Spektaklis "Ką sakai?", režisierius Karolis Maiskis, Klaipėdos dramos teatras

 

Sveiki!

 

Klaipėdos dramos teatro aktoriaus ir režisieriaus Karolio Maiskio pastatytą paaugėjusiems vaikams, paaugliams ir iš esmės visai šeimai skirtą spektaklį „Ką sakai?“ mačiau gal prieš kelis mėnesius, bet vis nebuvo ūpo pasidalyti įspūdžiais, o po to ir pamiršau apie jį. Ne, ne dėl to, kad spektaklis būtų prastas ar nepavykęs, priešingai – būtų mano laikais kas nors atvedę jį pasižiūrėti, kai man buvo 12-13 metų! Teatras nuostabi šventė, pramoga ir emocijų įkrova, tad šiomis dienomis, pats galvodamas apie susikalbėjimo su pasauliu problemas, prisiminiau spektaklį „Ką sakai?“

 

Stebėtinai gerai ir suprantamai parašyta dramaturgija, kuri iš esmės nėra novatoriška, tačiau aktuali jaunimui, kuris patiria hormonų diktuojamas problemas. Pagrindinė veikėja Ema (aktorė Samanta Pinaitytė), patiria permainingą dieną. Nuo pat ryto išlipusi ne ta koja iš lovos ji ima elgtis atgrasiai, nesusikalba ne tik su broliu (aktorius Jonas Baranauskas), bet ir su tėčiu (aktorius Vaidas Jočys) bei mama (aktorė Sigutė Gaudušytė). Emai atrodo, kad jos niekas nesupranta, tačiau problema yra ta, kad ji pati kitų negirdi. Scenarijus pakrypsta siurrealistine linkme, kai Ema pradeda tiesiogine to žodžio prasme suprasti žmonių kalbos, ji aiškiai girdi kalbą, bet jos nebesupranta ir pamažu ima suvokti, ką reiškia, kai negali išgirsti kito žmogaus. Pasakojime atsiranda ir mistinė bevardė būtybė, repertuare pavadinta Keistuole (aktorė Renata Idzelytė), kuri vienintelė gali susikalbėti su Ema ir atverti jai skaudžią suvokimo tiesą...

 

Spektaklis apie paaugliškąjį ego, kai atrodo, jog pasaulis tau kažką skolingas, o tu jam nieko, kad visi turi tave girdėti ir suprasti, o tu tarsi kitų ne. Tai vienos dienos pamoka. Spektaklis dinamiškas, vietomis išties juokingas, margas ir spalvingas. Patiko ir scenografija, kai kurie aktoriai atlieka po kelis vaidmenis, pavyzdžiui, Sigutė Gaudušytė atliko ir mamos, ir fizinio lavinimo mokytojos vaidmenis (padariusios 50 000 žingsnių!) arba Vaidas Jočys, kuris buvo ir tėvas, ir autobuso vairuotojas. Aišku, absoliučiai sukonstruotas pagal populiariuosius Holivudo kino variantus iš animacinių ir vaidybinių filmų šeimai principus: aiški užuomazga, probleminė linija, kulminacija ir įprastinė happy end atomazga. Nepaisant struktūrinio nuspėjamumo ir kitų niuansų, klaipėdiečiai vėl pasistengė, kad šiaip jau elementarūs dalykai būtų išreikšti visiems suprantama masinio žiūrovo kalba, todėl pjesės realizuotos ištarmės nesudėtingos, įsimenančios ir pritaikytos, sakyčiau, bet kurio amžiaus grupės žiūrovui. Puiku, kad Klaipėdos dramos teatras pritraukia ir jaunąjį žiūrovą, augina jį sudėtingesniems projektams, o tai, sakyčiau, labai svarbu, nes teatrai turės ateityje savąjį žiūrovą.

