Filmas: "Puikios dienos" / "Perfect Days"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Man produktyvusis ir įvairusis vokiečių režisierius Wim Wenders labiausiai prisimenamas už juodai baltą kino juostą „Dangus virš Berlyno“ (1987), po to gan kitų kontrastingai vertinamą, bet vis tiek mano vaikystės filmą „Milijono vertas viešbutis“ (2000) bei gal kam mažiau žinomą dokumentinį filmą „Žemės druska“ (2014). Wendersas kuria ir meninius filmus, ir dokumentiką. Tiesa, jo dokumentika linkusi į teatrališkumą, meniškumą, tą galite įsitikinti pažiūrėję jo režisuotą filmą „Pina“ (2011). Taigi, ką dar gali vokietis nuskridęs filmuoti filmo į Japoniją?! Ogi vakariečiams parodyti didmiesčio, tikriausiai Tokijo, viešąjį tualetą ir jų nepriekaištingą švarą. Juk japonai mėgsta švarą, nors kas jos nemėgsta...

 

Sakyti, kad „Laimingos dienos“ (angl. Perfect Days) (2023) yra filmas apie tualetų valytoją, tai nepasakyti nieko. Šis taupios egzistencijos filmas beveik dzenbudistinis, bent jau didžiąją laiko dalį mes regime nepaprastai tyros ir kantrios sielos vyrą vardu Hirajama, pastarasis kasdien keliasi anksti į darbą ir valo viešuosius tualetus. Diena kartojasi panašiu ritmu ir, atrodo, kad nieko nevyksta. Bent jau iš dalies. Žiūrovą tikriausiai labiausiai trikdo Hirajamo vidinis nusiteikimas, nepaprasta laimės būsena, kuri kyla iš vidinio gyvenimo pasitenkinimo, o tai baisu, nes mes įpratę visada kuo nors skųstis. Valytojas laisvu metu parke žiaumoja užkandį ir juostine fotokamera fotografuoja medžių viršūnes, kol vieną dieną į jo namus prisibeldžia iš namų bebėgusi dukterėčia ir primena „užmigusio“ po dzenbudistine ramuma būto audringo gyvenimo nuoskaudų.

 

Įdomu tai, kad mes taip ir nesužinome tikrosios Hirajamo istorijos. Bent jau nuosekliai. Tik tam tikros detalės: sesers prašmatnus automobilis su uniformuotu asmeniniu vairuotoju, beprotis valkata primenantis nuprotėjusį tėvą ir kt. rodo buvusį sudėtingą gyvenimą, netgi byloja apie pabėgimą iš tam tikrų socialinių sluoksnių. Vakaruose jau tampa madinga kurį laiką palikti savo turtus ir kaip agentams infiltruotis į žemus socialinius sluoksnius, pajusti šūdą panagėse, kad vėlei sugrįžtų pasitikėjimas ir noras gyventi bei vertinti tai, ką turi.

 

Visgi Hirajama, nors ir valo tualetus, tačiau jis įstrigęs devintajame dešimtmetyje, kolekcionuoja muziką kasetėse, pavyzdžiui, 1975 metų Patti Smith legendinį albumą „Horses“, o prieš miegą skaito Folknerį minkštais viršeliais. Nors filmas iš vienos pusės japoniškos mikstūros, tačiau protagonistą supa išskirtina amerikietiška kultūra, todėl atpažinti neva nesuprantamą Japoniją tampa netgi labai suprantama, nes filmas sudaigstytas vakarų kultūros aliuzijomis. Visgi filmas pavyko filosofinis, o žiūrint pasidarė pavydu, jog norėjosi mesti visus darbus ir pasirinkti mažiau apmokamą, bet bent jau niekas kirviu mieto ant galvos netašytų – užtat būtų puiku dirbti savu tempu ir šypsotis parko medžiams. Skubos ir perdegimo pasaulyje „Puikios dienos“ tampa antiteze mūsų produktyvumo laimės sampratai, mes taip sunykę nuo kokybiško poilsio, nuo kokybiško pasivaikščiojimo, kad net pamirštame, jog tas surežisuotas kokybiškas gyvenimas kartais tampa irgi pernelyg disciplinuotas, o „Puikių dienų“ veikėjas sukuria žiūrovui iliuziją, kad įmanoma džiaugtis ir neplanuotai, ilsėtis su dėkingumu, džiaugtis parke motinai grąžintu vaiku, nesitikint, kad pasaulis tau už tai turi būti dėkingas. Viskas gražu ir teisinga, tačiau kuo tai dabar skiriasi nuo fantastinio žanro, pavyzdžiui, nuo Marvel serijos filmų? Beveik niekuo. Abu dalykai (turėti super galių ir džiaugtis be priežasties) nepasiekiami.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pina" / "Pina"

Sveiki,

Nutariau šiuos metus pradėti geru filmu ir išsirinkau „Oskarui“ nominuotą vokiečių dokumentinį filmą „Pina“ (vok. Pina) (2011), kurį kadaise rodė „Scanorama“. Filmas pasakoja apie legendinę modernaus šokio mokytoja iš Vokietijos Pina Bausch, kuri mirė 2009 metais, kai medikai likus vos 5 dienoms iki jos mirties, pranešė, kad ji serga vėžiu...

Tiesą sakant, apie Piną nieko iki tol nežinojau, gal dėl to, kad labai mažai žinau apskritai apie šiuolaikinio šokio istoriją, o visos mano žinios dažniausiai iš biografinių filmų. Regis, dokumentiniame filme turėtų būti pasakojama apie jos gyvenimą, tad kiek stebina nestandartinis filmo pasakojimo būdas – gilus, mąslus, filosofinis. Jos šokio teatras pasižymėjo savita raiška, performenso meno formomis, kuriai priklausė jau net trys menininkų kartos. Visgi nuo pat pradžių filmą žiūrėti, (bent jau man, paskutiniu metu, kad ir besidominčiu performensu), buvo gana sudėtinga. Filmas prisodrintas Pinos kurtų šokių, kurie tęsiasi kaip retrospektyva, nesibaigiantys spektakliai, atskleidžiantys pačius esmingiausius ir žinomiausios šios menininkės darbus.

Nesu tikras, ar viską supratau, nes filmas kaip ir pats šokis – vengia absoliučios ir aiškios apibrėžties ir labiau veikia kaip žiūrovo sąmonėje besikuriančiomis prasmėmis. Meditacinio pobūdžio pasakojime likusių ištikimų aktorių prisiminimai išliejami ne tekstu, o jų pasirodymais didmiesčio gatvėse, teatro scenoje ir tik viena ar kita sentencijomis išleista frazė nusako, ką Pina kiekvienam iš jų suteikė ir kaip išlaisvino, o pačios Pinos biografijos tarsi nėra. Toji biografija – vidinis aktorių trupės dvasinis palikimas, todėl sakyčiau, kad toks dokumentinis filmas, kuriame Pina tarsi palikimas, dvasia, netgi rezonansas, yra išties novatoriškas, įdomus, ekspresyvus, bet vėlgi, kai kada chaotiškas ir nelengvai žiūrimas. Tokiam filmui kaip „Pina“ visų pirma reikia išties nusiteikti susigrumti, kad teks mąstyti ir kurti prasmes pačiam, nes kitaip filmas pasirodys tuščias, atsikartojantis, gal kiek marionetinis, bet už to galima apčiuopti šio filmo esmę – kokią didžiulį palikimą ir indėlį Pina davė ir padarė kiekviename iš tų šokančių aktorių, kokią milžinišką pagarbą jie jautė ir tebejaučia po jos mirties. Čia prisiminiau mūsų šalies pedagogus ir susimąsčiau, kaip svarbu, kad mokinys pats trokštų mokytis, o ne dėl to, kad liepia sistema – šiandien troškimas, kad tave mokytojas valdytų ir išlaisvintų tikriausiai yra vienas esminių pagarbos mokytojui aspektų.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dangus virš Berlyno" / "Aistros sparnai" / "Der Himmel über Berlin" / "Wings of Desire

Sveiki,

Žiūrėdamas vokiečių filmą „Dangus virš Berlyno“ – kai kur verčiama pagal anglišką pavadinimo versiją „Aistros sparnai“ arba „Troškimo sparnai“ – (vokieč. Der Himmel uber Berlin) (1987), nejučia iš tikrųjų jaučiausi taip, lyg trumpam būčiau susigrąžinęs vieno mėgstamiausio savo režisieriaus A. Tarkovskio kino magiją. „Dangus virš Berlyno“ pelnęs Kanuose geriausio režisieriaus apdovanojimą tikriausiai galėtų laisvai pretenduoti ir į vieną geriausių visų laikų vokiečių filmo titulą...

Žiūrėdamas šį filmą vis bandžiau prisiminti amerikietišką versiją „Angelų miestas“ su M. Rayan bei N. Cage, tačiau nors užmušk, nieko itin panašaus nepavyko pamatyti. Netgi mini serialas su Meryl Streep ir kitais garsiais amerikiečių aktoriais „Angelai Amerikoje“ labiau priminė nei anoji juosta. Visgi filmas europietiško lygio, taigi, ir visai kita kino lyga. Vizualiai patrauklus, apgalvotas ir sudėtingai filosofiškas. Po Berlyną „nardo“ pulkai angelų, kurie iš pažiūros globoja, iš pažiūros tik stebi ir nieko negali padaryti, kol vienas iš angelų susigundo tapti žmogumi, kad galėtų pajusti žmogišką ribotumą. Šiek tiek kino magijos, šiek tiek biblijinių motyvų, šiek tiek urbanistinio eksperimentinio kino užuominų ir turime išties gerą kiną.

Gerai, prisipažinsiu, kad ne viskas šiame filme patiko. Ypač banaloka pasirodė meilės istorija – angelas tampa žmogumi dėl ant cirko trapecijos šokančios liūdnos moters. Tas ištęstas jųdviejų susitikimas tikrai vilkinosi, o muzikinės pankroko scenos šiandien atrodo gerokai nepasiteisinusios, bet kaip man patiko pirmasis filmo pusvalandis – jis man stipriausias! Neaprėpiami Berlyno vaizdai iš aukštybių, visur nardantys angelai, mistiški ir netgi demoniškai bauginami kadrai iš bibliotekos, tie angelų žvilgsniai – tai iš tikrųjų tai, ko norėjosi visame filme, bet netrukus filmas tapo neįmanomos meilės istorija, nors iš esmės aprėpia visą Berlyno marginaliją. 

Netradicinė pateiktis – beveik visas filmas „sudurstytas“ ne iš natūralių bendravimo formų, bet iš ilgų monologų apie gyvenimo džiaugsmus ir skaudulius, kuriuos tenka angelams išklausyti. Taigi ne vien angelams, bet ir patiems žiūrovams, tad filmas dar tampa ir labai literatūriškas. Daug šiai dienai egzotiško anų laikų Berlyno vaizdinių, kurie dar mena Antrojo pasaulinio karo žaizdas, bet nušvitus spalvotiems kadrams, akivaizdu, kad Berlyno sienos griūtis ir naujasis pokytis jau nebe už kalnų.

Filmas išties gurmaniškas, vizualus, filosofinis ir gilus. Gal dėl to, kad filmas stengiasi aprėpti ir papasakoti ne vien asmeninę istoriją, bet tai, kas apskritai pavyksta retai – viso miesto, o kartu ir žmonijos gyvenimo prasmę.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb:8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žemės druska" / "Il Sale Della Terra" / "The Salt of the Earth"

Sveiki,

Taip jau nutiko, kad iš senesnių Scanoramos festivalių filmų įšoko dokumentinis „Žemės druska“ (portugal. Il Sale Della Terra) (2014), kuris Kanuose pelnė ypatingo žvilgsnio apdovanojimą. Retai žiūriu dokumentiką, nes pirmiausia turėtų mane kažkuo ji intriguoti, o gamtos peizažai ir gyvūnų stebėjimas iš po kalvos manęs nedomina, šis, regis, kiek kitoks. Visų pirma, filmo pasakojimas yra biografinis ir jį „suka“ legendinio brazilų fotografo Sabastiano Salgado sūnus, kuris ima interviu iš tėvo ir brėžia jo karjeros per plačius plotinius ir kaip žmogaus keliautojo, nestereotipinio mąstytojo vingius.

Nuo pat pirmųjų kadrų filmas įtraukia, nes jame subalansuotas herojaus pasakojimas su viso pasaulio politika. Iš esmės filmas sąmoningai padalytas į slogius fotografo prisiminimus, keliones po pasaulį, susiduriant su pačiais baisiausiais nūdienos Žemės ir žmonijos alinimo ir naikinimo įvykiais: Ruandos genocidas, karas Balkanų regione, sausra ir badas Afrikoje, miškų naikinimas Brazilijoje ir t. t. Atsidūręs karštojoje zonoje fotografas tapdavo akimi, stebėtoju, bet tikriausiai žavi paties žmogaus nuostatos, kurios pranoksta šiaip jau susiskaldžiusiųjų ir tik apie savo užpakalį galvojančių kapitalistinės visuomenės veidmainių gyvenimo būdą. Filmas turi ryškią žmogiškąją žinutę pasauliui, kuri šlietųsi prie visų žaliųjų ir kitų nepelningų organizacijų, kurios tausoja Žemės išteklius  ir savanoriauja.

Nors nemažai papasakotų įvykių stebina savo išgyvenimais ir slegia bejėgiškumu ką nors pakeisti, bet S. Saldano atvejis filmo finale tampa įkvepiančiu gelbėti planetą. Vien dabar pustrečio milijono medžių Brazilijoje atkūrė išnykusią miško ekosistemą ir tai Salgados nuopelnas. Tokia įkvepianti dokumentika, kuri akivaizdžiai atveria problemas ir sprendimo galimybes išties reikalinga ir veikia ne tik kaip edukacinė priemonė, ne tik kaip meninio filmo stebėsena, bet ir įkvepia gyventi savo kasdieninį gyvenimą atsakingai. Filmas vertas žiūrovo.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 8.4

Jūsų Maištinga Siela