Filmas: "Persona" / "Persona"

Sveiki, skaitytojai,

Kurį laiką vengiau švedų garsiojo režisieriaus ir rašytojo Ingmar Bergman kino. Taip, „Žemuogių pievelė“ buvo nebloga, kaip neblogas buvo ir „Fani ir Aleksandras“. Kol žiūrėjau šiuos du filmus, jaučiausi kaip izoliuotoje pasakoje, kur viskas sukurta gerai: ir atmosfera, ir kulminacija, ir mintis gera. Tačiau ar tai mano filmas, ar mano režisierius? Kirbėjo abejonių, ko, pavyzdžiui, niekada nebūdavo su Andrejaus Tarkovskio kinu. Todėl beveik nieko nesitikėdamas pasižiūrėjau irgi vieną garsiausių Bergmano filmų „Persona“ (šved. Persona) (1966) ir likau bemaž nustebęs, bemaž sukrėstas, nes tai kai kas visiškai kitokio nei prieš tai matyti du jo filmai...

Kitoniškumą lėmė iš esmės ir trilerio žanro motyvai. I. Bergman daugiau „Personai“ skyrė dėmesį ne istorijos rutuliojimui siužetiškai, bet ekspresijai, raiškai ir vidiniam moterų intymumui. Nežinau, ar filmą galima pavadinti LGBT drama, tačiau tam tikrų homoerotinių niuansų filme esama. Medicinos sesuo Alma prižiūri garsią aktorę Elizabetą, kuri dėl keistų priežasčių atsisako kalbėti. Jos atsiduria atokiame kurorte, apsistoja namelyje ir ten išgyvena ištisą santykių dramą. Iš pradžių Alma daug tauškia, prisipažįsta apie orgiją, kuri ją sutraumavo, nes nepažinojo savęs kaip kūnų tyrinėtojos ir jaučia išdavystės kaltę. Nebylioji Elizabeta ją stebi, kartais abejingai, kartais vos šypsodamasi. Akivaizdu, kad Alma labai susižavi Elizabetos asmenybe, tampa vis atviresnė, tačiau netrukus šiai keistai draugystei lemta patirti keistus išbandymus...

Iš tikrųjų filmas kaip veidrodis, apipintas įvairiomis metaforomis. Vienoje erdvėje mums atrodo, kad moterų susitapatinimas yra tik psichologinis, o kitoje, jau pasąmoninėje erdvėje, atrodo, kad viena ir kita tiesiog savinasi biografinius faktus, „sukryžmina“, nebeatseka, kas yra kiekvienos identitetas. Tai kartais tampa kaip „Vertigo“, primena svaigulį, kuris pasireiškia tam tikru psichologiniu smurtu, truputį pavojingai erotiškai, nevaldomai, šarmingai. Sakyčiau, beveik besiužetiniame filme svarbūs dialogai (išoriniai ir vidiniai), kurie perteikia moterų vidinę vibraciją, netgi, sakyčiau, I. Bergman nori prisikasti prie archetipinės moters esmės, todėl dialoguose-monologuose daug moteriškų savasties apmąstymų apie moters viliokės ir moters nevykusios, neišsipildančios motinos vaidmenis. Nežinau, kiek tai paremta klišiniais vaizdiniais iš vyriško režisieriaus suvokimo apie moterų pasaulį, tačiau mane jis labai nustebino ir įtikino.

Pagrindinį vaidmenį sukūrė pernai mirusi aktorė Bibi Anderson, kuri Švedijoje už šį vaidmenį buvo pripažinta geriausia metų aktore (ji atliko medicinos sesers Almos vaidmenį) ir Liv Ullman, Sakoma, kad režisierius šiam filmui scenarijų parašė sirgdamas plaučių uždegimu ligoninėje, jam vis dvejinosi šios dvi aktorės, kadangi jos labai buvo panašios. Ką gi, stambiu pirmuoju planu rodomi aktorių veidai tampa pagrindine menine raiškos priemone perteikti ir priartinti moterų vidines vibracijas. Filmas, sakyčiau, dėl aktorių veidų, apšvietimų, šešėlių tiesiog tampa estetiniu pasigėrėjimu. Man regis, kad kol kas tai mano mėgstamiausias I. Bergam filmas, stipriai ir įdomiai perteikiantis psichologinius niuansus, susijusius su nemeile, išdavyste, noru turėti ryšį; pasaulio žiaurumas ir švelnumo poreikis, ilgesys ir trauma, gydymas ir savęs žudymas. Kompozicija gana paini, yra scenų, kur reiktų gerai pagalvoti, ar viena, ar kita scena rodo moterų realų flirtą ir išpažintį, ar veikiau vidinę iliuzijos situaciją, vaizduotės ir geismo žaismą. Tose mizanscenose atsiveria dvejopas I. Bergamanas, sakyčiau, geriausiomis savo kūrybinės galios prasmėmis – vaizduoti aštriai ir ekspresyviai tai, kas dažniausiai žmogaus gyvenime yra nematoma.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb:8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Andrejus Rubliovas" / "Андрей Рублёв"

Sveiki, skaitytojai,

Penktasis mano pamatytas legendinio rusų režisieriaus Andrei Tarkovskio filmas buvo „Andrejus Rubliovas“ (angl. Andrei Rublev) (1966), pagal režisieriaus kūrinių eiliškumą tai yra antrasis kūrinys. Anuomet nesuprastas Sovietų Sąjungos dėl kino gylio ir metafizinių bei siurrealistinių vaizdinių, A. Tarkovskio kinas buvo pasmerktas, bet nepaisant visko, vis tiek jį intelektualioji liaudis mylėjo ir bent Lietuvoje, Sąjūdžio laikais, salėse netilpdavo pasižiūrėti šio režisieriaus darbų ir septintą kartą.

