Knyga: Alice Munro "Brangus gyvenime"

 Alice Munro. „Brangus gyvenime“ – Vilnius: Alma littera, 2014. – p. 312.

 

Sveiki, brangieji skaitytojai,

 

Ką žinau iš kanadiečių rašytojų? Tikrai, kad Margaret Atwood! Nemažai jos kūrinių išleista ir išversta į lietuvių kalbą, ji man toji, kuri apskritai reprezentuoja Kanadą ir jos literatūrą. 2013 metais gal kam buvo nemaža nuostaba, kad literatūros Nobelio premija buvo skirta apsakymus rašančiai kanadietei Alice Munro (1931-2024), nes daug kas lažybose statė už Haruki Murakami, kuris, tenka pripažinti, galbūt niekada to Nobelio ir negaus. Rašytoja taip pat 2009 metais pelnė Tarptautinį Bookerį (anuomet buvo kitokios šios premijos taisyklės). Paskutinė Alice Munro knyga originalo kalba pasirodė 2012 metais ir tai buvo apsakymų rinktinė Brangus gyvenime (angl. Dear Life), kurią į lietuvių kalbą išvertė šiaip jau knygas apie Indiją verčianti Danguolė Žalytė. Taigi, Brangus gyvenime tapo taip pat ir autorės atsisveikinimu su literatūra, bet užtat koks – po metų ji sako kalbą per Nobelio ceremoniją!

 

Apsakymai pamažu, bet sunkiai pradeda pildyti lietuvių verstinę literatūrą nišą. Tai lemia ir autorių žinomumas bei visuotinai matomi tarptautiniai laimėjimai, premijos, ir tai, kad patys lietuviai ima rašyti daugiau apsakymų, nors, tenka pripažinti, kad su romano populiarumu apsakymo knygoms sudėtinga konkuruoti. Tai viena iš priežasčių, kodėl leidyklos kažkada dovanota knyga Brangus gyvenime nugulė lygiai dešimtmečiui į mano namų biblioteką, kadangi knygos neapžvelgiau, leidykla nustojo man siųsti naujienas ir perbėgau prie kitų leidyklų knygų, nors Alma littera iki šiol išleidžia per metus puikių knygų. Šie man apsakymų atradimo metai. Po Lauren Groff Floridos (Baltos lankos, 2019) kibau į Alice Munro prozą, o pastarąją, kiek menu, labai mėgsta mūsų puikioji eseistė Giedra Radvilavičiūtė.

 

Šiaip knygos neketinau skaityti, jeigu nebūtų patikęs pirmasis apsakymas; tokią sau esu įsivedęs taisyklę, nes gaila laiko nepatinkantiems kūriniams, tačiau po pirmojo apsakymo norėjosi tučtuojau skaityti kitą, po to dar kitą... Brangus gyvenime yra puiki knyga! Gal pačiu laiku atėjusi pas mane, nes anuomet gal ir nebūčiau įvertinęs šios knygos unikalumo. Knygą sudaro 15 apsakymų, o paskutinieji 4, kaip pati autorė rašo, yra iš jos pačios gyvenimo, autobiografiniai. Tenka pripažinti, kad tai atsisveikinimas, nors man paskutinieji apsakymai galbūt mažiausiai įsiminė, nes mažokai vidinės pasakojimo įtampos, sakyčiau, kūriniai galbūt svarbūs labiau pačiai autorei, nes dažniausiai juose veikėja, bylojanti pirmuoju asmeniu, prisimena savo įsimintinus vaikystės momentus, pavyzdžiui, kaip ji norėjo pasmaugti savo seserį; kaip numirusi namų tvarkytoja ir vietos keistuolė dainininkė, kuri važiuodavo į šokius viena, jai karste pamerkė akį; kaip tėvas ją pliekdavo daržu, kaip motina sirgo Parkinsono liga ir pan. Paskutinieji labiau primena vaikystės peizažus, tam tikrus vaizdelius, bandymą rašymo būdu rekonstruoti laiką, atmintį, grįžti dar kartą į praeitį.

 

Alice Munro pasakojimo stilius taupus ir tikslus. Tai nėra toji grožinė literatūra, kurioje autorė stengiasi perteikti vietovių autentiką, pasakoja ilgiausias biografijas ir istorinius kontekstus. Ne, kontekstams ji labai reikli ir taupi, kartais užtenka jai paminėti, kad tai laikotarpis per karą arba Didžiosios Depresijos laikmetis, todėl nebuvo pasirinkimo ir, atrodo, nieko daugiau neplėtojama. Autorė susitelkia į pagrindinių veikėjų veiksmus ir pasirinkimus, dažnu atveju nesistengia perteikti įmantriai dvasinių potyrių ar vidinių išgyvenimų, paprastai kritines situacijas perteikia vienu viską užmušančiu esminiu sakiniu ir to taupiam tekstui užtenka.

 

Visgi 20-30 puslapių apimantys apsakymai gana platūs turiniu ir bylojantys apie žmogaus pasirinkimus, dažnai nepaaiškinamus, vedamus aistros, geismo, nuslėptų ir neišrašytų traumų, skaitytojams numanų ir pasilikusių už teksto ribų. Alice Munro nemėgsta to, kas pas mus lietuvių literatūroje vadinama lyrine proza. Jai metaforos ir vidiniai žmonių parametrai iškyla ir atsiskleidžia per veikėjų gyvenimo tėkmę, veiksmą, todėl jos apsakymus lengva skaityti, tekstas neapsunkęs įmantrybėmis, tačiau A. Munro mėgsta struktūriškai sumaišyti laiko linijas – tai jos literatūrinis triukas, kuris pasiteisina, nes dažnoje pasakymo pabaigoje pavyksta nustebinti. Apsakymas gali prasidėti vienu laiku, po to, atrodo, veikėjai lyg ir dalyvauja panašiu laiku, bet pasirodo, jog iš tikrųjų jau praėję dešimtmečiai nuo kokio nors pokalbio traukinių stotyje.

 

Galima sakyti, kad Alice Munro absoliučiai apolitiška, neradau jokio apsakymo, kuris bandytų aprėpti daugiau nei paprasto ir privataus žmogaus gyvenimą. Net istoriniai bei socialiniai kontekstai atrodo tik kaip lengvas štrichas, todėl autorė nesukuria nė vieno veikėjo, kurį būtų galima dėl ko nors pasmerkti, jai nerūpi ir moraliniai bei didaktiniai aspektai, šiuo atveju savo taupumu ir intymiu priartinimu prie būties kasdienybės ir gyvenimo tėkmės man primena mūsų novelistę klasikę Bitę Vilimaitę, nors B. Vilimaitė dar subtilesnė, dar labiau tausojanti, tačiau tiek mūsų lietuvei, tiek kanadietei rūpi ne politika, ne istoriniai kontekstai, bet vyrų ir moterų gyvenimai be jokių feministinių, Seksualinės revoliucijos ar kitų rėmų, kas deklaruotų iškart A. Munro prozišką vertybinę kryptį ir leistų priskirti literatūrą kokiai nors nišai. Kitą vertus, rašytojos kuriamų veikėjų sprendimus veikia absoliučiai seksualiniai įgeidžiai, kitaip sakant, tik iš geismo, aistros kitam veikėjai daro lemtingus pasirinkimus. „Dabar suprantu. Dabar iš tikrųjų supratau, ir iš tikrųjų kaltų nebuvo. Kaltas žmogaus seksualumas ir tragiška padėtis (p. 189)“. Sakyčiau, tai psichologizuoti tekstai, primenantys amerikietiškąją prozos tradiciją.

Alice Munro

 

Apsakymai dažniausiai aprėpia meilės temą, dažnai neįmanomą, nelaimingą, gyvenimo pasirinkimuose paklydusią, nerealizuotą, nors būta ir laimingai pasibaigusių istorijų. A. Munro pavyksta įtikinamai perteikti savo veikėjus, atrodo, kad jie nėra sukonstruoti dirbtinokai iš pastangų. Aišku, tą įspūdį sukuria ir tai, kad rašytoja atsisako pasakojimuose literatūriškumo, arba jį prislopina tiek, kad svarbiausia lieka tik pati istorija. Man asmeniškai labiausiai patinkantys apsakymai buvo knygos pradžioje. Apsakyme Amundsenas pasakojama apie jauną mokytoją, kuri atvažiuoja į provincijoje esančią vaikų sanatoriją. Ten ji susipažįsta su atšiauriu daktaru ir nusprendžia už jo ištekėti, tačiau gyvenimas lemtingą dieną taip sumaišo kortas, kad moteris negali pamiršti iki paties gyvenimo galo. Taip pat labai geras apsakymas Kad jis pasieks Japoniją, kuris byloja apie moters pasirinkimus tarp mylimųjų, vieną netikėtą pasimylėjimą traukinyje su nepažįstamuoju, kai tuo metu per atsitiktinumą vos nemiršta mažametė dukra. Ribinė situacija kelia įtampą, tačiau A. Munro pasakojimas kartu visada yra kažin kuo nuskausminamai saugus, nes pasitiki, kad taip ir turi būti, nes taip gali nutikti ir iš tikrųjų nutinka gyvenime.

 

Puikus apsakymas Išvykimas iš Meiverlio apie policininką, kuris vežiojo pilką pelytę primenančią religingos šeimos merginą iš kino teatro, kur ji dirbo, namo. Akivaizdu, kad mergina ir policininkas turėjo užmegzti romaną, tačiau Munro nėra primityvi, jai rūpi taip, kaip veikėjai stebi kitų gyvenimus ir per juos permąsto savąjį, geba jį įvertinti. Apsakymo policininko žmona galiausiai miršta nuo sunkios ligos, o nepavydėtinoje situacijoje atsidūrusi mergina iš kino teatro Lėja savo likimu tarsi pamaino, patvirtina, kad gyvenime tenka susitaikyti su didžiuliais praradimais. Štai apsakymas Uostas pasakoja apie patriarchalinę šeimą, kurioje žmona, užguita vyro, stengiasi atlikti žmonos ruošos darbus ir įtikti bei patenkinti sutuoktinį. Šiuos užguitus santykius stebi moters sesers palikta paauglė, kuri taip pat greitai dėl griežtų namų taisyklių pritaria patriarchatui. Galiausiai scena bažnyčioje, kada vyras tampa dėl nemalonios situacijos pažeidžiamu vyruku, jis nesulaukia tylios žmonos užuojautos, nes tas, kas kitą dėl savo galios sumenkina ir nejaučia pagarbos, tas negali sulaukti užuojautos.

 

Autorei taip pat svarbi ir senėjimo tema. Štai apsakyme Ežeras arti ji vaizduoja senutę, kuri turi atminties sutrikimų. Pastaroji važiuoja į miestelį, ieško duotu adresu daktaro ir prisimena malonų vyriškį, kuris prižiūri puikų sodą, tačiau galiausiai, pasirodo, istorija tėra tik tikrovės iliuzija atminties praradimu sergančios moters atmintyje, vizijoje. Idėja: nesvarbu, kad netenki atminties, paskutinieji tavo likučiai išnyksta, bet tai, kas buvo gera ir malonu, tave gali aplankyti kaip apreiškimas ir priminti apie gyvenimą.

 

Knygoje Brangus gyvenime esama ir kitų gerų apsakymų, visų neapžvelgsiu, tačiau A. Munro proza paliko tikrai puikų įspūdį. Tiesą sakant, mėgavausi tvirtai sukurtais pasakojimais, dažnu atveju, sukurta įtaigia vidine įtampa. Buvau pamiršęs, kad galima šitaip paprastai, taupiai rašyti iš esmės apie gyvenime vykstančius dalykus, kurie yra pamatiniai. Brangus gyvenimas – tai knyga, kuri tinka ir jaunuoliams, ir vidutinio amžiaus žmonėms, ir jau vyresnio, nes autorė nepolitizuodama sugeba byloti universalias temas, kurios nėra jokios kanadietiškos ar egzotiškos, priešingai – labai tapačios visiems, kas yra žmogiški. Knyga, iš kurios tikėjausi daug, tad daug ir gavau.

P. S. Ne vienas A. Munro apsakymas vyksta traukinyje arba yra minimas traukinys kaip esminė transporto priemonė. Įdomu tai, kad vieną iš apsakymų ir pats perskaičiau traukinyje, todėl šioks toks kvapas ir atmosfera!

 

Maištinga Siela

Knyga: Salman Rushdie "Kichotas"

 Salman Rushdie. „Kichotas“ – Vilnius: Sofoklis, 2020. – 448 p.

 

Sveiki,

 

Nemaniau, kad kada nors grįšiu prie Salman Rushdie (g. 1947) kūrybos. Kurį laiką jis buvo mano literatūros dievukas, turiu galvoje, taip seniai, kai dar buvau paauglys, o jo pirmąsias lietuviškai knygas leido Alma littera, o Maištingos sielos blogas neegzistavo nei šioje, nei kitoje visatoje. Po to jaučiausi, manding, per daug nutolęs nuo indiškų temų literatūros. Iki šiol G. D. Roberts Šantaramą laikau vienu savo gėdingiausiai neužbaigtu perskaityti kūriniu – man jo buvo tiesiog per daug: gyvenau kaip detektyviniame seriale, nuo kurio vienu metu svaigo galva, o kitu – viskas buvo pernelyg tolima, neaktualu. Tik visai neseniai pajutau, jog senukas S. Rushdie ne iš kelmo spirtas rašytojas veteranas, kuris gali pasiūlyti kažką itin naujo. Jo Bookeriui nominuotas naujasis romanas Kichotas (angl. Quichotte) siūlo nebe indišką Bombėjaus gatvių ir šeimų nesantaikos epą, bet kažką naujo, ką galbūt galima pavadinti vakarietiškos vartotojiškos visuomenės kritika. Knygą į lietuvių kalbą išvertė, sakyčiau, didžiausia Lietuvoje Salmano Rushdie kūrybos ir apskritai indiškos kultūros grožinėje literatūroje specialistė Danguolė Žalytė.  

 

Naujausiame S. Rushdie romane viskas truputį beprotiška, truputį absurdiška, retsykiais atrodo absoliutūs kliedesiai. Galimas daiktas, kad panašiai daugelis skaitytojų pasitiko ir Servanteso 1605 metais pasirodžiusį kūrinį Don Kichotas, kuris buvo riterių romanų ir riterių romantiškosios kultūros parodija. Anuomet kalbėti apie nepasiekiamą širdies damą, svaigti apie meilę, daryti kvailus žygdarbius, kliedėti trubadūriškomis eilėmis buvo ne tokia jau ir kasdieniška realybė, kiek meilės riterių romanų pasakojimų klišė. Matyt, Servantesui netrūko ryžto pasijuokti iš jau anuomet smarkiai klišėmis įrėmintos kultūros. Iš tikrųjų Salman Rushdie perkuria ne patį Don Kichotą, bet adaptuoja jo idėjas šiuolaikiniam pasauliui ir daro tai nestokodamas ir nesigėdydamas savo fantazijos siautulio: tirštai, užtikrintai, makabriškai, satyriškai.