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Sniego karalienė", režisierius Paulius Tamolė, Klaipėdos dramos teatras

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Kai ištinka teatro badas, tada eini į tokius spektaklius, į kuriuos nė nenumanei, kad kada nors eisi. Nepamenu, kada paskutinį kartą buvau vaikams skirtame spektaklyje, tad, žiūrėdamas į Klaipėdos dramos teatro repertuarą, pasirinkau tai, kas dar nematyta. O nematyta buvo 2021 metais gruodį įvykusi premjera „Sniego karalienė“, kurį pagal Hanso Christiano Andersono pasaką su Klaipėdos dramos teatro aktoriais pastatė režisierius Paulius Tamolė. Maniausi, kad šį spektaklį pažiūrėsiu su kokiais nors mokytojų atitemtais paaugliais, kurie vis maigys savo pritemdytus išmaniuosius, negalėdami nusėdėti, tačiau viskas dar kitaip – susirinko daugybė mažamečių, tėvelių ir mamyčių, tad pagalvojau: blogiau jau būti negali, nes jie tuoj pradės ožiuotis, spektaklį gadins...

 

Nieko panašaus! Pasirodo, į spektaklius eina padorūs tėvai su jau kultūriškai išauklėtais, dėmesį išlaikančiais vaikais, kurie visas dvi valandas sekė „Sniego karalienės“ pasakojimą. Buvau nustebintas, bet kitaip ir negalėjo būti: lenk medį, kol jaunas. Kitaip sakant, kiek pačios kultūros ir supratimo turi patys tėvai, tiek vaikai tai atspindi, tad iš esmės per visą spektaklį nė vienas vaikas nesiožiavo, neapsiverkė ir necyptelėjo.

 

O spektaklį „Sniego karalienę“ labai smagiai pats sužiūrėjau! Režisierius Paulius Tamolė laikosi klasikinės pasakos struktūros, suskaidęs pasakojimą į 7 fragmentus. Pasakojimo centre – Kajus (aktorius Jonas Baranauskas) ir mergaitė Gerda (aktorė Samanta Pinaitytė), kurie žaisdami patiria puikią vaikystę, tačiau vieną dieną Kajus atsiduria šaltos ir negailestingos Sniego karalienės akiratyje ir iš jos gauna bučinį bei veidrodžio šukę, kuri pakeičia Kajų, t. y. jis netenka šiltumo, žaismingumo ir atminties, nebegali žaisti, nebeatsako Gerdai, o galiausiai dingsta. Gerda leidžiasi į kupiną nuotykių kelionę ieškoti Kajaus, ji sutinka kalbantį varną, rūmuose aplanko princą ir princesę, galų gale ir pavojingus plėšikus, rožių raganą ir raguotuosius pakalikus, senę šamanę suomę, kol galiausiai jai pavyksta surasti Kajų ir jį atkerėti...

 

Labai smagiai susižiūrėjo, tad galiu įsivaizduoti, kaip turėjo patikti vaikams, kurie turi lakią vaizduotę ir lengvai geba susitapatinti su šios pasakos personažais. Smagu, kad šioje šiaip jau tragiškoje istorijoje P. Tamolė randa komiškų pasakojimų elementų. Pavyzdžiui, aktorius Vaidas Jočys sukuria itin komišką ir prajuokinantį varnos personažą, Renata Idzelytė – dvilypę plėšikę, kuri ir atšiauri, ir kartu labai gailestinga. Visoje pjesėje veikia trys kipšiukai, kurie kalba bendratimis, primena niekšelius grinčus, nes visuomet stengiasi ką nors iškrėsti pikto, sugadinti. Smagu buvo pamatyti labai retai scenoje matomą aktorę Reginą Arbačiauskaitę, kuri atliko Gerdos močiutės vaidmenį. O jau kokio grožio ir šaltumo Eglės Jackaitės sukurta Sniego karalienė...

 

Išties manau, kad „Sniego karalienė“ labai klasiška, išlaiko pasakos atmosferą ir šventinę nuotaiką, juolab kad rodomas šventiniu periodu. Patiko, kad režisierius nenuėjo itin moderniais teatros sprendimais, prifarširuodamas instaliacijų, šviesų efektų, priešingai – sukūrė klasikinį variantą, kuris iš esmės kviečia apmąstyti draugystės vertę. Kaip pats režisierius sako: „Čia kalbama apie santykių atšalimą, susvetimėjimą tarp šeimos narių, draugų, artimųjų. Kodėl kartais taip atsitinka, kad mūsų širdys ima ir pavirsta ledo gabalėliu?“ Tik gerumu galima kitą „užkrėsti“ gerumu, tik šypsena gali kitą irgi priversti nusišypsoti. Galų gale, tą ir parodo personažė Gerda, kuri ištirpdo Sniego karalienės kerus.

