Sveiki, skaitytojai,
Man produktyvusis ir
įvairusis vokiečių režisierius Wim Wenders labiausiai prisimenamas už
juodai baltą kino juostą „Dangus virš Berlyno“ (1987), po to gan kitų
kontrastingai vertinamą, bet vis tiek mano vaikystės filmą „Milijono vertas
viešbutis“ (2000) bei gal kam mažiau žinomą dokumentinį filmą „Žemės druska“
(2014). Wendersas kuria ir meninius filmus, ir dokumentiką. Tiesa, jo
dokumentika linkusi į teatrališkumą, meniškumą, tą galite įsitikinti pažiūrėję jo
režisuotą filmą „Pina“ (2011). Taigi, ką dar gali vokietis nuskridęs filmuoti
filmo į Japoniją?! Ogi vakariečiams parodyti didmiesčio, tikriausiai Tokijo,
viešąjį tualetą ir jų nepriekaištingą švarą. Juk japonai mėgsta švarą, nors kas
jos nemėgsta...
Sakyti, kad „Laimingos
dienos“ (angl. Perfect Days) (2023) yra filmas apie tualetų
valytoją, tai nepasakyti nieko. Šis taupios egzistencijos filmas beveik
dzenbudistinis, bent jau didžiąją laiko dalį mes regime nepaprastai tyros ir
kantrios sielos vyrą vardu Hirajama, pastarasis kasdien keliasi anksti į darbą
ir valo viešuosius tualetus. Diena kartojasi panašiu ritmu ir, atrodo, kad
nieko nevyksta. Bent jau iš dalies. Žiūrovą tikriausiai labiausiai trikdo
Hirajamo vidinis nusiteikimas, nepaprasta laimės būsena, kuri kyla iš vidinio
gyvenimo pasitenkinimo, o tai baisu, nes mes įpratę visada kuo nors skųstis. Valytojas
laisvu metu parke žiaumoja užkandį ir juostine fotokamera fotografuoja medžių
viršūnes, kol vieną dieną į jo namus prisibeldžia iš namų bebėgusi dukterėčia
ir primena „užmigusio“ po dzenbudistine ramuma būto audringo gyvenimo nuoskaudų.
Įdomu tai, kad mes taip
ir nesužinome tikrosios Hirajamo istorijos. Bent jau nuosekliai. Tik tam tikros
detalės: sesers prašmatnus automobilis su uniformuotu asmeniniu vairuotoju,
beprotis valkata primenantis nuprotėjusį tėvą ir kt. rodo buvusį sudėtingą
gyvenimą, netgi byloja apie pabėgimą iš tam tikrų socialinių sluoksnių. Vakaruose
jau tampa madinga kurį laiką palikti savo turtus ir kaip agentams infiltruotis
į žemus socialinius sluoksnius, pajusti šūdą panagėse, kad vėlei sugrįžtų
pasitikėjimas ir noras gyventi bei vertinti tai, ką turi.
Visgi Hirajama, nors ir
valo tualetus, tačiau jis įstrigęs devintajame dešimtmetyje, kolekcionuoja muziką
kasetėse, pavyzdžiui, 1975 metų Patti Smith legendinį albumą „Horses“, o prieš
miegą skaito Folknerį minkštais viršeliais. Nors filmas iš vienos pusės
japoniškos mikstūros, tačiau protagonistą supa išskirtina amerikietiška
kultūra, todėl atpažinti neva nesuprantamą Japoniją tampa netgi labai suprantama,
nes filmas sudaigstytas vakarų kultūros aliuzijomis. Visgi filmas pavyko
filosofinis, o žiūrint pasidarė pavydu, jog norėjosi mesti visus darbus ir
pasirinkti mažiau apmokamą, bet bent jau niekas kirviu mieto ant galvos
netašytų – užtat būtų puiku dirbti savu tempu ir šypsotis parko medžiams.
Skubos ir perdegimo pasaulyje „Puikios dienos“ tampa antiteze mūsų produktyvumo
laimės sampratai, mes taip sunykę nuo kokybiško poilsio, nuo kokybiško
pasivaikščiojimo, kad net pamirštame, jog tas surežisuotas kokybiškas gyvenimas
kartais tampa irgi pernelyg disciplinuotas, o „Puikių dienų“ veikėjas sukuria žiūrovui
iliuziją, kad įmanoma džiaugtis ir neplanuotai, ilsėtis su dėkingumu, džiaugtis
parke motinai grąžintu vaiku, nesitikint, kad pasaulis tau už tai turi būti
dėkingas. Viskas gražu ir teisinga, tačiau kuo tai dabar skiriasi nuo
fantastinio žanro, pavyzdžiui, nuo Marvel serijos filmų? Beveik niekuo. Abu
dalykai (turėti super galių ir džiaugtis be priežasties) nepasiekiami.
Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 80/100
IMDb: 7.9
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą