Filmas: "Malonė" / "La grazia"

 

Sveiki, mielieji!

 

Galima sakyti prieš metus buvau, tiesiogine to žodžio prasme, priblokštas Lietuvos kino teatruose pamatęs garsiojo italų režisieriaus Paolo Sorrentino filmo „Partenopė“ (2024). Iki šiol manau, kad jis mano vienas ryškiausių ir geriausių praėjusių metų filmų, pasižymintis magišku pasakojimu, pilnu Neapolio vaizdų, spalvų ir garsų. Filmas kaip vienas didelis ir įspūdingas, jausmingas vaizdo klipas apie grožį ir jo laikinumą. Daugmaž to tikėjausi po metų eidamas į naujausią Sorrentino filmą „Malonė“ (it. La Grazia), apie kurį jau buvau girdėjęs labai daug gerų atsiliepimų. Sorrentino filmus reikia žiūrėti kino teatruose, o ne namų sąlygomis – tas tikra tiesa!

 

„Malonė“ pasakoja apie išgalvotą Italijos prezidentą Marijaną de Santį, kurio vadovavimo šaliai kadencija artėja prie pabaigos. Jam liko septyni mėnesiai, o vienas didžiausių ir svarbiausių politinių sprendimų yra priimti arba atmesti plačiai šalyje diskutuojamą eutanazijos įstatymą. Italija labai smarkiai priklausoma nuo Vatikano ir Popiežiaus, čia prezidentas taip pat tariasi su, galima sakyti, antruoju šalies valdytoju, tad net šių dienų Italijos tikrovėje eutanazijos, LGBTQ ir aborto klausimai yra labai jautriai diskutuojami, nes Bažnyčia daro milžinišką politinę įtaką. Bet filme visų politinių sprendimų centre – prezidento suteikta malonė sunkių nusikaltimų žmonėms, kurie nužudė savo mylimuosius, nes šie kentė paskutinius savo mėnesius dėl Alzhaimerio, psichinių ligų, smurtavo. Kai kuriems prezidentas malonę suteikia, o kai kuriems ne. Tai savotiška aukščiausios žmogiškosios galios istorija: prezidentas lemia kitų gyvenimus, gali juos suprasti ir išgelbėti, tačiau ar jis pakankamai drąsus ir ryžtingas bei teisingas, kai pats nė negali atleisti mirusiai žmonai Aurorai, kurią nuolat idealizuoja, prieš 40 metų neištikimybės fakto?

 

Režisierius puikiai sujungia malonės kaip tokios sąvokos daugiareikšmes prasmes: kas yra malonė sau, kai suteikiant sau malonę atsiveria malonės keliai kitiems? Prezidentas, dėl savo konservatyvių pažiūrų ir tiesmukumo visų pravardžiuojamas „gelžbetoniu“, iš tikrųjų yra mąslus, melancholiškas paniurėlis, kuris namuose slepia ištisą žmonos paliktą garderobą ir negali susitaikyti su praeitimi. Išties, lyginant su ankstesniu filmu „Partenopė“, šis filmas turi aiškesnę probleminę ašį, labiau „suveržtą“ siužetą, mažiau primena nesibaigiantį ekstazę teikiančių vaizdų ir garsų pliūpsnį. Nors garsai ir muzikos takelis šįkart irgi labai svarbūs: prezidentas klausosi repo, dainuoja šalia sustingusių asmens sargybinių ir savaip permąsto savo galios ir viešpatavimo pabaigą. Režisierius renkasi ne banalias politines intrigas, kas galbūt gerame scenarijuje irgi būtų suveikę, bet sau būdingą mąslų stambių priartinančių ir praplaukiančių kadrų dėlione išreikšti gyvenimo naštos atsikratymą.

 

Vienoje scenoje prezidentas tampa kaip šiuolaikinis Dievo ir Adomo (Siksto koplyčios paveikslas „Adomo sukūrimas“) perfrazavimas, kada jis stebėdamas ekrane bando paliesti kosmonauto ištryškusią ašarą, žmogaus, kuris nežino, kad yra filmuojamas, tikruosius jausmus (pagal kuriuos tikriausiai galiausiai spręs, ar suteikti malonę žmoną nužudžiusiam istorijos mokytojui) . Pabaigos scenoje klausydamas muzikos jis pats nusikelia į panašų kosminį laivą ir ramybės būsenoje, be gravitacijos pirmąkart pajunta, kad nebeliko prezidento naštos, nes malonė suteikta, išsilaisvinus nuo pareigos teisti ir eiti vienos tiesos keliu, nesuklysti, nulemti kitų gyvenimus. Galiausiai, nors prezidentas kalbasi senoviniu NOKIA 3310 modeliu, bet jo kadenciją žymi modernus robotas šuo, kuris išeina kartu per jo paskutinę prezidentavimo dieną į Romos gatves. Elektroninis robotas šuo simbolizuoja, sakyčiau, radikalią prezidento vienatvę ir emocinį šaltį, pabrėždamas, kad net privačiose akimirkose jį lydi ne gyva būtybė, o programuojama mašina. Tai kartu yra ir absurdo elementas, nurodantis į prarastą ryšį tarp senojo pasaulio vertybių ir technologinės, dehumanizuotos ateities, kuri neišvengiama. Ateities mašinos, kurios nuspręs, kas iš tikrųjų ateityje bus malonė kaip reiškinys.

 

Filmas sukėlė daug minčių, kaip visada gražus ir estetiškas, pilnas itališkos kultūros niuansų, kuriuos tikrieji italai dar labiau atpažins ir suvoks, o mes tik žvelgsime kaip į religijos ir asmenybės kultų apgaubtą prieštaringą šalį, manysime irgi viską kiekviename kadre suprantantys. Gal ir suprantantys, bet ar viską išjaučiantys taip, kaip tie, kurie gyveno/gyvena panašioje tikrovėje? Filmas „Malonė“ tyrinėja radikalią aukščiausios valdžios vienatvę ir senstančio prezidento bandymą rasti žmogišką ramybę tarp šalto diplomatinio protokolo bei sterilių technologijų. Pagrindinė siužeto ašis sukasi aplink moralinę dilemą dėl eutanazijos, kai valstybės vadovas turi pasirinkti tarp griežto įstatymo ir asmeninio gailestingumo savo kenčiančiai žmonai. Galiausiai tai yra melancholiška meditacija apie „malonę“, kuri pasiekiama tik tada, kai asmeninė atjauta iškeliama aukščiau už institucinę galią ir viešas kaukes.

 

„Kam priklauso mūsų dienos?“ Ne kartą filme nuskamba šis klausimas. Labai panašus į: „dėl ko mes gyvename?“ Tačiau šiame politinės galios kontekste, sakyčiau, už šio klausimo slepiasi kitas: „ar gali kitų gyvenimas, dienos, laikas priklausyti tam, kam suteikta malonė/našta (pasirodo, neatsiejami dalykai) spręsti kitų gyvenimus?". Vienoje scenoje prezidentas sako, kad Popiežius atstovauja patį Dievą, o jis kaip prezidentas – Dievo vaikus.“ Kiek gali būti gailestingas ir maloningas Popiežius ir kiek prezidentas šioje Žemėje?

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.5

 

Maištinga Siela

Filmas: "Mergina rūke" / "La ragazza nella nebbia" / "The Girl in the Fog"

 Sveiki,

 

Šiais metais kažkas pasidarė su italų kinu, jų juostos plaukia pas mane viena po kitos tiek, kiek, atrodo, per dešimtmetį nebuvau matęs. Dar vienas, kiek senesnis filmas – italų rašytojo Donato Carrisi „Mergina rūke“ (ital. La ragazza nella nebbia) (2017). Įdomu, jog rašytojas pats ir ekranizavo savo romaną, kuris, beje, yra išverstas ir į lietuvių kalbą (Sofoklis, 2018).

 

Kaip aš pasiilgau detektyvų! Tokių grynuolių, sutelktų į galvosūkį, į įvairias hipotezes ir spėliones verčiančių kelti pasakojimų. Manau, artimiausiu metu pasidairysiu dar keletą detektyvų. Na, o šioji istorija mus nukelia į Alpių priekalnes, mažą religingą miestelį, kuriame dingsta jauna mokyklinio amžiaus mergina. Šią bylą imasi tirti garsus šalyje detektyvas Vogelis. Pastarajam nė motais nekalti žmonės, jam svarbiausia yra žinomumas ir kad byla viešojoje erdvėje būtų išspręsta. Kovodamas su slapukaujančia žurnaliste bei vietos psichologu, jis suranda atpirkimo ožį – vietos mokytoją, kuris galimai pagrobė merginą ir ją nužudė, tačiau mokytojas ne iš kelmo spirtas, jis ryžtingai nusprendė ginti savo interesus ir neigia nusikaltęs...

 

Detektyvo struktūra tik iš pažiūros klasikinė, nes suktas ir analitinio proto nestokojantis detektyvas tiria jaunos merginos dingimą. Siužetas susuktas tikrai gerai, nes per visą filmą spėjau sudaryti galimas filmo baigtis ir vieną visgi įspėti pavyko, tačiau, kaip ir dera apgaulingam siužetui, svarbu įtikinamai suklaidinti žiūrovą, kad jis dėl nieko nebūtų tikras. Štai kodėl man patinka detektyvai! Čia nerasite kažin kaip smarkiai ir įdomiai išplėtotų charakterių su sudėtingomis personalizuotomis istorijos (gal knygoje tas pavyko labiau, nežinau), tačiau intrigos istorijoje dėl to netrūksta. Labiausiai, kas šiame filme, sakyčiau, pavyko, yra perteikti detektyvų ir žiniasklaidos klerkų sandraugą, kuri toli gražu, tradiciškai turėtų atstovauti teisingumo pusei, bet atrodo labiau korumpuota nei tariamas ar galimas žudikas. Kiek kainuoja sukurti visuomenei spektaklį ir kodėl tam sudaromos sąlygos, filmas nedetalizuoja ir neanalizuoja, tačiau pateikia kaip faktą ir tu, žiūrove, daryk savus sprendimus ir prielaidas. Chamizmo ir užuominų čionai netrūksta, bet labiausiai šioji 2017 metais pastatyta drama man asocijuojasi su šių dienų tikrove dėl mokytojų streiko: šiaip ar taip atpirkimo ožiai net ir italų kine būna mokytojai, nes juos apjuodinti lengviausia ir paveikiausia dėl įsigalėjusio dvilypio profesinio įvaizdžio t. y., visuomenėje mokytojas turi būti pasitempęs ir be dėmelės, nes atstovauja tariamam prestižui, o iš tikrųjų jį spardo tas, kas netingi.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Didis grožis" / "La Grande Bellezza"

