Knyga: Jerome David Salinger "Rugiuose prie bedugnės"

 J. D. Salinger. „Rugiuose prie bedugnės“ – Vilnius: Alma littera, 2020. – p. 270.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kai legendinis amerikiečių rašytojas Jerome David Salinger (1919-2010) 1951 metais išleido romaną Rugiuose prie bedugnės (angl. The catcher in the rye) tikriausiai nė nesapnavo, jog jo literatūra padarys nepataisomą poveikį ištisoms jaunuomenės kartoms. Romanas iš pradžių skirtas tik suaugusiems beregint tapo paauglių ir jaunuolių maišto manifestu, nes anuomet puikiai atliepė XX amžiaus jaunuolių būsenas ir jausenas.

 

Negana to, ši knyga turėjo poveikį ir vėlyvosioms sovietinėms kartoms, o apie pagrindinio veikėjo Holdeno Kolfildo tapatumą ir įtaką grupei Fojė yra pasisakęs ir pats Andrius Mamontovas. Anų laikų sovietinėje verstinėje literatūroje nebūta daug marginaliosios literatūros, kuri kalbėtų apie jaunuolių problemas, seksą, maištą ir atskirties jausmą, todėl Rugiuose prie bedugnės tapo ir po Geležine uždanga esantiems pirmiesiems skaitytojams šioks toks paguodos talmudas, žodžiu, kitokia literatūra. Šiuo metu ši kultinė knyga yra nagrinėjama mokyklinėse programose ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.

 

Prisimenu, kai pirmąkart perskaičiau Rugiuose prie bedugnės. Man tada buvo 15 metų ir šioji knyga absoliučiai nepatiko. Aš jos tiesiog nesupratau, iš anų dienų perspektyvos neturėjau jokio tapatumo jausmo su H. Kolfildu, tačiau skaitant dabar, prabėgus tiek daug laiko nuo pirmojo įspūdžio, požiūris labai pasikeitė. Visų pirma knyga labai įdomus kūrinys kaip kultūrinis reiškinys, o antra – pamačiau literatūrinį talentą ir visus šios knygos „užkaborius“, kurių neįstengiau įvardyti ir pamatyti būdamas penkiolikos.

 

Istorija pasakoja apie paauglį Holdeną, kuris pakeitęs jau tris mokyklas, mokosi prestižinėje mokykloje, tačiau po lemtingos klaidos yra vėl išmetamas. Jis bijo grįžti namo ir pasakyti tėvams, jog ir vėl juos nuvylė, nes tėvai jį išsiųs į karo mokyklą. Gyvendamas studentiško stiliaus bendrabutyje, jis dangsto savo draugus, rašinėja už juos rašto darbus, nes tik literatūra jam sekasi gerai, tačiau neatrodo, jog Holdenas gebėtų pasirūpinti savo reikalais. Netrukus ima ryškėti jo maištingumas, keisti paaugliški įsitikinimai apie pasaulio gerumą ir žmones. Salingeris per Holdeną perteikia, sakyčiau, jaunuoliams būdingą baikštumą ir atžarumą, kuris virsta į stačiokišką ir jaunuoliams būdingą brutalų santykį su aplinkiniais ir pasauliu.

 

Holdeno poziciją išsako ir jo kalba, kuri anuomet literatūroje dar nebuvo tapusi standartu. Paaugliška, vulgari ir stačiokiška kalba pasižymi žeminančia tonacija. Čia suskamba ir keiksmai, ir merginos vadinamos mergšėmis, kalbama apie pederastus ir iškrypėlius, nes anuomet būta tik tokio socialinio žodyno. Visą tą buitinį slengą perteikia vertėjas Povilas Gasiulis ir šių dienų kontekste toji kalba vis dar atrodo gyva ir natūrali.

