„Kokia laimė, kai išeini į sceną,
atsistoji prieš pilną salę, ir tyli, ir tyli... Kiek gali tylėti? Kiek gali?
Kiek klausys tos tylos tavy? Man tai stebuklas, kuris nuvilnija. O kartais
stovi, numeriukai krenta, čeža popieriukai, mobilūs telefonai svirpia, ir
puikiai supranti, kad stebuklas neįvyksta. Deja, toks gyvenimas.“
Eglė Gabrėnaitė
Garsi Lietuvos aktorė Eglė Gabrėnaitė gimė 1950 m. rugsėjo
24 d. Vilniuje. Gimusi aktorių šeimoje –
jos tėvas Antanas Gabrėnas taip pat buvo aktorius ir režisierius, o motina Genovaitė
Gabrėnienė – aktorė, – Eglė nuo mažens buvo apsupta teatro aplinkos. Nors tėvai
niekada nevertė jos rinktis aktorės kelio, juokaudami sakė, kad aktorės duona
„kartoka“, teatras natūraliai tapo jos gyvenimo dalimi. Nors iš pradžių svajojo
tapti gydytoja, meilė menui ir teatrui nugalėjo. Aktorės talentas atsiskleidė
jau studijų metais: 1973 m. ji baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos
(dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) aktorių kursą ir netrukus pradėjo
sėkmingą karjerą.
Aktorės Eglės Gabrėnaitės kūrybinis kelias
neatsiejamas nuo Lietuvos nacionalinio dramos teatro (anksčiau Lietuvos
valstybinis akademinis dramos teatras), kur ji pradėjo dirbti iškart po
studijų, 1973 m. Čia ji sukūrė daugybę ryškių, įsimintinų vaidmenų, pelniusių
jai ne tik žiūrovų, bet ir kritikų pripažinimą. Gabrėnaitė garsėja gebėjimu
įkūnyti sudėtingus, psichologiškai gilius moterų personažus. Tarp jos žymiausių
vaidmenų – Ledi Makbet Viljamo Šekspyro „Makbete“, B. Brechto „Motušėje Kuraš“
sukurta Motušė Kurš, F. Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“ suvaidinta
Katerina Ivanovna. Aktorė taip pat yra sukūrusi svarbių vaidmenų kine ir
televizijoje.
Saulės Bliuvaitės filmas „Akiplėša“
(angl. Toxic) (2024 – tai jau antras šiais metais matytas geras
lietuviškas filmas! Lokarno kino festivalyje pelnė „Auksinį leopardą“. Nekomercinio
filmo braižą, tą, kurį laisvai galima „pasiųsti“ po Europos kino festivalius, o
pas mus pirmąkart buvo rodomas Kino pavasaryje. Nemažai apie šį filmą jau
prirašyta recenzijų, nuomonių ir pati filmo kūrėja taip pat ne kartą atviravo
apie „Akiplėšą“, prisimindama savo paauglystės metus, tad kaip ir nieko naujo
nepasakysiu, nebeišanalizuosiu, tik pasidalysiu pirminiais įspūdžiais.
Filmas jau rodomas beveik
visą mėnesį, tačiau salėje vis dar netrūksta žmonių – daugiausiai visgi renkasi
jaunos merginos, kurios ateina pasižiūrėti daugiau ar mažiau į savo tarpsnį
vaizduojamas merginas. Istorija mus nukelia į sunkiai apibrėžiamą laikmetį,
priešingai nei „Pietinia kronikas“, čia laikmečio ženklai susilieję, t. y. lyg
ir šie laikai, bet primena ir kokius 2005-uosius, kai tėvai išvažiuodavo dirbti
į Airiją, palikę vaikus seneliams, kur sunkiai atpažįstamame didmiesčio
pramoninio tipo gamykliniame-garažiniame rajone gyvena Marijos močiutė ir ji
palikta pas ją praleisti laiką, kol motina susitvarkys reikalus. Gyvendama čia
ir stipriai savimi nepasitikėdama ji visgi pasiryžta nueiti į toli gražu
pasitikėjimo neteikiančią modelio mokyklą, kur susipažįsta su patrakėle
Kristina. Iš pradžių pažinusios pavydo ir smurto kalbą Kristina ir Marija galų
gale susidraugauja, lankosi pas besikeikiančius ir savaip bjaurius bernus, rūko
ir geria, svajoja ištrūkti iš namų ir keliauti dirbdamos po pasaulį, tad imasi
drastiškų priemonių badaudamos, gerdamos parazitų kiaušinėlius, tampydamos kaulus
ir raumenis, besimokydamos vaikščioti aptrupėjusiais gamyklos asfaltais.
Filmas iš vienos pusės
nelinksmas, kiek slogus, kiek gali būti periferinės socialinės linijos paauglystė,
kur svajojama palikti abejotinus tėvus ir išvykti į pasaulį, kur, atrodo, tavęs
visi išsižioję tik ir laukia. Bendraudamos vulgariu žargonu, besigrumdamos
tarpusavyje merginos mokosi savotiško užsigrūdinimo, neprarasdamos svajonių,
apie kurias labiau linkusios nutylėti, nei išsakyti garsiai. Patiko man Marijos
kuklumas ir uždarumas, Kristinos atžarumas – abi jos kontrastingos, tačiau
viena kita papildo (Vesta Matulytė suvaidino Mariją, o Kristiną – Ieva
Rupeikaitė), kad užsidirbtų pinigų fotosesijai yra pasiryžusios netgi atlikti
erotinį masažą... Filmui svarbi aplinka ir erdvė, sutrūkinėjęs ir skurdus
pasaulis, nekokie tėvai, kurie po sunkių darbų nori nusitašyti ir seksuoti, tad
sterili ir neoninė, neperkrauta erdvė modelių agentūroje sukuria atotrūkį,
išryškina laukinukių grožį ir potencialą, jų patiklumą, jų trapumą ir aršumą. Filme
perteikta nemažai paauglių bendravimo kultūros, suaugusiojo akimis, labai
pavojingos, trikdančios, bauginančios, kurią, prisipažinsiu, provincijoje esu
matęs ir šiek tiek perpratęs, tad man tokie užmiesčio vakarėliai su degtine,
lauželiu ir rūkymu atrodė taikliai perteikti.
Mes esame pradėję kurti
laikmečio dešimtmečius persunktus filmus, kurie perteikia nostalgišką ryšį su prabėgusiais
tarpsniais, madomis, elgsenos kultūros ženklais. Tą byloja ne vien tik kinas,
bet ir mūsų grožinė literatūra, kuri terapiškai rekonstruoja siužetus, jau nugrimzdusioje
istorijon dėl galimybės, bet tokie bandymai rekonstruoti yra būdas susivokti,
kas mus pačius formavo kaip asmenybės, kur buvo padarytos klaidos, kuo mes
gyvenome, tikėjome ir kur nupuolėme, kas mus prikėlė. Nesakau, kad dabar
gyventi lengviau, šiandien paauglių pavojai kitokie, tačiau žvilgsnis į praeitį
„Akiplėšoje“ vis tiek buvo su šiokiu tokiu viltingu krislu, nes personažės labiau
subrendo, kad ir skausmingai, bet toks tatai kelias. Puikus eksperimentinis
filmavimas, kur veikėjai, kaip suprantu iš vaidybos, improvizuoja, pagauliai stengiasi
elgtis kuo natūraliau pagal duotas aplinkybes, o tai filmui suteikia įtaigos ir
autentiškumo. „Akiplėša“ man patiko.
P. S. Labai puikus plakatas
ir labai spalvingas lietuviškas filmo pavadinimas, kurio neperteiksi niekaip anglų
kalba tiksliau nei lietuviškai sudurtiniu daiktavardžiu akiplėša.
Paskutiniu
metu lietuviško kino nežiūriu dėl begalinio nusivylimo. Visgi paskutiniųjų metų
derlius suintrigavo ir norėjau iš esmės pamatyti du geriausius pastarųjų
metų filmus t. y. Jurgio Matulevičiaus „Izaokas“ ir Karolio Kaupinio debiutinį
ilgametražį filmą „Nova Lituania“ (angl. Nova Lituania) (2019).
Karolį Kaupinį žinau kaip puikų jauną ir idėjiškai mąstantį kino meno kūrėją,
todėl beveik neabejojau, kad šis jo filmas bus geras – nemeluosiu, prieš
peržiūrą kėliau šiokius tokius lūkesčius.
„Nova
Lituania“ sąlygotai pasakoja apie paskutiniuosius Nepriklausomos tarpukario
Lietuvos metus, kai pradeda kilti Antrojo pasaulinio karo grėsmė: iš rytų kyla
galinga raudonoji Rusija, o iš vakarų – nacistinė Vokietija, o kur dar lenkai,
okupavę Vilniaus kraštą, nuolat atakuojamas Klaipėdos kraštas. Ką darys
lietuviai? Ar jie priešinsis, ar priims naujus okupantus ir susitaikys su
varguolės Pelenės dalios tautos likimu? Anuomet realiai egzistavęs Pakštas
pasiūlė lietuviams keltis į Madagaskarą, toli nuo agresorių kaimyninių šalių,
iškeldinti visus lietuvius į kitą Afrikos pusę, nes ten saugiau, o ir pati
Afrika labai panaši savo geografine forma į Lietuvą, o Madagaskaras – tai Vilniaus
krašto simbolis. Bet kokiu atveju visa ta idėja tiek utopiška ir absurdiška,
kad skamba beveik neįtikėtinai drąsiai. Ją modernizavo ir prikėlė iš užmaršties
Marius Ivaškevičius, parašęs pjesę „Madagaskaras“, o vėliau pagal pjesę Rimas
Tuminas pastatė įspūdingą spektaklį.
Jeigu
spektaklis buvo komiškai perteiktas, tai „Nova Lituania“ su išgalvotais
analogiškais veikėjais labiau primena niūrų tarpukario noir stiliaus
filmą, kuriame Premjeras ir universiteto geografijos dėstytojas bando politinių
permainų metu įgyvendinti šias idėjas, svarsto tautos perkėlimą į geresnę
ateitį ir žemę idėjas. Žinoma, idėja labai absurdiška, profesorius vadovaujasi
idėja, kad „didžiausia sžmonių priešas – tuštuma“, todėl reikia tankiai
apgyvendinti žemę, kad jos niekas nepaveržtų, tarsi bandoma fizikinius dėsnius
pritaikyti nacionalinėms idėjoms. Visgi netrukus tampa aišku, kad Premjeras iš
tikrųjų išgyvena mirties laukimą, gyvenimo tuštybės aiškumą, o geografas Feliksas
namuose patiria menkaverčio vyro priekaištus iš atvažiavusios uošvės, o ir su
žmona, su kuria negali susilaukti kūdikio, santykiai šalti. Feliksas iš tikrųjų
išgyvena krizę. Du vyrai, idealistai, don kichotai, melancholikai svajotojai
apie geresnį tautos likimą iš esmės absorbuoja ir savo nesutvarko gyvenimo,
neįgyvendintų gyvenimo lūkesčių nusivylimą. Tikėdami, kad galima įgyvendinti jų
idėją bent teoriškai, jie leidžiasi prie Baltijos jūros, svajoja apie okupuotą
Klaipėdos kraštą, apie geresnį pasaulį, suka senoviniu automobiliu paplūdimyje
ratus, kol galiausiai įklimpsta kaip ir jų neįgyvendinamos svajonės.
Manau,
filmui pavyko išgauti filosofinę idėją, kaip du svajokliai nelaimingi vyrai
savaip patiria įsivaizduojamą pasaulį, gelbsti idilėmis ir įsivaizduojamą
Lietuvos valstybės laivą, tačiau jie pasmerkti likti tik svajotojais. Pagrindinius
vaidmenis sukūrę Aleksas Kazakevičius ir Vaidotas Martinaitis nusipelno
pagarbos. Apskritai filme pasirodo dabarties teatro legendos. Ką jau vien
reiškia pamatyti trumpame, bet įtaigiame pretenzingos motinos
vaidmeny Eglę Gabrėnaitę, ar Valentiną Masalskį, Rasą Samuolytę...
Tai iš tikrųjų gelmę
paliečiantis filmas, bet visumoje jis niūriai mąslus, mažai provokuojantis, Madagaskaro
idėja jau nebedaro įspūdžio. Kodėl mūsų lietuviškas teatras toks įspūdingai
gyvybingas, o kinas priplėkęs? Nemanau, kad K. Kaupiniui pavyko suprovokuoti
(akivaizdu, kad jis ėjo ne šiuo keliu), sužadinti emocijas, iškelti nematytų
idėjų, visgi režisierius išliko lietuviškai intelektualiai santūrus. Daug ką
atperka momentalus operatoriaus darbas, pauzės, išraiškos, spalvos, garso
takelis, tačiau istorija nukreipta į dviejų vyrų svajotojų vidinius pasaulis, o
tarpukario Lietuva labiau tampa dekoratyvi ir sąlygota. Tai nėra politinė
drama, tai, sakyčiau, filmas apie troškimą atsidurti savoje vidinėje Pažadėtoje
žemėje ir jaustis visaverčiu.
