Sveiki!
„Lanos Del Rey dainose gyvenimas, prieš
tai apdorotas magišku Holivudo kristalu, atrodo gražus savo banalumu ir vulgarumu.
Mes žiūrime į ją ir guodžiamės tuo, kad galbūt ir mūsų banalus ir vulgarus
gyvenimas taip pat yra gražus. Kodėl gi ne? „Summertime Sadness“ tobulumas –
mūsų lūkesčių, kylančių iš meno sukurto įvaizdžio, ir paties įvaizdžio
sutapimas; mes tikimės, kad herojė, kankinama liūdesio, geismo ir nuobodulio,
Vakarų pakrantės miestelyje apsirengs raudoną suknelę ir viena šoks per naktį,
taip ir atsitinka, mes apie tai seniausiai skaitėme ir šimtą kartų matėme, taip
daroma Amerikoje, taip darome ir Europoje, kai liekame vieni, mėgstame
pasinerti į erotines fantazijas, apverkti savo likimą, puoštis ir dainuoti
namuose karaokę, ir mes manome, kad tai yra žiauriai kieta.“ Kiril
Kobrin
Kirilas Kobrinas yra viena iš šiuolaikinių
intelektualų, kurio asmenybė ir kūryba nepelnytai telpa į paprastus
apibrėžimus. Jį asmeniškai atradau skaitydamas kultūros žurnalą „Nemunas“, kur
jo tekstai verčiami į lietuvių kalbą ir publikuojami. Gimęs 1964 m. Rusijos Žemutiniame
Naugarde, jis pasirinko „europiečio, rašančio rusų kalba“ tapatybę ir jau
daugiau nei du dešimtmečius klajoja po Europą, gyvendamas Prahoje, Londone, o
pastaruoju metu – Rygoje. Turėdamas viduramžių istorijos daktaro laipsnį,
Kobrinas į literatūrą ir publicistiką žvelgia per specifinę laiko bei erdvės
prizmę. Jo tekstai pasižymi unikaliu žanriniu mišiniu, kuriame akademinė
įžvalga susipina su asmenine esė, psichogeografija ir aštriu kultūros kritiko
žvilgsniu į tai, kaip istorija transformuojasi į kasdienybę.
Rašytojo mąstymo ašis yra atmintis, miestas ir
modernaus žmogaus būtis nuolatinio kitimo fone. Kobrinas analizuoja, kaip
didieji praeities naratyvai bei kultūros artefaktai – nuo Šerloho Holmso iki
post-punk muzikos – formuoja mūsų dabartį. Jis netiki „gryna“ literatūra ir
dažnai pabrėžia, kad tekstas yra būdas suvokti politinius ir socialinius
lūžius. Jo esė rinkiniuose, įskaitant ir Lietuvoje pasirodžiusias knygas,
jaučiamas melancholiškas, bet kartu ironiškas santykis su nykstančia senąja
Europa ir jos kultūros griuvėsiais, kuriuose mes visi bandome susikurti savo
asmenines mitologijas.
Pateikta citata apie Laną Del Rey (iš to patie „Nemuno“
straipsnio „Apie muziką per stiprintuvą XI. Tunelis yra“) puikiai iliustruoja
Kobrino gebėjimą dekonstruoti populiariosios kultūros mechanizmus. Autorius čia
kalba apie tai, kaip ši atlikėja veikia kaip savotiškas veidrodis: ji paima
kasdienę banalybę ir vulgarumą, „apdorojo“ juos Holivudo estetika ir grąžina mums
kaip prabangią melancholiją. Kobrinas pastebi, kad mes žavimės ne tiek pačia
muzika, kiek atpažįstama kliše – mes norime tikėti, kad mūsų pačių vienatvė,
liūdesys ar buitinė erotika turi tą patį kinematografinį svorį, kurį matome
ekrane. Tai paguodos strategija: jei Lana Del Rey gali paversti „Summertime
Sadness“ meno kūriniu, vadinasi, ir mūsų mažos, banalios dramos yra vertingos
bei „žiauriai kietos“.
Galiausiai, Kobrinui ši situacija yra pavyzdys, kaip
menas sukuria lūkesčių rėmus, kuriuose mes savanoriškai įsikaliname. Jis
pabrėžia, kad mūsų elgesio modeliai – šokis vienatvėje su raudona suknele ar
savigailos seansai – nėra autentiški impulsai, o šimtą kartų matytų vaizdinių
atkartojimas. Kobrinas ne kritikuoja vulgarumą, o veikiau konstatuoja faktą:
šiuolaikinis žmogus randa grožį nebe originalume, o tobulame sutapime su
kultūriniu štampu. Mes ne tik vartojame įvaizdžius, mes pradedame jais gyventi,
kad suteiktume savo kasdienybei prasmę, kurią anksčiau teikdavo religija ar
didieji istoriniai žygdarbiai.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą