva, atitiko kirvis kotą.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com