Filmas: "Septintasis antspaudas" / "Det sjunde inseglet" / "The Seventh Seal"

Sveiki,

Nerekomenduoju šio straipsnio skaityti tiems, kurie dievina Ingmaro Bergmano filmus ir tiems, kurie mano, kad klasikiniais filmais tegalima žavėtis ir šiukštu nekritikuoti. Priminsiu, kad neseniai matytas I. Bergmano filmas „Persona“ (1966) padarė neišdildomą įspūdį, kurį atsiminsiu dar labai ilgai. Labai troškau pamatyti vieną geriausią I. Bergmano filmų „Septintasis antspaudas“ (šved. Det sjunde inseglet) (1957), kuris labai skiriasi nuo „Personos“ ir kitų man matytų šio režisieriaus filmų. 1957 metais režisieriui yra esminiai, nes per tuos metus jis pasauliui pristato ne tik „Septintą antspaudą“, bet ir „Žemuogių pievelę“ bei tokiu būdu įsirašo į didžiausių ir ryškiausių režisierių olimpą.

Pradėsiu nuo to, kad neabejoju režisieriaus talentu bei jo kūrybos galia, tačiau „Septintasis antspaudas“ man nė kiek nepatiko. Taip, novatoriškas, taip, mirties ir keliaujančio riterio šachmatų žaidimas tapo klasikiniu kitų režisierių filmų elementu, kone metafora virtusiu motyvu. Visgi šioji istorija man nepatiko nuo pat pradžių, nors buvau nusiteikęs itin sunkiam, daug įdomių filosofinių pokalbių tarp žmogaus ir pačios mirties, tačiau didžioji filmo dalis skirta viduramžių juokdariams, kurie maro metu keliauja iš miestelio į miestelį ir pokštauja nejuokingomis dainomis, bandydami prasimaitinti. Tuo pačiu metu religiniai fanatikai kankina vargšę merginą, kaltina ją atnešus marą ir, aišku, blondinas gražuolis riteris, kuris meldžiasi, prašydamas Dievo jį nušviesti ir suteikti gyvenimo prasmės... Žodžiu, į scenarijų sudėta nemažai Viduramžių epochos pasaulėžiūros elementų, įpinta ir teatralizuotas mirties, vilkinčios juodą skraistę, motyvas. Viskas kaip ir dera, viskas kaip ir beveik genialu.

Visų pirma, filmas man pernelyg eklektiškas. Kaip mirtis su pjūklu pjauna medį, kuriame tupi žmogus, o ant kelmo po to užstriksi voverė, mano šeima praktiškai nuo to vaizdo mirė iš juoko ir kaltino mane, kad nėra matę didesnės nesąmonės. Netgi supykau, kad jie neįvertina Bergmano idėjų ir raiškos, tačiau filmui pasibaigus pats jutau didžiulį nepasitenkinimą, jog nepajutau nieko. Absoliučiai nieko naujo nepamačiau, nesužinojau, nebuvau nė per nago juodymą nustebintas, lyg visiška priešingybė ekspresyviai ir haliucionacijas keliančiai sudėtingai „Personai“. O tos scenos, kai veikėjas du metrus stovi tolėliau, kitiems lyg neegzistuoja, paeina tris žingsnius ir jau štai jums svečias, su kuriuo reikia sveikintis. Žiauriai nelogiška, nesveikai sąlygiška.

„Septintasis antspaudas“ man pasirodė smarkiai teatralizuotas, vietomis netgi nelabai vykęs, nieko nesakantis apie tų vargšų kaimo juokdarių ir smuklės smurtautojų gyvenimus. Vietomis lygindavau su A. Tarkovskio „Andrejus Rubliovas“, kuris nepalyginamai aukščiau šio filmo, ten tokios filosofinės idėjos, o „Septintame antspaude“ viskas pernelyg tiesmuka. Be kai kurių ekspresyviai ir įdomiai vykusių scenų bei gebėjimo perteikti netikėtus riterio ir mirties susidūrimo atvejus, manau, visumoje filmas gana nuspėjamas, neįtraukiantis. Daugelis šio filmo idėjomis, elementais pasinaudojo komercinis filmas, tad dabarties režisieriai gali padėkoti I. Bergmanui. O sau pasidedu pliusiuką, kad mačiau filmą, bet jis toli gražu nesužavėjo.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb:8.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Persona" / "Persona"

Sveiki, skaitytojai,

Kurį laiką vengiau švedų garsiojo režisieriaus ir rašytojo Ingmar Bergman kino. Taip, „Žemuogių pievelė“ buvo nebloga, kaip neblogas buvo ir „Fani ir Aleksandras“. Kol žiūrėjau šiuos du filmus, jaučiausi kaip izoliuotoje pasakoje, kur viskas sukurta gerai: ir atmosfera, ir kulminacija, ir mintis gera. Tačiau ar tai mano filmas, ar mano režisierius? Kirbėjo abejonių, ko, pavyzdžiui, niekada nebūdavo su Andrejaus Tarkovskio kinu. Todėl beveik nieko nesitikėdamas pasižiūrėjau irgi vieną garsiausių Bergmano filmų „Persona“ (šved. Persona) (1966) ir likau bemaž nustebęs, bemaž sukrėstas, nes tai kai kas visiškai kitokio nei prieš tai matyti du jo filmai...

Kitoniškumą lėmė iš esmės ir trilerio žanro motyvai. I. Bergman daugiau „Personai“ skyrė dėmesį ne istorijos rutuliojimui siužetiškai, bet ekspresijai, raiškai ir vidiniam moterų intymumui. Nežinau, ar filmą galima pavadinti LGBT drama, tačiau tam tikrų homoerotinių niuansų filme esama. Medicinos sesuo Alma prižiūri garsią aktorę Elizabetą, kuri dėl keistų priežasčių atsisako kalbėti. Jos atsiduria atokiame kurorte, apsistoja namelyje ir ten išgyvena ištisą santykių dramą. Iš pradžių Alma daug tauškia, prisipažįsta apie orgiją, kuri ją sutraumavo, nes nepažinojo savęs kaip kūnų tyrinėtojos ir jaučia išdavystės kaltę. Nebylioji Elizabeta ją stebi, kartais abejingai, kartais vos šypsodamasi. Akivaizdu, kad Alma labai susižavi Elizabetos asmenybe, tampa vis atviresnė, tačiau netrukus šiai keistai draugystei lemta patirti keistus išbandymus...

Iš tikrųjų filmas kaip veidrodis, apipintas įvairiomis metaforomis. Vienoje erdvėje mums atrodo, kad moterų susitapatinimas yra tik psichologinis, o kitoje, jau pasąmoninėje erdvėje, atrodo, kad viena ir kita tiesiog savinasi biografinius faktus, „sukryžmina“, nebeatseka, kas yra kiekvienos identitetas. Tai kartais tampa kaip „Vertigo“, primena svaigulį, kuris pasireiškia tam tikru psichologiniu smurtu, truputį pavojingai erotiškai, nevaldomai, šarmingai. Sakyčiau, beveik besiužetiniame filme svarbūs dialogai (išoriniai ir vidiniai), kurie perteikia moterų vidinę vibraciją, netgi, sakyčiau, I. Bergman nori prisikasti prie archetipinės moters esmės, todėl dialoguose-monologuose daug moteriškų savasties apmąstymų apie moters viliokės ir moters nevykusios, neišsipildančios motinos vaidmenis. Nežinau, kiek tai paremta klišiniais vaizdiniais iš vyriško režisieriaus suvokimo apie moterų pasaulį, tačiau mane jis labai nustebino ir įtikino.

Pagrindinį vaidmenį sukūrė pernai mirusi aktorė Bibi Anderson, kuri Švedijoje už šį vaidmenį buvo pripažinta geriausia metų aktore (ji atliko medicinos sesers Almos vaidmenį) ir Liv Ullman, Sakoma, kad režisierius šiam filmui scenarijų parašė sirgdamas plaučių uždegimu ligoninėje, jam vis dvejinosi šios dvi aktorės, kadangi jos labai buvo panašios. Ką gi, stambiu pirmuoju planu rodomi aktorių veidai tampa pagrindine menine raiškos priemone perteikti ir priartinti moterų vidines vibracijas. Filmas, sakyčiau, dėl aktorių veidų, apšvietimų, šešėlių tiesiog tampa estetiniu pasigėrėjimu. Man regis, kad kol kas tai mano mėgstamiausias I. Bergam filmas, stipriai ir įdomiai perteikiantis psichologinius niuansus, susijusius su nemeile, išdavyste, noru turėti ryšį; pasaulio žiaurumas ir švelnumo poreikis, ilgesys ir trauma, gydymas ir savęs žudymas. Kompozicija gana paini, yra scenų, kur reiktų gerai pagalvoti, ar viena, ar kita scena rodo moterų realų flirtą ir išpažintį, ar veikiau vidinę iliuzijos situaciją, vaizduotės ir geismo žaismą. Tose mizanscenose atsiveria dvejopas I. Bergamanas, sakyčiau, geriausiomis savo kūrybinės galios prasmėmis – vaizduoti aštriai ir ekspresyviai tai, kas dažniausiai žmogaus gyvenime yra nematoma.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb:8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žemuogių pievelė" / "Wild Strawberries" / "Smultronstället"

Sveiki visi,

Jau kadais svajojau pažiūrėti nors vieną Ingmar‘o Bergman‘o filmą ir pasitaikė puiki proga pažiūrėti „Žemuogių pievelė“ (Wild Strawberries) (1957 m.). Ši juosta laikome kone pačia geriausia, šviesiausias ir stipriausia šio režisieriaus juosta, tad nesikuklinęs nutariau griebti jautį už ragų. Su švedišku šiuolaikiniu kinu jau turėjau reikalų ne kartą, retai kada pavykdavo nusivilti, tad iš šios juostos tikėjausi ypatingai daug visko, tačiau teko šiek tiek nuleisti pabūklus ir nusileisti ant žemės, nes juosta pasirodė kur kas paprastesnė, nei tikėjausi iš pradžių.

„Žemuogių pievelė“ – nėra mano nusivylimo filmas, atvirkščiai, toks jausmas lyg vaikystėje aš visgi šią juostą per TV esu matęs, nes keistai iškilo prisiminimai... Visgi buvo tikrai smagu ir smalsu žiūrėti senuko daktaro gyvenimo dieną, kai jis vyksta į ordinų apdovanojimus ir ryte sapnuotas pusiau pranašiškas sapnas ima kelyje retrospektyvos modeliu atkurti jo praėjusias dienas, žemuogių pievelę, pirmąją meilę, senuosius laikus vasarnamyje – sodyboje. Persimainantys tie patys personažai, epochos ir prisiminimai iš tikrųjų sudaro neblogo filmo įspūdį, jaučiasi, kad juostą kūrė meistro ranka, o juodai baltos spalvos tik pagilina prisiminimų ir epochų skonį. Iš esmės man labiausiai filme patiko tai, kaip Ingmar Bergman pavaizdavo sapnus – jie tokie kaip iš kultinio seno amerikietiško serialo „Kalinys“, apie vyruką, įkalinta paslaptingoje saloje, kai žmonės neturi vardų tik skaičius, o kai šie susiruošia pabėgti iš salos, juos pasiveja baltas burbulas ir įtraukęs juos pradangina amžiams... Taigi Ingmar‘o sapnai kažkaip atmintyje atgamino šį serialą, viskas taip paslaptinga, taikliai ištransliuota, filme esti ir subtilaus, mums įprasto skandinaviško – baltiško humoro, senatvės ir apmąstymų peizažai, kad ir šviesūs, bet, mano galva, lydimi apokalipsinių ir mirties nuojautų, ypač onirinėje erdvėje. 

Filmą vertinu pakankamai įtaigų, įdomų, verto savo žiūrovo, tačiau iki totalaus šedevro man kažko pritrūko iš paties siužeto ir pasakojamosios istorijos. Viskas buvo miela, truputis paslapties, tačiau taip norėjosi dar druskos ant žaizdos, kad išsižiočiau iš nuostabos pažiūrėjęs filmą.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com