Sveiki, mielieji!
Galima sakyti prieš metus buvau, tiesiogine to žodžio
prasme, priblokštas Lietuvos kino teatruose pamatęs garsiojo italų režisieriaus
Paolo Sorrentino filmo „Partenopė“ (2024). Iki šiol manau, kad jis mano vienas
ryškiausių ir geriausių praėjusių metų filmų, pasižymintis magišku pasakojimu,
pilnu Neapolio vaizdų, spalvų ir garsų. Filmas kaip vienas didelis ir
įspūdingas, jausmingas vaizdo klipas apie grožį ir jo laikinumą. Daugmaž to
tikėjausi po metų eidamas į naujausią Sorrentino filmą „Malonė“ (it. La
Grazia), apie kurį jau buvau girdėjęs labai daug gerų atsiliepimų.
Sorrentino filmus reikia žiūrėti kino teatruose, o ne namų sąlygomis – tas tikra
tiesa!
„Malonė“ pasakoja apie išgalvotą Italijos prezidentą
Marijaną de Santį, kurio vadovavimo šaliai kadencija artėja prie pabaigos. Jam liko
septyni mėnesiai, o vienas didžiausių ir svarbiausių politinių sprendimų yra
priimti arba atmesti plačiai šalyje diskutuojamą eutanazijos įstatymą. Italija
labai smarkiai priklausoma nuo Vatikano ir Popiežiaus, čia prezidentas taip pat
tariasi su, galima sakyti, antruoju šalies valdytoju, tad net šių dienų
Italijos tikrovėje eutanazijos, LGBTQ ir aborto klausimai yra labai jautriai
diskutuojami, nes Bažnyčia daro milžinišką politinę įtaką. Bet filme visų
politinių sprendimų centre – prezidento suteikta malonė sunkių nusikaltimų
žmonėms, kurie nužudė savo mylimuosius, nes šie kentė paskutinius savo mėnesius
dėl Alzhaimerio, psichinių ligų, smurtavo. Kai kuriems prezidentas malonę
suteikia, o kai kuriems ne. Tai savotiška aukščiausios žmogiškosios galios
istorija: prezidentas lemia kitų gyvenimus, gali juos suprasti ir išgelbėti,
tačiau ar jis pakankamai drąsus ir ryžtingas bei teisingas, kai pats nė negali
atleisti mirusiai žmonai Aurorai, kurią nuolat idealizuoja, prieš 40 metų
neištikimybės fakto?
Režisierius puikiai sujungia malonės kaip tokios
sąvokos daugiareikšmes prasmes: kas yra malonė sau, kai suteikiant sau malonę
atsiveria malonės keliai kitiems? Prezidentas, dėl savo konservatyvių pažiūrų
ir tiesmukumo visų pravardžiuojamas „gelžbetoniu“, iš tikrųjų yra mąslus,
melancholiškas paniurėlis, kuris namuose slepia ištisą žmonos paliktą garderobą
ir negali susitaikyti su praeitimi. Išties, lyginant su ankstesniu filmu „Partenopė“,
šis filmas turi aiškesnę probleminę ašį, labiau „suveržtą“ siužetą, mažiau
primena nesibaigiantį ekstazę teikiančių vaizdų ir garsų pliūpsnį. Nors garsai
ir muzikos takelis šįkart irgi labai svarbūs: prezidentas klausosi repo,
dainuoja šalia sustingusių asmens sargybinių ir savaip permąsto savo galios ir
viešpatavimo pabaigą. Režisierius renkasi ne banalias politines intrigas, kas
galbūt gerame scenarijuje irgi būtų suveikę, bet sau būdingą mąslų stambių
priartinančių ir praplaukiančių kadrų dėlione išreikšti gyvenimo naštos
atsikratymą.
Vienoje scenoje prezidentas tampa kaip šiuolaikinis
Dievo ir Adomo (Siksto koplyčios paveikslas „Adomo sukūrimas“) perfrazavimas,
kada jis stebėdamas ekrane bando paliesti kosmonauto ištryškusią ašarą, žmogaus,
kuris nežino, kad yra filmuojamas, tikruosius jausmus (pagal kuriuos
tikriausiai galiausiai spręs, ar suteikti malonę žmoną nužudžiusiam istorijos
mokytojui) . Pabaigos scenoje klausydamas muzikos jis pats nusikelia į panašų
kosminį laivą ir ramybės būsenoje, be gravitacijos pirmąkart pajunta, kad
nebeliko prezidento naštos, nes malonė suteikta, išsilaisvinus nuo pareigos
teisti ir eiti vienos tiesos keliu, nesuklysti, nulemti kitų gyvenimus. Galiausiai,
nors prezidentas kalbasi senoviniu NOKIA 3310 modeliu, bet jo kadenciją žymi
modernus robotas šuo, kuris išeina kartu per jo paskutinę prezidentavimo dieną
į Romos gatves. Elektroninis robotas šuo simbolizuoja, sakyčiau, radikalią
prezidento vienatvę ir emocinį šaltį, pabrėždamas, kad net privačiose
akimirkose jį lydi ne gyva būtybė, o programuojama mašina. Tai kartu yra ir
absurdo elementas, nurodantis į prarastą ryšį tarp senojo pasaulio vertybių ir
technologinės, dehumanizuotos ateities, kuri neišvengiama. Ateities mašinos,
kurios nuspręs, kas iš tikrųjų ateityje bus malonė kaip reiškinys.
Filmas sukėlė daug minčių, kaip visada gražus ir
estetiškas, pilnas itališkos kultūros niuansų, kuriuos tikrieji italai dar
labiau atpažins ir suvoks, o mes tik žvelgsime kaip į religijos ir asmenybės
kultų apgaubtą prieštaringą šalį, manysime irgi viską kiekviename kadre suprantantys.
Gal ir suprantantys, bet ar viską išjaučiantys taip, kaip tie, kurie
gyveno/gyvena panašioje tikrovėje? Filmas „Malonė“ tyrinėja radikalią
aukščiausios valdžios vienatvę ir senstančio prezidento bandymą rasti žmogišką
ramybę tarp šalto diplomatinio protokolo bei sterilių technologijų. Pagrindinė
siužeto ašis sukasi aplink moralinę dilemą dėl eutanazijos, kai valstybės vadovas
turi pasirinkti tarp griežto įstatymo ir asmeninio gailestingumo savo
kenčiančiai žmonai. Galiausiai tai yra melancholiška meditacija apie „malonę“,
kuri pasiekiama tik tada, kai asmeninė atjauta iškeliama aukščiau už
institucinę galią ir viešas kaukes.
„Kam priklauso mūsų dienos?“ Ne kartą filme nuskamba
šis klausimas. Labai panašus į: „dėl ko mes gyvename?“ Tačiau šiame politinės galios
kontekste, sakyčiau, už šio klausimo slepiasi kitas: „ar gali kitų gyvenimas,
dienos, laikas priklausyti tam, kam suteikta malonė/našta (pasirodo, neatsiejami
dalykai) spręsti kitų gyvenimus?". Vienoje scenoje prezidentas sako, kad
Popiežius atstovauja patį Dievą, o jis kaip prezidentas – Dievo vaikus.“ Kiek
gali būti gailestingas ir maloningas Popiežius ir kiek prezidentas šioje Žemėje?
Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 70/100
IMDb: 7.5
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą