Filmas: "Mergina su adata" / "Pigen med nålen" / "The Girl with the Needle"

 

Sveiki,

 

Visai neseniai pagalvojau, kada paskutinįkart mačiau gerą danų filmą, nes šiaip danų kinas man labai patinka ir – šast! – kaip tyčia pasitaikė proga pamatyti švedų kilmės režisieriaus Magnus von Horn filmą „Mergina su adata“ (dan. Pigen med nålen) (2024) su danų žymiaisiais šiuolaikiniais kino aktoriais. Apie filmą jau buvau girdėjęs labai puikių atsiliepimų, kai jį rodė dar „Scanoramos“ festivalyje, bet anuomet nepavyko pamatyti. Šiaip režisierių puikiai pamenu iš 2020 metais pristatyto jo sėkmingo ilgametražio filmo su lenkų kino aktoriais „Prakaituok!“ – beje, kas dar ano filmo nematė ar pagalvojo, kad neaktualus, siūlyčiau visgi pažiūrėti, tikrai vertas ir laiko, ir pamąstymų. Naujausias jo kino projektas „Mergina su adata“ labai skiriasi tiek režisūra, tiek pasakojimo atmosfera ir tonu. Ir taip... filmas nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias užsienio šalių filmas.

 

„Mergina su adata“ yra paremta tikra 1918-ųjų metų (taigi Pirmojo pasaulinio karo pabaiga) tikra įvykusia Danijoje istorija. Jauna moteris Karolina (aktorė Vic Carmen Sonne) visus karo metus laukė iš karo grįžtančio savo vyro, kęsdama nepriteklių ir sunkiai dirbdama siuvimo fabrike. Skurdo kamuojame mieste ir visoje Danijoje visi stengiasi kaip nors išlikti ir prasimaitinti, tačiau Karolina jau nebetiki, kad jos vyras kada nors grįš, todėl susižavi fabriko valdytoju, kuris rėžia apie ją sparną. Netrukus ji pasijunta nėščia ir tiki, kad galbūt ištekės už šio turtuolio, tačiau nutinka taip, kaip turėjo nutikti: aikštingos ir valdingos baronienės ji išmetama į gatvę nėščia, jai uždrausta grįžti dirbti į fabriką ir matytis su mylimuoju. Benamė, alkana ji pagimdo kūdikį, sulaukia savo suluošinto iš karo vyro, tačiau gyvenimo išbandymai čia tik prasideda...

 

Iš tikrųjų tai neišsipildžiusios Pelenės istorija, apgaubta itin niūrių ir tamsių metų. Šiek tiek man priminė Fantinos atvejį iš „Vargdienių“ (Tom Hooper, 2012). Karo, skurdo ir sunkius moralinius sprendimus priimantys žmonės iš tikrųjų retsykiais tokie iliustratyvūs, kad kaip tyčia atrodo hiperbolizuotai karikatūriški, teatrališki, tačiau šiam filmui tai, regis, netrukdo. Pasirinktas bespalvis juodai-baltas kino vaizdinys tik dar labiau paryškina šį slogumą. Priešingai nei „Prakaituok!“, šiame filme režisierius pasireiškia kaip literatūrinio pasakojimo filmo kūrėjas, kuriam svarbūs estetiniai kadrų sprendimai, apšvietimas, rakursas (geras operatoriaus darbas), nuoseklumas. Istorija jautri, įtraukianti, bet neskubi, nesistengiama holivudiškai mus nustebinti dinamiškais siužeto posūkiais, visgi tai europietiškoji kino tradicija, bet su aiškiai išlaikytu naratyviniu „sunkaus gyvenimo pasakos“ polėkiu. Filme žiūrovui viskas aišku, nepaliekama interpretacijų ar neaiškumų, matyt, kitaip nelabai ir galėjo būti, kadangi filmas remiasi tikra istorija. Kaip stipriausius dalykus išskirčiau filmo sukurtą estetiką ir atmosferą bei aktorių Vic Carmen Sonne bei Trine Dyrholm pasirodymus.

 

Jeigu filme viskas aišku nuo A iki Z, kur šios istorijos prasmės svarbiausias momentas? Manyčiau, kad būtent veikėjų moraliniuose sprendimuose. Karolina pradeda gyventi kūdikius iš nepasiturinčių motinų priiminėjančią depresyvią narkomanę ir saldainių pardavėją Dagmarą (aktorė Trine Dyrholm), tačiau netrukus Karolina sužino, kad „padėti“ nuskriaustosioms reiškia iš tikrųjų „naikinti“. Ir staiga Dagmaros iliuzinis suvokimas apie gerumą, apipintas savo pačios traumuojančiais motiniškais patyrimais, tampa tikrąją moraline dilema: ar galima sunkmečiu pateisinti vaikžudės iliuzijas? Abortus jaukinamės šiandien ir dalis visuomenės jau toleruoja, o kaip su jau šiam pasauliui prasimerkusiais kūdikiais? Galiausiai moralas tampa, nors ir šiurpus, bet iš esmės universalus: gerais norais pragaro kelias grįstas. Po filmo pagalvojau: tikriausiai visos šalys turi „tą istoriją“ ir tą „motiną“, apie kurią pasakojama iš kartos į kartą kaip didžiausią monstrą. Ką gi, danai papasakojo savo.

