Filmas: "Alkio skonis" / "Smagen af sult" / "A Taste of Hunger"

 Sveiki, skaitytojai ir kino žiūrėtojai,

 

Visai nespjaunu į kulinarinį kiną, man įdomu stebėti, kaip veikėjai įtikinamai kaip kokioje „Pragaro virtuvėje“ patiria šefo Ramzio riksmus ir susireikšminusiojo isterijas. Ta militaristinė parengtis, pagrįsta viršenybė, yra traumuojanti ir nesveika, tad įdomu, kodėl žmonės lenda į tokias skyles ir patyria mazochistinį malonumą, kai šefas juos paglosto, ir verkia kruvinom ašarom, kai juos išvadina lūzeriais. Panašaus turinio tikėjausi iš danų režisieriaus Christoffer Boe kulinarinio trilerio „Alkio skonis“ (dan. Smagen af sult) (2021), kuriame pasakojama perfekcionisto virtuvės šefo Karsteno ir jo žmonos Megės virtuvės verslo istorija.

 

Karstenas pretenzingas vyrukas, jis siekia gauti žvaigždę iš kulinarijos kritikų, kurie bet kurią dieną gali užeiti į jų restoraną. Žvaigždė pakylėtų juos į populiarumą ir leistų verslui klestėti, todėl Karstenas viską daro dėl to. Žmona Megė jau daug metų padeda siekti vyrui svajonės, tačiau pati jaučiasi jo apleista. Namuose jie augina du vaikus, o Megė netrukus pajunta iš vyro draugo prielankumą ir švelnumą, tad prasideda meilės trikampis... Iš vienos pusės istorija gana paprasta, bet režisierius neriasi iš kailio varpydamas ir maišydamas pasakojimo laikus ir kurdamas sudėtingą paprastos istorijos formą. Iš vienos pusės jam pavyksta neištikimybės istorijai suteikti virtuvinio prieskonio, nes filmas daniškai tamsus, niūrus, prislopintų gotiškų spalvų, kurie kuria trilerio įspūdį, tačiau tai nėra tikras trileris, tik atmosfera ir pasakojimo tonas imituoja, jog tai sudėtinga afera.

 

Iš tikrųjų filmas pasakoja labai paprastą monotoniją patiriančios žmonos istoriją, kuri tik nori būti geidžia ir mylima. Ne visada bendras darbas ir virtuvė leidžia išsaugoti santuoką ir gerus santykius. Galiausiai vyras visur tampa virtuvės šefu, o žmona, šiuo atveju, tik padėjėja ir kompanione. Ištirpusios tarp darbo ir šeimos vaidmenų ribos gali pridaryti problemų, sako filmas. Visgi visumoje filmas nepaisant, kad jame pasirodo „Sostų karų“ mega žvaigždė Nikolaj Coster-Waldau, atrodo, lėkštokas ir primityvus. Sakyčiau, kai kurie elementai pasiteisino, turiu galvoje, pasakojimo formas, tačiau turinio medžiaga kine sukratyta kaip bulvių maišas ratuose.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Teisingumo raiteliai" / "Retfærdighedens ryttere" / "Riders of Justice"

Sveiki,

Mėgstu danų kiną! Ir visai ne dėl puikaus Mads Mikkelsen vaidybos, bet apskritai per tiek metų festivaliuose stengiuosi pamatyti viską, kas daniška, nes visada palieka vienus geriausių įspūdžių. Šįkart teko matyti Anders Thomas Jensen režisuotą veiksmo komediją „Teisingumo raiteliai“ (dan. Retfærdighedens ryttere) (2020), kuri pasakoja apie teroro aktą Danijos didmiestyje, kur per lemtingą atsitiktinumą žūva mergaitės mama, o mokslininkas statistas išlieka per klaidą gyvas. Iš karo tarnystės grįžta tėvas, tačiau jis nenori matyti ne tik prislėgtos dukros, bet nepripažįsta, jog pats yra sutrikęs, tačiau nuolat prasiveržia nevaldomi agresyvūs pykčio priepuoliai... Galiausiai statistas susiranda kariškį ir saujelė vyrukų bando atkeršyti teroristams.

