Sveiki,
Per gyvenimą nedaug teko matyti tikrų erotinių filmų. Tikriausiai
vienas didžiausių ir žinomiausių tokio žanro režisierių yra italas Tinto
Brasas, o jo prieštaringai vertinamas „Kaligula“ vienas populiariausių visų
laikų atviro erotinio filmo pavyzdžių. Visgi leidausi į queer pastarųjų kelerių
metų festivalinių filmų apžvalgas ir pažiūrėjau vieną atviriausių LGBTQ
erotinių pastarųjų metų filmų „Sausas vėjas“ (portugal. Vento seco)
(2020), kurį režisavo brazilų režisierius Daniel Nolasco.
„Sausas vėjas“ pasakoja apie viename Brazilijos miestelyje
vidutinio amžiaus vyruką, kuris dirba vietinėje trąšų įmonėje, tačiau likusį laiką
jis arba susitikinėja su jaunesniu tos įmonės darbininku, arba leidžia laiką
prie baseino, arba renka namuose dėlionę, klausydamasis vietinio radijo žinių. Dar
dažniau pagrindinis veikėjas leidžiasi į erotinius klubus, kurie pasižymi ne
vien tik seksu, bet iš esmės, kas atspindi smarkiai hiperbolizuotą queer
kultūros dalį: fetišsas, BDSM, odiniai rūbai, dominuojančio ir paklusniojo pozicijų
seksas, imituojant tam tikras erotines fantazijas. Gyvuliškai mylisi miške ir
taip diena iš dienos, kol nuobodus ir sekso fantazijų prislėgtas vyrukas
nesutinka Maikono. Maikonas – nauja fantastinė aistra, jis jį stebi iš tolo, pavydi
jo draugams ir visos mintys tarsi priklauso jam. Pagrindinis veikėjas susipyksta
su savo buvusiu meilužiu, o kai pamato jį prisigretinusį prie Maikono, jam
sukyla pavydas. Iki tol buvęs tylus trąšų darbininkas gali dėl aistros padaryti
bet ką...
Iš tikrųjų filmas savitai pulsuojantis ir spalvingas,
primenantis erotinį sapną su keliais pornografiniais intarpais. Ryški sąsaja su
dailininko Tom of Finland įsteigta rūbų bei raumenų fetišu grįsta kultūra, kuri
buvo savaiminis atsakas į visuomenės ignoravimą, LGBTQ draudimą. Tai anų dienų
manifestas, nors kai kuriems puritoniškiems lietuviams tai iki šiol tik Vakarų
propagandos reikalas. Žiūrint tokį filmą bandžiau suvokti, kaip šis įvaizdis
veikia šiomis dienomis Brazilijoje „iš vidaus“, tačiau visgi filmas
neanalizuoja, o tik erotiškai perteikia į svajas ir geismą įklimpusio vyro
kasdienines kančias. Pagrindinis veikėjas didžiąją dalį atrodo lyg pasyvus
stebintysis, karkasas, nuobodus ir be sielos – tai lyg iš dalies ir
pateisinama, nes jis išdžiūvęs, kaip ir tas kraštas, kuriame gyvena ir dirba. Bandoma
plėtoti ir politiški kasdieniški veikėjo kontekstai: apleistas darbas, per
radiją nuolat sklindantys vietos pranešimai, kurie papildo veikėjo uždarumą ir kankinančias
svajas.
Visgi, nepaisant visko, filmas lėkštokas. Veikėjo motyvacija
absoliučiai pagrįsta vien geismu – nusikaltimas iš aistros, pavydas ir dar
didesnis geismas. Pasakojime trūksta įdomesnių siužetinių sprendimų, veikėjo
asmenybės plėtotės. Režisierius sąmoningai pasirinko nekurti nieko įstabaus,
jam įdomus stacionarus veikėjas dėžėje, veikiamas kelių jėgų – kasdienybės pasyvumo,
geismo ir viduryje filmo atsiradusio pavydo. Ar to pakanka? Nemanau. Visgi filmas
perteiktas spalvingai, daug įdėta į spalvinį bliuzo baro apšvietimą, o kai
kurios scenos tarsi nufilmuotos paviljone, atrodo kaip lėlių namelis ir iš
esmės susišaukia su vokiečių režisieriaus Oskar Roehler queer stiliaus
filmu „Enfant terrible“, tik pastarajame kur kas efektyviau išplėtotas
spalvingas ir kibirkščiuojantis kūrybine aistra veikėjas. „Sausas vėjas“ patiks
fetišistams, erotinio filmo mėgėjams, LGBTQ žmonėms ir tiems, kurie šiaip
tyrinėja erotiką, pornografiją, seksualinio pobūdžio nusikaltimus. Nemanau, kad
filmas kažkuo ypatingas, jis tiesiog turi kelias funkcijas, kurias labai norėjo
įgyvendinti (ir pavyko) šiaip šios temos nevengiantis režisierius t. y.
sujaudinti vaizdiniais, pavaizduoti kaip veikia kūniškasis seksualinis geismas.
Mano įvertinimas: 6/10
IMDb: 6.4
Jūsų Maištinga Siela