 

Net nekyla abejonių, jog Holdenas persunktas vienatvės, jis nėra „įleidžiamas“ į suaugusiųjų pasaulį, nors beveik viena koja gyvena jame, nes priima sudėtingus sprendimus, nors ir kvailokus, yra atlaidus savo klaidoms, tačiau be galo reiklus ir kritiškas aplinkiniams. „Man atrodo taip: jeigu žmogus nekvailas ir supranta humorą, jam nusispjaut, ar jo lagaminai geresni, ar blogesni. Bet taip nėra. Užtat aš ir gyvenau vienam kambary su tuo bukagalviu benkartu Stredleiteriu. Jo bent lagaminai buvo ne prastesni už mano (p. 140)“. Sakyčiau, nūdienos jaunuoliai taip pat nieko nesiskiria: daug lūkesčių kitiems ir mažai atsakomybės bei savidisciplinos, todėl kai kurie infantilūs Holdeno įsitikinimai, kaip antai vertinti žmones pagal jų lagamino  kokybę, atrodo kvailoki, tačiau puikiai iliustruoja jaunuolišką kategorišką būdą.

 

Kitą vertus, Holdenas turi ir savito gerumo. Paskutinius dolerius jis švaisto vienuolėms, sutiktoms tiesiog mieste, nevertindamas pinigų, jis juos taško tai kairėn, tai dešinėn, ir ne visada tik savo naudai, jis gerbia silpnesniuosius, nors jo kaip pasakotojo kalboje yra daug menkinančios leksikos.

J. D. Salinger

 

Holdenui rūpi saugoti vaikus nuo bedugnės, kuri knygoje (išėmus iš vienos dainelės citatą apie rugius) įgauna blogio, pavojaus, slenksčio metaforas. Kalbėdamas su seserimi Fibe, Holdenas galiausiai nenorom atskleidžia, kad labiausiai už viską pasaulyje jis norėtų stebėti, kaip nekalti, tyri vaikai žaidžia rugiuose prie bedugnės ir kad jis galėtų juos ganyti ir prižiūrėti, jog šie neįkristų į prarają. (Keistas noras, turint galvoje, kaip Holdenas „rūpinasi“ savimi). Bedugnė nebūtinai simbolizuoja mirtį ir blogį, veikiau tai takoskyra tarp tyro vaikiško pasaulio ir klaidų bei nuodėmių pilno suaugusiojo apsunkinto gyvenimo. Pats Holdenas jau „žino“ bedugnės „skonį“, žino, ką reiškia daryti klaidas, jaustis kaltu, jis beveik jau perėjęs į suaugusiųjų pasaulį, tačiau potraukis saugoti vaikus nuo bedugnės, sakyčiau, yra to saugaus ir tyraus, nesugadinto pasaulio ilgesys.

 

„Nesubrendęs žmogus pasižymi tuo, kad yra pasiryžęs dėl kilnaus tikslo numirti, o tuo tarpu subrendęs žmogus pasiryžęs tam tikslui atiduoti gyvenimą (p. 239).“ Tokius žodžius Holdenui pasako patikimas buvęs literatūros mokytojas Entolinis, kuris nakčiai priima Holdeną, nes supranta jo sudėtingą padėtį. Kadangi Holdenas dar tik besiformuojanti asmenybė, akivaizdu, kad jis apsėstas iliuzijų ir idealų. Ir ne vien dėl bedugnės. Knyga parašyta ne tiek daug laiko praėjus Antrajam pasauliniam karui, paties Holdeno vyresnysis brolis dalyvavo kare ir Holdenas nesupranta, kaip nesipriešinant sistemai galima žudyti kitą žmogų, veikėjo nuostata tokia: geriau mirti, nei eiti į karą. Vėliau toks manifestas turės nemenkos įtakos Vietnamo karo šauktiniams Amerikoje po kelerių dešimtmečių nuo knygos pasirodymo.

 

Holdenas empirikas, jam svarbu žinoti, kur dingsta žiemą paukščiai iš ežero Centriniame parke, jam svarbu pažinti moteris, gerti ir rūkyti, nes tai yra jo tapatybės dalis, kaip ir nauja medžiotojo kepuraitė, kuri simbolizuoja maištą, nes ją nešioja snapeliu į nugarą. Bet visgi prieš ką kovoja Holdenas? Iš pažiūros jis pasyvus maištininkas, jis kovoja ne tiek savo veiksmais, nes veiksmų ir elgesio plotmėje jis renkasi pražūtingus, destrukcinius sprendimus. Nors veikėjas tapo maišto simboliu daugeliui jaunuolių, visgi jo kova yra vertybinė kova t. y., Holdenas nenori susitaikyti su sisteminiais dalykais, nenori prisiimti atsakomybės, netgi priešingai – jis siūlo Selei, vienai iš savo merginų, viską mesti ir tučtuojau automobiliu patraukti į Vakarus. Spontaniškas paaugliškas idealizuotas elgesys, laisvės troškimas ir nepamatuoti sprendimai pas Holdena yra neatsitiktiniai, nes Holdenas tiesiogiai yra pažinęs mirtį, todėl pasąmoningai suvokia gyvenimo trapumo ir laikinumo kainą. Holdenas yra netekęs brolio Elio ir taip pat regėjo pro langą iššokusio jaunuolio lavoną, todėl toji pažintis jį traumavo ir pakeitė. Kitaip sakant, bedugnė įgauna ir dar vieną reikšmę: mirties ir laikinumo juodąją burną, kuri praryja gyvenimą.

 

Šiaip Rugiuose prie bedugnės nuostabus kūrinys ir man nuoširdžiai gaila, kad dabar didelė dalis mūsų mokinių nėra pajėgūs apmąstyti daugelį išplėtotų romano prasmių, nes pripratę prie tiesioginių tekstų, kurių pagrindinė mintis ir idėja jau žinoma perskaičius vos pastraipą. Deja, Rugiuose prie bedugnės toks plokščias nėra. Sakyčiau, netgi tai psichologinė knyga, kurioje regime su mirtimi susidūrusį Holdeną, kuris visomis išgalėmis bando pajusti pasaulio gerumą, priešinantis gyvenimo schematiškumui ir įrėminimui, nes įrėmintas pasaulis atima gyvenimo džiaugsmą. Holdenas tą supranta, todėl jis elgiasi ne pagal taisykles ir primestus lūkesčius, o intuityviai ieškodamas šešėliuose gyvenimo tyrumo... Beje, Suvalkijoje, Sudargo krašte, iš kurio kilo Salingerio protėviai, yra atidarytas nuostabus simboliškas paminklas – nuo kalvos atsikišęs Salingerio takas, kuris liudija apie saugomą ir ganomą gerumą, kad neįkristume į bedugnę.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Trent Dalton "Berniukas nuryja visatą"

Trent Dalton. „Berniukas nuryja visatą“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 528 p.

Sveiki, skaitytojai,

Vieną didžiausių 2019 metų pabaigos knyginių hitų galima laikyti australų rašytojo Trent Dalton romaną Berniukas nuryja visatą (angl. Boy Swallows Universe), kuris vos tik 2018 metais pasirodęs originalo kalba susišlavė pačius prestižiškiausius Australijos knygų apdovanojimus. Daugelis lietuvių skaitytojų šią knygą įtraukė į įvairius geriausių metų topus, o knygą pavadino „narkotiku“, kurį skaitai ir dozuoji, nes nuo jos sunku atsiplėšti ir nesinori, kad pasibaigtų. Tiesą sakant, aš esu kiek kitokios nuomonės, tad šįkart noriu pasidalyti priežastimis, kodėl mano nuomonė šiek tiek išsiskyrė nuo kitų skaitytojų.

Nuostabus knygos pavadinimas! Siurrealistinė aliuzija į kažką labai didingai neaprėpiamo, kas žadina magiško realizmo pažadą, bet kartu išlaiko universalios knygos, kuri ir Lietuvoje, ir Mozambike bus lygiai tokia pat aktuali kaip ir bet kurioje pasaulio vietoje. Žvelgiant į plokščiąją šio romano siužetinę liniją, ji atrodo gana paprasta: nusikalstomo kvartalo šeimynėlė, įsivėlusi į narkotikų platinimo verslą, turi kaip nors išgyventi. Dėmesio centre – du broliai Ogastas ir Ilajus, vaikystėje su tėvu pakliuvę į automobilio avariją, kurioje, kaip galima išskaityti, abu berniukai patyrė klinikinę mirtį, iš kurios atsigavę, jie pradeda gyventi atskirai nuo tėvo ir į pasaulį pradeda žvelgti tarsi kiek iš kitos perspektyvos. Vyresnysis brolis Ogastas, atsisako kalbėti ir su broliu palaiko ryšį vien ženklų kalba – ore jis rašo pranašiškas žinutes, kurių nei pats geba paaiškinti, nei kiti suprasti. Tos žinutės linkusios anksčiau ar vėliau išsipildyti ir jaunėlis Ilajus tiki broliu...

Romano siužetiniai vingiai pakankamai „patogūs“ ir universalūs. Nesudėtingu ir nuotykių literatūrai būdingu stiliumi autorius perteikia nuotykių literatūros dvasią, sulydo traumuojančios psichologines šeimos patirtis su socialinio nusikalstomojo pasaulio pavojingais nuotykiais, šiek tiek nupasakoja australietiško devinto dešimtmečio niuansus ir dar visa tai sumistifikuoja neapibrėžtais, bet akivaizdžiai numanomais, pranašiškais po klinikinės mirties suteiktais dvasiniais praregėjimais, kai kada laikomais tiesiog potrauminiais sutrikimais.

Nesu tikras, ar viskas man šioje knygoje tiko ir patiko, nors skaičiau uždegančiai, tačiau daugel kartų toptelėjo, jog skaitau knygą, kuri balansuoja ties populiariosios ir moderniosios literatūros svertų. Iš vienos pusės suvoki, jog skaitai augančio ir bręstančio berniuko gyvenimą, susitapatini su jo patirtimis, priimi jo draugą nusikaltėlį, visų vadinamu Hudiniu, kaip jo dvasinį ir nestandartinį guru, mėgaujiesi, kaip jis atkartoja Hudinio žingsnius, įsibraudamas į kalėjimą aplankyti motinos, tačiau visa tai atrodo neįtikėtina, netikra, kitaip sakant, dėl nuotykio efekto autorius paaukoja tam tikrus įtaigos elementus, kad sukurtų šou, nuotykį, kuris vietomis yra kaip Volto Disnėjaus filmuose, kada vaikai gelbsti į nelaisvę paimtus gyvūnėlius, daro kaip Greta Thunberg neįtikėtinus socialinio poveikį darančias akcijas.

Manau, skonio reikalas tokia literatūra, kurioje pasakotojas, kuris yra pats Ilajus, mažametis berniukas, tampantis disciplinuotu paaugliu, kurio kaip pasakotojo balsas neatitinka augančio berniuko kalbėsenos ir mąstysenos. Akivaizdu, kad autorius daro nukrypimą ir, pasisavinęs pasakotojo toną, kuria universalią minties sugestiją, kuri vietomis atrodo absoliučiai eklektiška berniuko išgyvenimams: „Jie, pavyzdžiui, galėtų finansuoti stipendijų programą vienišų ar nusigyvenusių nusikaltėlių vaikams su specialiais poreikiais. Veikla, anot Ogasto, su robinhudišku atspalviu. Kiek nukentėtų jų kišenė, tiek laimėtų jų sielos; jie užsidirbtų reikšmingą pasižymėjimo juostelę, kurią galėtų pamojuoti didžiajam teisėjui danguje, paskambinę prie vartų (p. 427)“ – svarsto Ilajus apie pagalbą skurstantiems. Neįtikino ir tas Hario Poterio pasiaukojančiojo ir aukojančiojo berniuko Ogasto sprendimas 50000 tūkstančius dolerių atiduoti sunkiai gyvenantiems ir labdaros prašantiems žmonėms.

Trent Dalton 

Berniukas nuryja visatą akivaizdžiai didaktinis kūrinys, nors jame nemažai yra kriminalinio pasaulio užkulisių, visumoje autorius linkęs pamokslauti ir ne visada labai įtikinamai. Esminis Ilajaus bundančio kaip sąmoningo žmogaus momentas vyksta tada, kai jis užduoda esminį klausimą: „Man reikia išbandymo, – sakau, – Man reikia progos, kur natūraliai atsiskleistų mano charakteris. Aš nė sekundės nesvarstęs nuveikčiau ką nors kilnaus, pasielgčiau taip todėl, kad jaučiu prievolę daryti gerus darbus, ir tuomet būčiau tikras, kad esu išties geras žmogus (p. 174).“ Vėlgi juntama tam tikra tiesos falsifikacija, nė vienas berniukas realiai šitaip nemąsto ir negalvoja, todėl skaitytojui sukuriamas kiek dirbtinis subrendusio vaiko įspūdis, kuris dar ir svarsto apie gėrio ir blogio sampratą neturėjęs gerų pavyzdžių savo socialinėje terpėje. Argi tai ne nuotykių didaktiškoji literatūra?

Nepaisant tam tikrų populiariosios literatūros niuansų, knygoje viskas išplėtojama gana įdomiai ir kiek netikėtai dėl skirtingų žanro jungčių. Pavyzdžiui, įrengtoje Lailo, laikino Ilajaus ir Ogasto motinos meilužio, slėptuvėje skamba telefonas, per kurį kalba pats Ogastas, tiesa, jau suaugusiojo vyro balsu iš ateities. Šis skambutis kiek primena bauginančius David Lyncho filmų momentus ir jie, aišku, kaip ir daugelis magiškų šiame romane elementų, turi pagrįstą traumuojančios psichologijos simbolinę reikšmę. Telefonas nutyla, kai Ilajui žurnalistė Ketlina pasako, kad paliktų šią skambėjimo iliuziją praeičiai t. y., kitaip sakant, traumos paleidimo terapijos momentas.

Įdomu buvo skaityti ir apie labdaringą nusikaltėlį, kuris mėgo polimerizuoti nukirstas galūnes ir turėjo namuose įsirengęs Fankeinšteino vertą laboratoriją. Knygos finalas, kuriame kaip aštriame trileryje, viskas sumegzta itin kinematrografiškai, atrodo, kad stebėtum trilerį. Nieko nuostabaus, kad pagal romaną bus sukurtas TV serialas, nes knygos medžiaga itin patraukli ekranizacijai.

Šioje universalioje visatoje, apie ką ir yra šioji knyga, gali nutikti patys keisčiausi dalykai. Netgi jeigu jie reiškia stebuklus kartais tik įsivaizduojamoje veikėjų plotmėje. Žinoma, Berniukas nuryja visatą knygoje taip iki galo ir neaišku, kur čia turėjo būti fikcija, kur tikrieji įvykiai Ilajaus realybės kontekste, juk be tikėjimo stebuklais jis nebūtų išsigelbėjęs, nebūtų sutikęs Ketlinos, nebūtų vėlei suvedęs mamos su tėvu ir nubaudęs narkotiko barono; šioji knyga leidžia trumpam patikėti, kad gyvenimas yra planingas netgi su visais čia ir dabar nutinkančiais stebuklais, kad kiekvienas iš mūsų gyvena pagal iš aukščiau suregztą (tikriausiai pačios visatos) scenarijų. Ne visiems ir ne visada duota suvokti šios visatos daugiaplaniškumą, ne visada sąmoningi tampame ir ne visada (kaip kad Ilajus) išbandyti paties likimo sustiprėjame ir pasiekiame gyvenimo pusiausvyrą. Ką gi, Ilajui pavyko, nes romanas apie gyvenimo stebuklą, kurio nelabai ir patirsi, nebent paveikiai „suplaktoje“ literatūroje, kine, apskritai meno pasaulyje. Iš tikrųjų džiugu, kad šioji kultinė knyga išversta Povilo Gasiulio į lietuvių kalbą. Nors ne viskas man šioje knygoje buvo priimtina, tačiau knygos visuminis vaizdas atrodo platus kaip visata, gal ne toji, kurioje mes gyvename, galgi veikiau fiktyvioje, kur galiausiai gėris nugali blogį, kur berniukai tampa didvyriais ir tarp blogai besielgiančių žmonių prabunda sąmoningumas. Graži, oi, graži toji iliuzija, kuri padaro ir mūsų gyvenimą bent šiek tiek gražesnį ir priartina prie tos kitos visatos, kurioje įmanomi tokie stebuklai, kokie pavaizduoti romane Berniukas nuryja visatą.

Jūsų Maištinga Siela