„Andrejus Rubliovas“ – itin epiška ir ilga biografinė juosta, gvildenanti tikėjimo ir abejonės klausimus. Filmas mus nukelia į XV amžių ir pasakoja apie cerkvių ir soborų tapytoją Andrėjų Rubliovą, apimant didžiulį istorinį kontekstą: tikinčiųjų ir netikinčiųjų kultūrą, pagonybės aspektą, Ordą iš Rytų, Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę, sąžinės ir akistata su savimi. Ir dar labai daug ko. Filmas milžiniškas – trijų valandų, nespalvotas, bet jaudinantis ir išraiškingas, kaip ir visi A. Tarkovskio filmai, keliantis sudėtingus egzistencinius klausimus. Tikriausiai apie šio filmo tikinčiuosius galima parašyti neblogą mokslinę studiją ir visgi paradoksas – įsiveržę mongolai į soborą, išžudo visus karštai tikinčiuosius, o suabejojęs A. Rubliovas ir nebylė pagonė moteris išlieka gyvi. Vėlgi tai pasakojama apie tikėjimo abejones kaip didžiausią tikėjimo dovaną. 

Pirmoji filmo pusė labiau kalba apie Andrejau Rubliovo kelionę per tikėjimo paribius, o antrojoje daugiau dėmesio skiriama istoriniam kontekstui, ypač batalinėms kovoms, bet vienas įdomiausių įvykių buvo ne tos žudynės, bet didžiulio iš sidabro varpo liejimas molio kalne – tiesiog sunku patikėti, kokias technologijas rekonstravo A. Tarkovskis, jau vien istoriškai buvo įdomu žiūrėti. O šiaip tiesiog žemai lenkiuosi, kaip ir visiems šio režisieriaus filmams, jis ir Andrey Zvyagintsev man iš Rusijos kino fronto yra neliečiami titanai. Ir viskas tikriausiai tuo pasakyta.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 8.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kas bijo Virdžinijos Vulf?" / "Who's Afraid of Virginia Woolf?"

Sveiki, kino gerbėjai,

Vėl dairausi į senus, klasikinius filmus ir šįkart užšokau ant amerikiečių režisieriaus Mike Nickols, kuris sukūrė tokį filmą kaip „Arčiau“ (2004), pirmąjį debiutinį darbą „Kas bijo Virdžinijos Vulf?“ (angl. Who‘s Afraid of Virginia Woolf?) (1966), kuriame pasirodė legendiniai aktoriai, kurie pelnė už šį filmą „Oskarus“ – Elizabeth Taylor ir Sandy Dennis.

Na, filmas pastatytas pagal 1962  metais pasirodžiusią pjesę „Kas bijo Virdžinijos Vulf?“, kuri greitai tapo kultine drama. Labai įdomus pavadinimas, ypač tiems, kurie yra susidūrę su Virginijos Woolf asmenybe, tačiau, deja, šiame filme, kaip ir pačioje pjesėje, apie su šia fatališko likimo rašytoja nieko bendra neturi. Filme kelis kartus dainuojama „Kas bijo Virdžinijos Vulf, Virdžinijos Vulf, Virdžinijos Vulf?“, kuri iš tikrųjų yra iš pasakos „Trys paršiukai“ paimta dainelė, kuri skamba taip: „Kas bijo didelio pikto vilko?“ – Vilkas „Woolf“ atitinka Virginijos pavardės reikšmę, tai anglų kalbos ypatybė. Filmo pabaigoje pagaliau paaiškėja, kad Marta, viena iš pagrindinių personažų, kuri jautė sūnų esant mirusį, gyveno iliuzijomis, jog jis gyvas. Jos vyras paklausia – „Kas bijo Virdžinijos Vulf?“ ir ji atsako, jog ji bijo, o potekstė tokia, kad ji bijo gyventi tikrovėje, atsisakius iliuzijų, visaip kaip tie paršiukai iš pasakos.

Filmas daugiau nei geras – jis iš tikrųjų puikus, nors jaučiasi, kad jis statytas pagal pjesę, tačiau laikmečio dvasia, ryškūs ir įdomūs personažai, dūžtantys likimai, iliuzijos, apgaulė, alkoholis ir cigaretės – man tai žavu. Skausmas ir juokas kine yra gražu. O šiame filme jo gana daug. Jeigu jums patiko R. Polanskio filmas „Kivirčas“, kur veiksmas ir atsiskleidžiantys veikėjai atsiveria per kelias valandas izoliuotoje erdvėje, tai šis filmas taip pat turėtų patikti. Mane sužavėjo ne tik laikmetis, pjesė, idėja, bet ir puikus aktorių kolektyvas. Ypatingai E. Taylor, su kuria vis nesusidurdavau... Patiko ir tai, kad su šiuo filmu gyvenau dvi dienas, nešiojausi jo idėjas, emocijas, koloritą, o ko dar daugiau reikia iš gero filmo? Emocijų ir sukrėtimų! Gilių, nepaviršutiniškų sukrėtimų. Kartais ir aš bijau Virdžinijos Vulf.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb:8.1

Jūsų Maištinga Siela