Visgi siužetas itin amerikietiškas, Holivudas mėgo ir mėgsta panašaus turinio filmus, tačiau šios istorijos komedijos rėmuose imasi Anders Thomas Jensen, kuris žinomas už savo savitas komedijas: „Adomo obuoliai“ (2005), „Vyrai ir viščiukai“ (2015). Kalbant apie „Vyrai ir viščiukai“ – pastarasis man buvo viena juokingiausių tų metų komedijų, žviegiau iki paspringimo kino salėje, viskas buvo kaip tikroje kvailių parodijoje, todėl neslėpsiu, kad pamatęs tą patį režisierių ir daugelį aktorių iš filmo „Teisingumo raiteliuose“, efekto ir pasakojimo kolorito tikėjausi labai panašaus. Teko nusivilti. Po 20 minučių seanso draugas palinko man prie ausies ir pakuždėjo: „Ar tai tikrai komedija, nes nieko juokingo jame nėra?“

Visgi pirmasis pusvalandis beveik be komedijos, vėliau režisierius įveda absurdiškus elementus, gaujelė protingų strategų tampa tiesiog kvailių kompanija, kurie apsimeta psichologais, tačiau įsirengę daržinėje sekimo laboratoriją stengiasi susekti teroristus... Iš viso to, kad po to matome, režisierius derina tam tikrus absurdiškus komedijos elementus su amerikietiško stiliaus veiksmo filmų šablonais ir perteikia kažką, ką pavadinčiau labai daniško. Visgi nepalyginsi su „Vyrais ir viščiukais“, kadangi komedijos ganėtinai mažai, o keršto istorija bei tėvo ir dukters santykių analizė ganėtinai lėkšta ir tipinė. Visumoje filmas kiek atmosferinis, savitas ir tai yra gerai, bet istorija chaotiška, pradžia sunkiai įtraukia, pseudomoksliniai dialogai, kurie lyg ir turėjo kelti juoką, atrodo nelabai įtikinami ir suprantami. Filmas nėra prastas, tačiau asmeniškai įspūdžio nepadarė, todėl likau šiek tiek nusivylęs.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Panikos ataka" / "Atak paniki"

Sveiki,

Žiūrėdamas lenkų filmą „Panikos ataka“ (lenk. Atak paniki) (2018) negalėjau nesistebėti turtinga lenkų kalba – visus savo keiksmažodžius, kad ir kokia situacija bebūtų, kad ir koks veikėjo amžiaus tarpsnis, viskam yra vienas gražus ir sinonimais nekeičiamas „kurva“. Jis suskamba dešimtimis kartų, o štai vertėjai lietuviai tiesiog rado kokius penkis sinonimus tam išreikšti, o kai kada tiesiog jo niekaip neversdavo, bet nebūtume kaimynai lenkams, jeigu jų keiksmų nežinotume.

O šiaip apie šį filmą galima sakyti taip, kad tai juoko puota ir kino nevertinantiems kaip meno, o tik kaip pramogą ir grumanams yra iš ko pakikenti. Vietomis priminė išvystytas anekdotines situacijas, kuo iš esmės serga mūsų lietuviškasis komercinis kinas. Kitą vertus, filmas priminė argentiniečių filmą „Šiuolaikiniai žvėrys“ – tam tikrų stilingai ir kraupiai suregztų situacijų antologiją, kuriuos vienija žiaurasties tematika. Na, lenkiškame kur kas lengvesniame variante visa tai išreikšta per panikos idėją. Šį filmą žiūrėjau po slogaus, bet labai gero „Kafarnaumo“, todėl filmas suveikė kaip tai gėlytei išsausėjusiai ant palangės – buvo šiokia tokia atgaiva.