 

Labai gražios ir gausios bei dinamiškai besikeičiančios dekoracijos! Scenografija išties apgalvota, masyvi. Labai graži Sniego karalienės suknelė (čia tikriausiai reikia liaupsių pasakyti kostiumų dailininkei Kristinai Voytsekhovskayai). Nesigailiu žiūrėjęs su kitais vaikais, buvo išties smagu susitapatinti, vėl pamatyti puikiai žinomus aktorius kitokiuose amplua ir gerai praleisti laiką. Išėjęs pagalvojau: nors spektaklis ir skirtas vaikams, galima jį kuo puikiausiai žiūrėti ir suaugusiems, nes H. Ch. Andersono pasakos gana universalios ir aktualios šiandien.

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Vakarų krantinė", režisierius Adomas Juška

 

Sveiki, teatro mylėjai,

 

Aną savaitę teko Klaipėdos dramos teatre pamatyti režisieriaus Adomo Juškos pastatytą spektaklį „Vakarų krantinė“. Nors premjera įvyko pernai, tačiau tik šiemet pavyko pamatyti spektaklį, pastatytą pagal žymaus prancūzų dramaturgo Bernardo Marie Koltèso (1948–1989) 1983 metais parašytą pjesę. Apie dramaturgą ir jo kontekstus nekalbėsiu, apie tai neseniai ką tik puikiai ir labai plačiai (kartu ir apie A. Juškos pastatymą) parašė Vytautas Lukaševičius 15min.lt straipsnyje „Susvetimėjimas, kurį galinuplauti tik tvanas: spektaklio „Vakarų krantinė“ recenzija“. Rekomenduoju paskaityti, o aš pasidalysiu tik savo subjektyviu žvilgsniu.

 

Tiesą sakant, spektaklis klampino ir stebino, klampino ir stebino. Aktoriai iki čiurnų su batais turškiasi didžiulėje krantinės seklioje užtvindytoje krantinėje, kurią rėmina surūdijusi pertvara, žyminti dviejų pasaulių ribas. Istorija keistoka, iš tikrųjų primena netgi savotiškai S. Beketo „Belaukiant Godo“, nes vienas iš pagrindinių veikėjų Morisas į Vakarų krantinę atvyksta numirti, nes jam gyvenimas išseko, jis net neprisimena, kur padėjo savo milijonus, o paskui jį bėgiojanti asistentė Monika (aktorė Renata Idzelytė), kvailai jį įsimylėjusi, stengiasi atkalbėti nuo savižudybės. Dariaus Meškausko kuriamas veikėjas silpnavalis, trokšta, kad jį „surytų“ žemesnysis sociumas, nes pats neįstengia sau atimti gyvybės. Tuo pačiu greitai išryškėja ir čionai gyvenančios šeimynėlės gyvenimas, kurie nieko daugiau nemato ir nesitiki iš gyvenimo, tik tvano, kuris juos išgelbės. Motina serga onkologine liga, tėvas neprisimena savo sūnaus, nes likęs abejoti savo tėvyste, sūnus, trokštantis išvykti su tėvo palaiminimu, bet vis kažko delsiantis, ir paauglė Klerė (aktorė Digna Kulionytė) maištininkė, kuri nori kuo greičiau užaugti. Visi šie žmonės gyvena socialinio dugno klane, tiesiogine ir netiesiogine prasme jie įklimpę į savo asmenines pelkes kaip ir jų santykiai, ir visas pasaulis, jie prarūgę, ydingi, jie papirkinėja, jiems nesvetimi narkotikai ir prostitucija, o turtingą žmogų atpažįsta iš toli ir stengiasi jį išnaudoti, griebtis kaip už kokio šiaudo.