P. S. Filmą legaliai galite pamatyti LRT Epikos platformoje.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.5

 

Maištinga Siela 

Filmas: "Prakaituok! / "Sweat"

Sveiki, skaitytojai,

Lenkų kinas valdo! Kaskart eidamas į lenkų kiną, žinau, kad bus arba gerai, arba tik labai gerai. Šįkart tą lenkų filmą, pavadinimu „Prakaituok!“ (angl. Sweat) (2020), režisavo švedų režisierius Magnus von Horn – pastarojo filmas įtrauktas į Scanoramos pagrindinę programą iš serijos „privalai pamatyti“. Istorija pasakoja apie jauną internetinę žvaigždę Silviją, kuri yra sporto trenerė, turi 600 tūkstančių savo nuolatinių sekėjų, o jos kiekvienas veiksmas yra suplanuojamas ir publikuojamas tam, kad patiktų žmonėms, užsakovams ir leistų pašaliniams nuolat žavėtis. Neslėpsiu, tai iš tikrųjų primena gryną ir nuoširdžią prostituciją šiais populiariais influencerių laikais, atvirą savęs pardavinėjimą, kuriuo dar ir žavimasi.

Atsitinka taip, kad Silvija pasidalina viena graudžia, nelabai kitus įkvepiančia žinute apie savo vienatvę ir ji sulaukia tam tikro pasipriešinimo: kaip tokia sveika, populiari, aktyvi gali skųstis gyvenimu? Iš esmės filmas pasakoja apie dirbtinį žmogaus laimės projektavimą viešojoje erdvėje ir internete, kuris absoliučiai neatitinka realybės. Filme Silvijos vienatvę neišsemiama ir jeigu ne šuo Džeksonas, manytume, kad Silvija absoliučiai išprotėtų nuo pastangų būti tobula, matoma ir populiari be jokio žmogiškojo švelnaus palaikymo iš šalies.

Smagu, kad scenarijus nevaizdavo paties pigiausio varianto – pasikėlusios ir nesveikai nužmogėjusios nuo populiarumo divos, kuriai viskas vienodai. Kino kūrėjai užgriebė gyvąjį į pašalį nustumtą žmogų, pasislėpusį po dirbtinomis grimasomis, po šiuolaikinio linksmintojo klouno kauke. Nepaprastas lenkų aktorės Magdalenos Kolesnik vaidmuo – didelėmis žydromis akytėmis „išnešiojo“ visą filmą tą Silvijoa įtampą, skausmą ir vienatvę. Daugelyje scenų atrodo, kad dar truputis ir Silvija iš tikrųjų kris kniūbsčia nuo pervargimo, atrodo, kad ją darbas ir pastangos tuojau pribaigs. Tačiau režisieriui pavyko išlaikyti balansą tarp darbo ir dar esančio žmogiškumo. Mergina jaučia nepaprastą motinos panieką ir šaltumą, atrodo, kad ji nėra ir niekada nebuvo mamos mylima, ji bando užmegzti santykius su seksualiu sportišku vyruku, tačiau anas nori iš jos tik sekso. Incidentas su kieme esančiu jos persekiotoju galutinai parodo, kokia žmogiška yra Silvija ir kad jai absoliučiai netinka sužvaigždėjusios divos tapatybė...

Iš tikrųjų filmas labai geras ir vykęs. Daugelis, kurie svajoja apie milijonus peržiūrų savo YouTube kanale, manau, turėtų pažiūrėti šį filmą. O juk gyvenime dažnai būna taip, kad gaudami to, ko visada trokštame, mus tiesiog sunaikina iš vidaus. Populiarumas ir matomumas, gerbėjų sekimas Silvijai buvo tik psichologinis akumuliatorius, jog ji šiam pasaulyje yra mylima ir reikalinga, ko niekada negavo gyvendama su mama. Kompensuodami savo trūkumus populiarumu, apsivalgymu, alkoholiu ar kitais būdais, mes vis dar tikime, kad pasaulis vienaip ar kitaip iš išorės turi atliepti ir paliudyti, jog esame reikalingi. Labai patiko šis filmas.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb:6.8

 

Nuoroda į Scanoramą ČIA.

Jūsų Maištinga Siela