Visgi filmas balansuoja kai kada ant kičo. Pavyzdžiui, kuriami personažai ryškiai hiperbolizuoti, vienkrypčiai, užsiciklinę savo vienoje bėdoje, jų emocijos ir raiška gelmiškai nevystoma, veikėjai tiesiog reaguoja vietomis komiškai, vietomis stereotipiškai teatrališkai į vieną ar kitą situaciją. Tačiau nesiskundžiu, pasijuokti yra iš ko, ar tai būtų padavėjas, kuris per skambutį mamai nori laimėti kompiuterinį žaidimą, ar po lova sekso žaisliukus slepianti interneto sekso kumelaitė, ar lėktuve prie numirėlio sėdinti pagyvenusi porelė. Aišku, režisierius vadovaujasi panikos teorijomis, tačiau kuria iš esmės atmosferinį ir komiškai ekspresyvų filmą, kuris pavirsta labiau ne į panikos analizę ir simptomų apibendrinimą, bet veikiau į komišką pramoginę dėlionę, šiaip įgaunančią prancūziško režisūrinio komedijos kino prieskonių.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 6.1

Nuoroda į „Kino pavasaris“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Vyrai ir viščiukai" / "Mænd & høns" / "Men and Chicken"

Sveiki, kino piliečiai, 

Tiesą sakant, nežinojau ko tikėtis iš danų režisieriaus Anders Thomas Jenseno filmo „Vyrai ir viščiukai“ (angl. Men and Chicken) (2015) po, rodos, jau prieš šviesmečius ir daugybės erų matyto filmo „Adomo obuoliai“. Kažkaip taip ir būčiau šį filmą praleidęs pro akis festivalio repertuare, jeigu neužkliuvusi už akių režisieriaus pavardė, kurie prašėsi suklusimo. Visų pirma filmo pavadinimas tikrai nekelia pasitikėjimo, nes skamba pernelyg iš „Amerikietiško pyrago“ repertuaro, tačiau tik ne pas šį režisierių, juk svarbiausia turinys, ne filmo pavadinimas.

Filmas išties keistas visomis prasmėmis – scenarijus netikėtas, šmaikštus, įtraukiantis. Filmas prasideda gana makabriškai – tėvas praneša sūnums paslaptį, su kuria vyrai susitaiko kaip su tokiu pat faktu, kad šiandien lis – na, ir kas? Vėliau viskas vystoma kaip mistinė drama – vyrai keliauja į kažin kokią salą ir ten susitinka keistai atsilikusius ir pagal kitas kultūrines normas užaugusius gentainius. Pamažu nesunku nuspėti kur link eina scenarijus, kai aplinkui tiek gyvūnų, kur bendravimo forma – aptrankyti žmogų keistomis gyvūnų iškamšomis. Vien ta atmosfera ir taikliai parinktos keistenybės verčia pasijausti didžiuliame juodo humoro prisodrintame spektaklyje. Keistos brolių bendravimo taisyklės, nuolat trykštantis absurdas ir fantastiniai elementai įtraukia į visai patrauklų išgalvotą pasaulį ir nubraukia nuo žiūrovo smilkinių visas iki tol nepagrįstai sukilusias abejones.

O jeigu kalbant apie „Vyrai ir viščiukai“ dar tiesmukiau: tai tikriausiai šiemet kol kas pati keisčiausia, originaliausia ir labiausiai nustebinusi mane komedija ir dėl to mėlynai „laikinu“ ir rekomenduoju tiems, kurie iš komedijų seniai ką nors įdomaus nematė ir nebesitikėjo. Na, taip, derėtų dar paminėti, kad netikėtą amplua sukuria vienas geidžiamiausių Europos aktorių ir „Hanibalo“ serialo žvaigždė Mads Mikkelsen. Belieka pridurti – jis ir šįkart puikus. Filmas, kuris ne ką prastesnis už „Adomo obuolius“. 

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela