Dienos citata: aktorius Russell Crowe apie baimę vaidinti, užtikrintumą, sceną ir darbą filmavimo aikštelėje

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Keletas aktoriaus Russell Crowe minčių apie aktoriaus profesiją.

*

„Baimė yra puikus kuras. Ji priverčia tave pasiruošti geriau nei bet kas kitas. Jei nesijaudini prieš lipdamas į sceną ar prieš kamerą, vadinasi, tau neberūpi.“

**

„Kritika yra kaip lietus. Jei esi pasiruošęs, ji tavęs nesušlapins. Aš žinau, kas aš esu, ir man nereikia svetimo žmogaus straipsnio laikraštyje, kad tai patvirtintų.“

Russell Crowe (g. 1964) pasižymi ne tik stulbinančiu diapazonu, bet ir itin stipria, fiziška ekrano prekyba. Nors gimė Naujojoje Zelandijoje, savo karjerą jis užsiaugino Australijoje, kol galiausiai sudrebino Holivudą devintojo dešimtmečio pabaigoje. Crowe garsėja kaip „metodinis“ aktorius, kuris visiškai pasineria į savo personažus – nesvarbu, ar jam tektų augintis raumenis gladiatorių arenai, ar numesti svorio ir išmokti sudėtingiausias matematines formules. Jo gebėjimas derinti grubią vyrišką jėgą su itin jautriu, emociniu pažeidžiamumu padarė jį unikalia figūra kino istorijoje.

Ryškiausias jo karjeros deimantas, be abejo, yra generolas Maksimas istoriniame epe „Gladiatorius“ (2000), už kurį jis pelnė „Oskaro“ statulėlę ir tapo pasauline superžvaigžde. Tačiau ne mažiau įspūdingas buvo jo pasirodymas dramoje „Nuostabus protas“ (2001), kur jis sukrečiančiai įkūnijo genialų matematiką Džoną Našą, kovojantį su šizofrenija. Kritikai taip pat dažnai išskiria jo ankstyvąjį vaidmenį neo-noir šedevre „Los Andželas slaptai“ (1997) bei kapitoną Džeką Aubrey nuotykių filme „Komandoras: Tolimoji pasaulio pusė“ (2003). Russell Crowe meistriškumas slypi tame, kad kiekvienam iš šių skirtingų herojų jis sugebėjo suteikti ne tik veidą, bet ir sielą, kurią žiūrovai prisimena dešimtmečius.

Maištinga Siela

Dienos citata: aktorė Eglė Gabrėnaitė apie tylą ir teatrą, žiūrovus

 

Sveiki,

 

„Kokia laimė, kai išeini į sceną, atsistoji prieš pilną salę, ir tyli, ir tyli... Kiek gali tylėti? Kiek gali? Kiek klausys tos tylos tavy? Man tai stebuklas, kuris nuvilnija. O kartais stovi, numeriukai krenta, čeža popieriukai, mobilūs telefonai svirpia, ir puikiai supranti, kad stebuklas neįvyksta. Deja, toks gyvenimas.“ Eglė Gabrėnaitė

 

Garsi Lietuvos aktorė Eglė Gabrėnaitė gimė 1950 m. rugsėjo 24  d. Vilniuje. Gimusi aktorių šeimoje – jos tėvas Antanas Gabrėnas taip pat buvo aktorius ir režisierius, o motina Genovaitė Gabrėnienė – aktorė, – Eglė nuo mažens buvo apsupta teatro aplinkos. Nors tėvai niekada nevertė jos rinktis aktorės kelio, juokaudami sakė, kad aktorės duona „kartoka“, teatras natūraliai tapo jos gyvenimo dalimi. Nors iš pradžių svajojo tapti gydytoja, meilė menui ir teatrui nugalėjo. Aktorės talentas atsiskleidė jau studijų metais: 1973 m. ji baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) aktorių kursą ir netrukus pradėjo sėkmingą karjerą.

 

Aktorės Eglės Gabrėnaitės kūrybinis kelias neatsiejamas nuo Lietuvos nacionalinio dramos teatro (anksčiau Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras), kur ji pradėjo dirbti iškart po studijų, 1973 m. Čia ji sukūrė daugybę ryškių, įsimintinų vaidmenų, pelniusių jai ne tik žiūrovų, bet ir kritikų pripažinimą. Gabrėnaitė garsėja gebėjimu įkūnyti sudėtingus, psichologiškai gilius moterų personažus. Tarp jos žymiausių vaidmenų – Ledi Makbet Viljamo Šekspyro „Makbete“, B. Brechto „Motušėje Kuraš“ sukurta Motušė Kurš, F. Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“ suvaidinta Katerina Ivanovna. Aktorė taip pat yra sukūrusi svarbių vaidmenų kine ir televizijoje.

 

Maištinga Siela

Mikhail Baryshnikov ir Ana Laguna: dvi šokio scenos legendos

 

Mikhailas Baryshnikovas (Michailas Baryšnikovas) ir Ana Laguna yra du iškiliausi XX ir XXI amžiaus šokėjų, palikę ryškų pėdsaką šokio meno istorijoje. Nors jų karjeros keliai ir stiliai skyrėsi, juos abu jungė neeilinis talentas, atsidavimas menui ir gebėjimas užburti publiką savo pasirodymais.

Mikhailas Baryshnikovas – tai gyva baleto legenda. Gimęs Rygoje, tuometinėje Sovietų Sąjungoje, jis greitai išgarsėjo dėl savo techninio virtuoziškumo, šuolių lengvumo ir sceninio magnetizmo. Nuo pat jaunystės, pradėjęs mokytis Vaganovos baleto akademijoje Sankt Peterburge ir vėliau tapęs Kirovo baleto trupės solistu, jis išsiskyrė iš minios. 1974 metais pabėgęs į Vakarus, jis tapo pasauline žvaigžde, šokdamas su American Ballet Theatre (ABT) ir New York City Ballet. Baryshnikovas ne tik atliko klasikinius baleto vaidmenis su neprilygstama gracija ir tikslumu, bet ir eksperimentavo su šiuolaikiniu šokiu, bendradarbiavo su įvairiais choreografais, tyrinėdamas naujas išraiškos formas. Jo pasirodymai scenoje visada būdavo energingi, kupini emocijų ir tobulai atlikti, palikdami nepamirštamą įspūdį. Jis taip pat sėkmingai išbandė save kine ir televizijoje, dar labiau praplėsdamas savo auditoriją.

 

Ana Laguna – tai šiuolaikinio šokio ikona, žinoma dėl savo gilaus emocionalumo, subtilumo ir stiprios sceninės asmenybės. Gimusi Ispanijoje, ji didžiąją savo karjeros dalį praleido Švedijoje, kur tapo pagrindine Mats Ek kompanijos „Cullberg Ballet“ šokėja. Ana Laguna įkūnijo modernųjį šokį, kuris dažnai buvo mažiau apie tobulą techniką, o daugiau apie vidinę tiesą, emocinį gilumą ir kūno kalbos niuansus. Jos pasirodymai buvo kupini jautrumo, pažeidžiamumo ir stiprios vidinės energijos. Ji puikiai perteikdavo sudėtingus personažus, priversdama žiūrovus pajusti kiekvieną judesį ir emociją. Ana Laguna yra puikus pavyzdys, kaip šokėjas gali peržengti fizines ribas ir tapti pasakotoju, gebančiu paveikti sielą.

 

Mikhailo Baryshnikovo likimas klostėsi sėkmingai ir įvairiapusiškai. Po įspūdingos šokėjo karjeros jis neatsiskyrė nuo meno pasaulio. Jis tapo American Ballet Theatre meno vadovu, vėliau įkūrė „Baryshnikov Arts Center“ Niujorke – centrą, skirtą įvairių meno rūšių, įskaitant šokį, muziką ir teatrą, kūrimui ir pristatymui. Šiandien, nors ir nebešoka pilnu etatu, jis vis dar aktyviai dalyvauja meno projektuose, kartais pasirodo scenoje su kameriniais šokio spektakliais, skaito poeziją ar dalyvauja fotografijos parodose. Jo palikimas yra ne tik jo legendiniai pasirodymai, bet ir indėlis į šokio edukaciją ir paramą jauniems menininkams.

 

Anos Lagunos likimas taip pat susijęs su nuolatiniu meno tyrinėjimu ir perdavimu. Nors jos intensyvi šokėjos karjera baigėsi, ji toliau bendradarbiauja su Mats Ek ir kitais choreografais, kartais pasirodydama scenoje arba padėdama statyti spektaklius. Ji yra tapusi įkvėpimu daugeliui šiuolaikinio šokio šokėjų ir choreografų. Ana Laguna, kaip ir Baryshnikovas, parodė, kad šokėjo karjera gali turėti daug veidų ir kad meilė menui gali vesti į ilgalaikę ir prasmingą veiklą, net ir pasitraukus nuo intensyvios scenos. Jų abiejų likimas – tai nuolatinis prisidėjimas prie šokio meno evoliucijos ir naujų kartų įkvėpimas.

 

Maištinga Siela