 

Iš tikrųjų pjesės medžiaga, tiesą sakant, man pasirodė nuobodoka. Nieko pozityvaus mums ši istorija nerodo (kaip dažniausiai ir būna rimtuose draminiuose spektakliuose), tačiau nepasakyčiau, kad pasijutau kaip nors „nepatogiai“, neturėjau pretenzijų, kad spektaklis dar pataikautų ir moralizuotų. „Vakarų krantinė“ įspūdinga savo pastatymu, o išparceliuotos istorijos, skylančios ir besijungiančios į vilties netekusį pasaulį atrodo tamsiai tragiškos. Manau, Juškai pavyko sukurti pasaulio vietą, kur galima kaip vienišiems mamutams paklysti ir numirti, nors pagrindinis veikėjas Šarlis (aktorius Donatas Želvys) turi vilties išvykti ir susikurti kitokį gyvenimą, tačiau ir toji paskutinė viltis pamažu užgesinama.

 

Didelį įspūdį paliko aktorė Eglė Barauskaitė, jos išraiška, stotas, balsas ir įsijautimas buvo jaučiamas iš toli. Aišku, kiti aktoriai taip pat labai šauniai padirbėjo, jau daug metų matau jų kolektyvinius projektus ir man kaskart Klaipėdos aktorių komanda suskamba savitai jautriai ir puikiai, tarsi kaskart į sezoną atvyktum kaip į kokią šeimą: asmeniškai nepažįsti, bet pažįsti juos per sceną, matai, kam plaukai ataugo, kas pasikirpo, kaip pasikeitė ir pan.

 

Spektaklis egzistencialistinis ir vaizduoja socialinį ir dvasinio išsekimo absurdą ir tas absurdas vis dar stebina. Stebina, kad vieni trokšta susinaikinti, nors yra milijonieriai ir visko pertekę, bet perdegę nuo visko, o neturtėliai trokšta geresnio gyvenimo, bet jo negali gauti. Veikėjai vaikšto vandeniu palei sieną tarsi prašydami išmaldos vieni iš kitų ir Dievo, bet Dievas tegali atsiųsti tik viską nušluojantį tvaną, kad šis Tartarą ir kančios ratus primenantis pasaulis būtų nuplautas. Visgi man spektaklis padarė įspūdį ir gal iš tų paskutiniųjų trijų, kuriuos mačiau Klaipėdos dramos teatre, patiko labiausiai. Gal ne veltui sulaukė tiek dėmesio ir apdovanojimų?

 

Maištinga Siela

Spektaklis: „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ (rež. Agata Duda-Gracz)

 Sveiki,

Teko išeiti su šypsena iš Klaipėdos dramos teatro, kuriame mačiau režisierės Agata Duda-Gracz pastatytą įspūdingą dviejų valandų trukmės spektaklį „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“. Kitaip sakant, apie garsų italų baroko laikotarpio dailininką Michelangelo Caravaggio (1571-1610), kuris nugyveno audringą ir intriguojantį gyventoją, tokį, kokį nugyveno ir kiti žymūs renesanso ar baroko dailininkai, kurių biografijos apipintos legendomis.

Tiesą sakant, prieš keletą mėnesių perskaičiau meksikiečių rašytojo Alvaro Enrigue romaną „Staigi mirtis“, kuriame autorius vaizduoja Karavadžą žaidžiantį tenisą, pastarasis mačas išprovokuos žmogžudystę ir nulems vieno geriausio ir įdomiausio to meto dailininko pabėgimą iš miesto. Visgi rašytojas visiškai kitokiais rakursais perteikia Karavadžo temperamentą (beje, rekomenduoju paskaityti, nes labai įdomiai ir išmoningai parašyta knyga). Režisierė, aišku, remiasi visiškai kitais šaltiniais. Scenoje perteikia Karavadžą (aktorius skusta galva, kuris neatitinka absoliučiai klasikinio dailininko italo, pastarasis dažniausiai vaizduojamas vešliomis juodomis garbanomis), bet ne esmė, visgi įspūdingiausia šio spektaklio dalis – ekspresija ir gebėjimas pasakojant biografinius Karavadžo štrichus perteikti stacionariai jo sukurtus pačius garsiausius paveikslus.

Dailininkas ne tiek jau daug paliko paveikslų, tačiau įėjo į istoriją kaip juodos ir baltos šviesos kontrasto paveiksluose naudotoju, todėl jo didelė dalis paveikslų, žinoma, nutapytų religinėmis temomis, nes užsakovai buvo bažnyčia, tad darbai primena ekspresyvius nušvytimo momentus tam tikrose kančios, euforijos, misterijos, apsireiškimo ar žudymo scenose. Galimas daiktas, kad Karavadžas sukūrė ir krikščioniškų šventųjų štampus, ir pirmiausia pagalvoję, kaip galėjo atrodyti šventieji, mes esame veikiami Karavadžo klasikos.

Grįžtant prie įspūdingo spektaklio, kuris gan sunkokai, tikriausiai, žiūrėtųsi tiems, kurie apie Karavadžą nieko nežino. Todėl labai rekomenduoju atlikti prieš spektaklį savo namų darbus, paguglinti esminę informaciją apie dailininką, pasižiūrėti jo dailės paveikslų, patyrinėti jo dailės darbų temas, raišką, nes po to daug ką atpažinsite spektaklyje ir suprasite scenografijos esmę: dailininko bandymas tapti genialiu ir pripažintu dailininku, kokie buvo pirmtakai iš renesanso, Karavadžą veda į bohemijos pasaulį. Spektaklyje vaizduojama jo liguista meilė prostitutei Lenai, kuri tampa jo įkvėpimo šaltiniu tapant Šv. Mergelę Mariją. Kitą vertus, režisierė tą kontrastą labai ekspresyviai išnaudoja, nors pats Karavadžas buvo, sakyčiau, labiau homoseksualas, nevengė vyriškos erotikos, kuri įkvėpė tapyti šventuosius vyrus.

Keletas Karavadžo paveikslų reprodukcijų religinėmis temomis, kurias galite pamatyti šiame spektaklyje.

Spektaklis skirtas N-18, aktoriai drąsiai kai kuriose scenose vaidina absoliučiai nuogi, manieringai imituoja savo homoerotiška maniera renesanso ir baroko dailės minkštą ir nenatūralią pozą dailėje. Iš esmės tai veikia pačiame spektaklyje ir kaip parodija, ir kaip ironija, iš kitos pusės deklaruoja to meto dailės kanonus. Kontrastų, kurie kuria ironiją, esama ir daugiau, pavyzdžiui, išjuokiamas veidmainiškas katalikų bažnyčios kardinolų pasaulis, popiežius vaizduojamas kaip šuns galva, apsupta gudrių ir įtakingų patarėjų, pilkųjų kardinolų, pastarieji lankosi viešnamiuose ir po pasidulkinimo duoda išrišimą savo nuodėmingosioms. Karavadžas kaip tikras dailininkas visada priklausė to meto bohemiškam skurdžiam luomui, tad įdomu, kad geriausios jo paveikslų idėjos kilo ne spoksant Da Vinčio darbus, o kokios smuklės kertėje. Scenoje svarbi prieblanda, apšvietimas, kuris imituoja Karavadžo paveikslų spalvas, tamsa slepia išvirkusią ir dažnai viešai pozuojama katalikų netikrą vertybių pozą, todėl visas spektaklis pulsuoja šventųjų ir lengvabūdžių orgijomis, kurios iš esmės yra beveik tapačios, tik vieni turi galią ir turtus, o kiti yra priversti išgyventi mekendami avimis.

Man įspūdingiausiai perteiktas spektaklio finalas, kuriame Karavadžo teismas sutampa su genialumo savotišku suvokimu ir pripažinimu. Jo galvoje gimę modeliai, paveikslo fragmentai, paveikti renesanso ir antikos pozų, tampa ir jo teisėjas, ir jo sąžinės gynėjais. Spektaklį lydį nuolat ekspresyvi muzika, kuri paryškina pulsuojančias orgijas ir tamsų dramatizmą, beje, nustebau, kad šis garso takelis yra išleistas vinilo pavidalu ir galima įsigyti už 25 eurus. Prieš eidamas į spektaklį nieko pernelyg nesitikėjau, tačiau likau maloniai nustebintas, ne kartą pravėriau burną nuo perteikto paveikslų misterijos. Intelektualu, ekspresyvu, meniška.

Mano įvertinimas: 9/10

Jūsų Maištinga Siela 

Spektaklis: "Elzės žemė" režisierius Povilas Gaidys

 Sveiki,

 

Jauna rusų dramaturgė Jaroslava Pulinovič (g. 1987) parašiusi pjesę „Elzės žemė“ tikriausiai net negalvojo, kad ją pastatys Klaipėdos dramos teatras. Istorija išties paprastutė, tarsi žiūrėtum kokį nepriklausomo kino pastatymą apie paskutinę gyvenimo meilę tarp senų žmonių. Veiksmas vyksta tolimame Sibire, jos provincijos kaime, klampioje vietovėje, kur tremtiniai jau seniai įleidę savo šaknis į vietos žemes ir net neketina niekur grįžti. Pjesės pagrindinė veikėja – 76 metų Elzė, kuri neseniai palaidojo savo vyrą, kuris visą gyvenimą, kiek tik ji pamena, ją ujo ir neparodė nė menkiausio švelnumo. Regis, Elzė tenori vieno – užtarnauto poilsio savo namuose, mėgautis pradarytu langu ir tuščiais namais, bet netrukus, prižiūrėdama savo proanūkę, ji sutinka ką tik čia sodybą nusipirkusį vienišaujantį geografijos mokytoją Vasilijų. Vasilijus nevynioja nieko į vatą ir iškart pradeda ją kalbinti ir merginti, tačiau Elzė ką tik tapusi našle neleidžia sau tokios prabangos, nors širdis ir virpa, o kojos pačios vis linksta į Vasilijaus pusę...

 

Iš tikrųjų turime Romeo ir Džuljetos istoriją. Prieš šių senų ir vienišų žmonių santykius beveik visi, kas netingi. Vietiniai gyventojai pašaipiai apkalba, o vienintelė Elzės dukra Olga, atrodo, tiesiog iš proto eina ir vadina motina išdavike, toji, kuri vos tėvui numirus jau matuojasi rožinę vestuvių suknelę.

 

Iš tikrųjų spektaklis labai nuoširdus ir žmogiškas, prisilaikantis labai paprastų kasdieniškų problemų. Ar gali visą gyvenimą žmogus nugyvenęs sudėtingą gyvenimą pagaliau būti laimingas? Ar pirmoji ir paskutinioji meilė gali būti kaip dovana ar nuopelnas už tą sunkų gyvenimo įdirbį? Ir apskritai spektaklis kelia amžiaus ir meilės saldybės požiūrio problemą jaunystės kulto ištiktoje visuomenėje. Scenografijoje vis akcentuojami guminiai botai, kuriais veikėjai atklampoja vienas pas kitą, jie rodo ne tik Sibiro atšiaurumą, bet ir gyvenimo sunkumą, permirkusią sunkią žemę, sunkų gyvenimo įdirbį ir pripratimą. Kontrastas, kai Elzė įsigyja paauksuotus batelius, viskas tampa taip trapu, kad negali nepatikėti tuo pražydusiu vyšnių sodu. Ir šiaip, spektaklis labai dvelkia rusų klasikine dramaturgija – rusas labai nori meilės ir laimės, o jos siekimo pastangos dažniausiai, kaip Čechovo dramaturgijoje, apvainikuoja dar didesnės kančios ir nusivylimas.

 

Jautrus ir paprastas spektaklis, kuris patiks seno dramos teatro sukirpimą mėgstantiems. Čia nerasite sprogimo, provokacijos ar bandymų kažin kaip aktualizuoti ir sumoderninti klasikinę istoriją. Tyrumas pasilieka tame lange, kurį Elzę leido sau atidaryti, pajusti, jog laimė čia pat pasiekiama, vos tik pradeda lyti ir ji su nepažįstamu Vasilijumi gali valgyti kaip maži vaikai po stalu saldainius ir prisiminti gyvenimą. Tačiau viskas veda, kaip jau minėjau, į rusiškos pjesių atomazgos variantą ir kaži kaip spektaklio dar pirmojoje dalyje tą pajutau. Nepaisant visko, sakyčiau, tai pats sąžiningiausias ir paprasčiausias paskutiniu metu matytas spektaklis, kuris deklaruoja labai paprastus dalykus, kalba universalia meilės, atjautos ir baime suklysti kalba.

 

Jūsų Maištinga Siela