Sveiki, kino mylėtojai,

Italų režisierius Paolo Sorrentino tikriausiai, kritikų nuomone, sukūrė savo karjeroje geriausią filmą „Didis Grožis“ (La Grande Bellezza) (2013), kuris kuo puikiausiai patiko ir Lietuvos kino teatro žiūrovams, tačiau didesnio populiarumo, kaip ir reikėjo tikėtis, nesulaukė, nes filmas šaukte šaukia etiketės – „tik rimtesnei publikai“.

Galbūt ir visai nieko į Lietuvos kino teatrus, užkalkėjusius nuo komercijos, įmesti ir šį bei tą kitokio. „Didis grožis“ man pasirodė vienas ilgas itališkas epas apie gyvenimo nueitus metus, keliantis daugiau nostalgijos ir melancholiškų apmąstymų nei to tikrojo grožio, tačiau kas pasakė, kad ilgėtis nėra gražu, kad liūdesys nėra gražus? Filmas dvelkia ypatingais nacionaliniais aspektais, jis nupiešia ilgą italų visuomenės freską, tačiau ją galima pritaikyti bene visose pirmaujančiose pagal ekonomiką šalyse, kur esti ryškios takoskyros tarp pasiturinčiųjų, vidutiniokių ir šiaip žemiausių visuomenės sluoksnio atstovų.

Tai išties vienas iš tų filmų, kurie apie gyvenimą kalba visokiausiomis spalvomis, tačiau viskas žvelgiama iš 65 metų vyro apmąstymų skraistės, suteikiant viskam, kas yra ir buvo, tam tikro brandumo jausmo. Režisierius visgi įžiūrėjo grožį viskame – skausme, kuris atsiranda iš tuštumos, plepalų, alkoholio, linksmybių, sekso ir narkotikų ir kartu šalia eina įvykiai bei kadrai, kurie yra švelnūs, saulėti, lėti ir džiugūs – keičiasi erdvė, tačiau pagrindinis herojus tarsi vienur ir kitur jaučiasi dvasiškai sustabarėjęs, jis regi grožį visame kame ir jį mąsto, išmąsto ir permąsto, pats atsakydamas į filosofinius klausimus: kas yra gyvenimas, ko jis vertas, kam reikalinga meilė, kas yra ta pilnatvė, ko siekti, kai viskas jau pasiekta? Viską gražina saikingi ironijos potėpiai, o kartais ir ryškus groteskas. Ypatingai man keistai nuskambėjo šventosios vienuolės Marijos atėjimas į filmo pabaigą, jos atsidavimas, atsisakymas gyvenimiškų malonumų – tai pavaizduota su tokiu grotesku, kad imi mąstyti, ką režisierius turėjo galvoje, ar jis menkina katalikų pasaulėvaizdį, iš jo šaiposi, ar šaiposi iš to godaus ir pasimetusio žmogaus? Aišku, kaip visada vienareikšmiškų atsakymų nėra.

Pirmoji filmo pusė žiūrėjosi gan chaotiškai, nes vaizdai ir prasmė į bendrą prasmių ratą jungėsi ne iškarto, todėl sukėlė nereikalingo ištęstumo įspūdį, tačiau taiklūs pastebėjimai, ypač dialogai, vėl mane grąžindavo į tikrąją juostos esmę. O šiaip bendras vaizdas gan stiprus, įdomus, įmantrus, kartais netikėtas, todėl, kad sugebėjo prikaustyti ir provokuoti, laikau filmą patikusiu ir sėkmingu.

Kontrastų, ironijos, sarkazmo, melancholijos pritvinkusi kino juosta jau laikoma šių dienų šedevru. Aišku, joje randasi tas, ką galbūt ir galima įvardyti gyvenimu, randasi prasmė, nes toks tikriausiai ir yra tas gyvenimas, jis visko tuščiai pilnas, o baisiausia, kad nuo to niekur nepabėgsi, tą regi ir supranta senstantis pagrindinis veikėjas, kuris supratęs, kad gyvenimas anksčiau ar vėliau pasibaigs, užuot nusirovęs paskutinius plinkančius plaukus, įsipila viskio ir sūpuodamasis hamake prie Koliziejas, mėgaujasi saulėta diena ir ramybe. Gyvenimas tęsiasi.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela