Filmas: "Septintasis antspaudas" / "Det sjunde inseglet" / "The Seventh Seal"

Sveiki,

Nerekomenduoju šio straipsnio skaityti tiems, kurie dievina Ingmaro Bergmano filmus ir tiems, kurie mano, kad klasikiniais filmais tegalima žavėtis ir šiukštu nekritikuoti. Priminsiu, kad neseniai matytas I. Bergmano filmas „Persona“ (1966) padarė neišdildomą įspūdį, kurį atsiminsiu dar labai ilgai. Labai troškau pamatyti vieną geriausią I. Bergmano filmų „Septintasis antspaudas“ (šved. Det sjunde inseglet) (1957), kuris labai skiriasi nuo „Personos“ ir kitų man matytų šio režisieriaus filmų. 1957 metais režisieriui yra esminiai, nes per tuos metus jis pasauliui pristato ne tik „Septintą antspaudą“, bet ir „Žemuogių pievelę“ bei tokiu būdu įsirašo į didžiausių ir ryškiausių režisierių olimpą.

Pradėsiu nuo to, kad neabejoju režisieriaus talentu bei jo kūrybos galia, tačiau „Septintasis antspaudas“ man nė kiek nepatiko. Taip, novatoriškas, taip, mirties ir keliaujančio riterio šachmatų žaidimas tapo klasikiniu kitų režisierių filmų elementu, kone metafora virtusiu motyvu. Visgi šioji istorija man nepatiko nuo pat pradžių, nors buvau nusiteikęs itin sunkiam, daug įdomių filosofinių pokalbių tarp žmogaus ir pačios mirties, tačiau didžioji filmo dalis skirta viduramžių juokdariams, kurie maro metu keliauja iš miestelio į miestelį ir pokštauja nejuokingomis dainomis, bandydami prasimaitinti. Tuo pačiu metu religiniai fanatikai kankina vargšę merginą, kaltina ją atnešus marą ir, aišku, blondinas gražuolis riteris, kuris meldžiasi, prašydamas Dievo jį nušviesti ir suteikti gyvenimo prasmės... Žodžiu, į scenarijų sudėta nemažai Viduramžių epochos pasaulėžiūros elementų, įpinta ir teatralizuotas mirties, vilkinčios juodą skraistę, motyvas. Viskas kaip ir dera, viskas kaip ir beveik genialu.

Visų pirma, filmas man pernelyg eklektiškas. Kaip mirtis su pjūklu pjauna medį, kuriame tupi žmogus, o ant kelmo po to užstriksi voverė, mano šeima praktiškai nuo to vaizdo mirė iš juoko ir kaltino mane, kad nėra matę didesnės nesąmonės. Netgi supykau, kad jie neįvertina Bergmano idėjų ir raiškos, tačiau filmui pasibaigus pats jutau didžiulį nepasitenkinimą, jog nepajutau nieko. Absoliučiai nieko naujo nepamačiau, nesužinojau, nebuvau nė per nago juodymą nustebintas, lyg visiška priešingybė ekspresyviai ir haliucionacijas keliančiai sudėtingai „Personai“. O tos scenos, kai veikėjas du metrus stovi tolėliau, kitiems lyg neegzistuoja, paeina tris žingsnius ir jau štai jums svečias, su kuriuo reikia sveikintis. Žiauriai nelogiška, nesveikai sąlygiška.

„Septintasis antspaudas“ man pasirodė smarkiai teatralizuotas, vietomis netgi nelabai vykęs, nieko nesakantis apie tų vargšų kaimo juokdarių ir smuklės smurtautojų gyvenimus. Vietomis lygindavau su A. Tarkovskio „Andrejus Rubliovas“, kuris nepalyginamai aukščiau šio filmo, ten tokios filosofinės idėjos, o „Septintame antspaude“ viskas pernelyg tiesmuka. Be kai kurių ekspresyviai ir įdomiai vykusių scenų bei gebėjimo perteikti netikėtus riterio ir mirties susidūrimo atvejus, manau, visumoje filmas gana nuspėjamas, neįtraukiantis. Daugelis šio filmo idėjomis, elementais pasinaudojo komercinis filmas, tad dabarties režisieriai gali padėkoti I. Bergmanui. O sau pasidedu pliusiuką, kad mačiau filmą, bet jis toli gražu nesužavėjo.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb:8.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žemuogių pievelė" / "Wild Strawberries" / "Smultronstället"

Sveiki visi,

Jau kadais svajojau pažiūrėti nors vieną Ingmar‘o Bergman‘o filmą ir pasitaikė puiki proga pažiūrėti „Žemuogių pievelė“ (Wild Strawberries) (1957 m.). Ši juosta laikome kone pačia geriausia, šviesiausias ir stipriausia šio režisieriaus juosta, tad nesikuklinęs nutariau griebti jautį už ragų. Su švedišku šiuolaikiniu kinu jau turėjau reikalų ne kartą, retai kada pavykdavo nusivilti, tad iš šios juostos tikėjausi ypatingai daug visko, tačiau teko šiek tiek nuleisti pabūklus ir nusileisti ant žemės, nes juosta pasirodė kur kas paprastesnė, nei tikėjausi iš pradžių.

„Žemuogių pievelė“ – nėra mano nusivylimo filmas, atvirkščiai, toks jausmas lyg vaikystėje aš visgi šią juostą per TV esu matęs, nes keistai iškilo prisiminimai... Visgi buvo tikrai smagu ir smalsu žiūrėti senuko daktaro gyvenimo dieną, kai jis vyksta į ordinų apdovanojimus ir ryte sapnuotas pusiau pranašiškas sapnas ima kelyje retrospektyvos modeliu atkurti jo praėjusias dienas, žemuogių pievelę, pirmąją meilę, senuosius laikus vasarnamyje – sodyboje. Persimainantys tie patys personažai, epochos ir prisiminimai iš tikrųjų sudaro neblogo filmo įspūdį, jaučiasi, kad juostą kūrė meistro ranka, o juodai baltos spalvos tik pagilina prisiminimų ir epochų skonį. Iš esmės man labiausiai filme patiko tai, kaip Ingmar Bergman pavaizdavo sapnus – jie tokie kaip iš kultinio seno amerikietiško serialo „Kalinys“, apie vyruką, įkalinta paslaptingoje saloje, kai žmonės neturi vardų tik skaičius, o kai šie susiruošia pabėgti iš salos, juos pasiveja baltas burbulas ir įtraukęs juos pradangina amžiams... Taigi Ingmar‘o sapnai kažkaip atmintyje atgamino šį serialą, viskas taip paslaptinga, taikliai ištransliuota, filme esti ir subtilaus, mums įprasto skandinaviško – baltiško humoro, senatvės ir apmąstymų peizažai, kad ir šviesūs, bet, mano galva, lydimi apokalipsinių ir mirties nuojautų, ypač onirinėje erdvėje. 

Filmą vertinu pakankamai įtaigų, įdomų, verto savo žiūrovo, tačiau iki totalaus šedevro man kažko pritrūko iš paties siužeto ir pasakojamosios istorijos. Viskas buvo miela, truputis paslapties, tačiau taip norėjosi dar druskos ant žaizdos, kad išsižiočiau iš nuostabos pažiūrėjęs filmą.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com