Spektaklis "Fragmentas" (režisierius Dmitry Krymov)

 

Sveiki,

 

Kai atrodo, kad geriau šį sezoną Klaipėdos dramos teatre nieko nebepamatysiu, staiga įvyksta stebuklas su režisieriaus Dmitry Krymov spektakliu „Fragmentas“, kurį jis parašė ir sukūrė, remdamasis Čechovo pjesės „Trys seserys“ fragmentu apie Olgą. Šį rudenį mačiau kitą jo spektaklį, pastatytą irgi su Klaipėdos dramos aktoriais, „Requiem“ ir jis man nelabai patiko, lyginant su „Fragmentu“. Jau iš dviejų matytų spektaklių galima įžvelgti savitą režisūrinį stilių, režisierius mėgsta perkurti ir sulieti fragmentuotas skirtingas pjesių medžiagas, „apauginti“ savo vizija, moderninti, dekonstruoti.

 

Spektaklis „Fragmentas“ turi išskirtinę scenografiją, kuri vienu metu atrodo tokia socialiai lokali – seniai remonto nemačiusi laiptinė su senoviniu liftu. Pirmojoje scenoje daug pasikartojimo, niekas beveik nekalba, atrodo susvetimėję, prasilenkiantys veikėjai abejingi vieni kitiems, kol jų nesuvienija gaisras. Gaisras labai svarbus Čechovo „Trijų seserų“ pjesėje, tai griaunančioji stichija, kuri iš esmės sugriauna ir Olgos gyvenimą, kuri tampa Samanta Pinaityte. Tiesą sakant, vienu momentu išardoma spektaklio čechoviška atmosfera ir veikėjai tampa aktorių prototipais ir po didžiojo gaisro, kuris sudrebina visą salę, atsiranda suskilęs pasaulis. Aktoriai sėdasi griuvėsiuose žiūrėti seno karinio filmo apie meilę, o Samanta, Olgos aktorė, bando susivokti savo gyvenime, bet viskas, ką ji gali, tik mėgautis aukos pozicija, bet dar labiau mėgaujasi susirinkę kolegos, kad gali padėti demonstruodami dirbtinį altruizmą ir empatiją.

 

Nors iš spektaklio „Fragmentas“ galėtum tikėtis kaip iš „Requiem“ dar daugiau susiskaidymo ir atskirų novelių-etiudų dustinį, visgi šis „Fragmentas“ išsirutuliojo į vientisą teatrinį sumanymą, kuris duoda žiūrovui ir jausmų, ir apmąstymų. Įspūdingai perteikta gaisro scena, kuri nušluoja turtus, vyšnių sodus ir gyvenimus, atrodė, kad scenoje iš tikrųjų vyko gaisras! Klaipėdos dramos teatro scenoje tokio sumišimo dar neteko matyti... Ir staiga iš nebylaus pirmosios spektaklio dalies, kada sudūžta veikėjų gyvenimai, ateina parodijuoti pasiplepėjimai, mūsų visuomenės paviršutiniškumas. Moteris, valganti vynuoges ir išgyvenanti, kad negali padovanoti nuo gaisro nukentėjusiems savo rūbo, nes, mat, jis turi skylę. Rūkanti elegantiška moteris su juoda skrybėle, įkūnijančią pačią mirtį ir čechovišką ramybę (galima gerti arbatą arba ramiai sėdėti ir rūkyti, kol liepsnoja gyvenimai). Manau, spektakliui pavyko įvairiais štrichais perteikti mūsų gyvenimo trapumą ir retsykiais pernelyg didelį paviršutiniškumą – nelabai režisierius temiškai pabėgęs nuo Čechovo?

 

Šįkart aktorių kolektyvas dirbo itin smagiai ir atsidavęs, labai susikalbėjo scenoje ir veikė nepaprastai darniai keldami šurmulį, chaosą, liedami ašaras. Toji scena su filmu gal kiek truputį pasirodė ištęsta, nors ir pateisinama. Pabaigoje aktoriai užtraukia prancūziškai, norėdami padėti Samantai išgyti, pralinksminti, tačiau Samanta vis verkia, ji tampa gerų kolektyvinio „draugų“ sukurta karikatūra, nes kažin, ar begalima toliau gyventi kaip anksčiau, kai viltys ir likimai sudužę ir sudegę.

 

Spektaklis išties padarė gerą įspūdį.

 

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis "Requiem", režisierius Dmitry Krymov, (Klaipėdos dramos teatras)

 Sveiki, skaitytojai,

 

Šį rudenį savo spektaklių seriją pradedu nuo Klaipėdos dramos teatro spektaklio „Requiem“, kurį pastatė Dmitry Krymov su lietuvių aktoriais. Tiesą sakant, nebuvau matęs nei šio spektaklio, nei „Fragmento“, kurį režisierius taip pat pastatė su Klaipėdos dramos aktoriais, todėl nežinojau, ko iš tikrųjų reikia tikėtis.

 

Spektaklis sąlyginai neilgas, vos pusantros valandos, vietas gavau pirmoje vietoje ir po ilgos darbo dienos tikėjausi nemenkos įtraukties, kad „nusiplautų“ visa toji kasdienybė. Spektaklis parengtas pagal japonų rašytojo Haruki Murakami romaną „Kafka pakrantėje“. Jį skaičiau prieš kokius ketverius ar penkerius metus ir man romanas, kad ir patiko, tačiau Murakamio literatūra plačiau nesusidomėjau ir nusprendžiau, kad tai paskutinis šansas šiam rašytojui. Režisierius pasiima tam tikrus romano motyvus, t. y. varganą vaikų mokytoją, kuri atsakinga už grupės vaikų mirtis ryžių kalno dauboje. Atrodo, medžiaga sudėtingai psichologiška, nes istorija scenoje prasideda nuo to, kaip mokytoja apklausiama tardytojo.

 

Aktorė Samanta Pinaitytė labai stengiasi perteikti sutrikusios, išsiblaškiusios, didelį šoką ir to šoko neigimą išgyvenančią mokytoją. Tardymas trunka didžiąją dalį šios scenos ir žiūrovas yra „panardinamas“ į bandymus suprasti, kas iš tikrųjų įvyko. Naudojami vietoj vaikų simboliniai pliušiniai žaislai. Pamaniau, kad pernelyg banalu juos visur tampyti, mėtyti, skandinti, tačiau finalinėje scenoje pasirodę persirengę aktoriai pagal tuo pačius žaislus sukelia nemažą efektą, jog įmanoma išdidinti ir priartinti šiaip jau scenoje banaliai atrodančius dalykus ir padaryti virsmo stebuklą. Scenografija apskritai efektingai šiame spektaklyje tvarkoma, ką vien jau reiškia tas maksimalių išbandymų reikalaujantis aktorei Dignai Kulionytei vandens cisternas, kuriame ji nuskęsta vaidindama Ofeliją iš Šekspyro „Hamleto“. O tasai didžiulis medis, į kurį įsipainioja parašiutininkas? Taip pat.

 

Jeigu su scenografija viskas aišku ir pateisinama, tai scenarijus, tenka pripažinti, nepavykęs. Nepatiko ir neįtiko man ir mano kolegai pjesės siužetiniai fragmentų durtiniai, jie atrodė eklektiški, besilaikantys dėl trapios gimusių, mirštamų ir negimusių veikėjų vaikų minties, tačiau kažkas pernelyg sutrūkinėję. Visiškai nepatikęs intarpas apie besikeikiantį rusiškai vyrą, kuris baisiausiais 10 minučių rėkia, kaip užmušiąs parašiutininką, o po to su meile ir nuostaba traukia žaislus, skalbimo mašiną ir pasakoja savo Mašai, kaip visa tai praturtins jų ir jų vaikų gyvenimus. Nelabai tinkama ir Ofelijos scena: kol leidžiamas vanduo, Hamletas bando prisiminti, ar iš tikrųjų Ofeliją mylėjo ir jai ką nors dovanojo, žadėjo. Scena ištęsta iki negalėjimo, veikėjai nesusikalba (čia ir buvo tokia idėja), tačiau kam tiek pastangų dėti tokiai paprastai minčiai? Žiūrovas paliktas tik stebėti ir laukti, kad toji Ofelija kuo greičiau nuskęstų.

 

Patiko pats spektaklio finalas, jis vizualiai ir emociškai apjungia pirmąjį pasakojimo skyrių, tačiau spektaklio visuma labai fragmentiškai sumišusi, besijungianti idėja tampa mikro padrikų novelių, literatūrinių idėjų ir ištraukų hibridiškas chaosas, kuris nesukuria žiūrovui vientiso emocinio išgyvenimo, todėl spektaklis kelia daugiau ne diskusijas ir prasmių paieškas, kiek bandymą po jo suvokti, ar tikrai viskas gerai su scenarijumi? Spektaklis neprovokavo, bet bandė emociškai išsakyti geresniojo pasaulio ateinančioms ir esančioms vaikų kartoms poreikį, atsakomybės svarbą, pasaulis kaip gėrio ir blogio scena, atsiprašymas, kad ankstesnės kartos nepasirūpino pasaulio tobulumu, tačiau „sutrupintas“ scenarijus į kaleidoskopą pavirto vaizdeliais ir etiudais, bet ne Klaipėdos dramos teatro premjeriniu numeriu, kuriuo galėtų didžiuotis.

 

Maištinga Siela