 

Naujųjų laikų Kichote iš esmės susipina dvi istorijos paralelės. Vieno iš jų menamas Autorius, kuris istorijos pradžioje vadinamas Broliu, rašo istoriją apie Kichotą, savo paties prototipą. Savo realybės plotmėje jis kenčia dėl pašlijusių santykių su savo Sūnumi, kurio taip sunkiai susilaukė su žmona. Pasirodo, jo Sūnus užverbuojamas slaptų vyriausybinių organizacijų ir tampa hakerių kovos nariu. Tuo pačiu laikotarpiu Britanijoje gyvenanti jo Sesuo susikūrė savo laimę, pamynusi indiškos moteriškos laimės tradicijas; ji nekenčia rašytojo Brolio, negali jam atleisti už tai, kad jos nepalaikė sunkią gyvenimo akimirką, kai bėgo nuo pedofilo tėvo. Sesuo turi Dukrą, turi teisėją vyrą, kuris laisvalaikiu mėgsta vilkėti moteriškais rūbais, bet netrukus sužino, kad antrąkart jai atsinaujina metastazės. Paralelinėje Brolio (Autoriaus) rašomoje knygoje keistuolis indas Kichotas įsimyli populiarią indų kilmės amerikiečių aktorę Salmą R ir dėl jos leidžiasi per Ameriką į įsivaizduojamus žygius, tiksliau – apsivalymo ir suvokimo kelionę, primenančią Dantės Dieviškąją komediją. Belaužydamas vištienos krūtinėles (kas per tradicija!) per meteoritų lietų jis iš savo ilgesio „pasigimdo“ sūnų Sančą. Istorija tiek neįtikėtina, kad kuris laikas galvojame, kad sūnus tėra tik sąžinės balsas, bepročio išgalvotas veikėjas, tačiau Sančas pamažu įgauna spalvas, ima individualiai mąstyti ir netgi neigti savo tėvą – amžinas tėvo ir sūnaus konfliktas, kūrėjo ir jo kūrinio atskirties problema.

 

Galiausiai šios dvi beprotiškos erdvės istorijos viduryje priartėja ir netrukus ima ryškėti ne tik viso romano struktūra, bet ir pagrindinių siužetinių linijų idėja. Kichoto sunūs taip pat pamilsta damą, jis atkartoja savo tėvo gyvenimo algoritmus, tačiau nuolat kritikuoja tėvą. Jie automobiliu keliauja per Ameriką, patiria rasistinius išpuolius, čia spėjama aptarti amerikiečių požiūrį po Rugsėjo 11-osios į rytų pasaulio žmones, nacionalizmą, ką reiškia būti indu amerikietiškoje kultūroje ir kitos politizuotos socialinės kitataučių problemos.

 

Viena įdomiausių, bent man, istorijų buvo apie aktorę Salmą R, kurios spalvinga biografija priminė senuosiuse S. Rushdie romanuose perteiktų indų moterų gyvenimus. Bipoliniu sutrikimu serganti aktorė, išgarsėjusi vaidindama amerikietiškame seriale, vėliau veda Oprą primenančią TV laidą, o vakarais vartoja narkotikus. Iš tikrųjų S. Rushdie labai gudrus, jis naudodamasis amerikietiškos masinio vartojimo tradicija perkuria ne tik Kichoto realybę, bet ir panaudoja kaip elgsenos, mąstysenos ir vertybių modelio šabloną. Kitaip sakant, romanas atskleidžia, kokioje kultūrinėje terpėje mes skęstame, kaip mes perimame Netflix platformos serialų elgesių modelius, kaip TV projektai, laidos mus išmokė netgi atitinkamai reaguoti, jausti ir suvokti reiškinius.

Rašytojas Salman Rushdie

 

Pats romanas, sakyčiau, parašytas genialiai nepriekaištingai. Jį nėra lengva skaityti, jame kunkuliuoja labai daug beprotybės. Pavyzdžiui, Kichotas keliauja su sūnumi, (kuris dar geba kalbėti su itališkai veblenančius svirpliu ir aptarti savo egzistencinius klausimus), jiedu privažiuoja miestelį, kuriame žmonės virsta kadaise išnykusiais mastodontais... S. Rushdie kaip šabloną paima tam tikrų itin populiarių filmų ir serialų apie vampyrus, vilkolakius tipažus ir perkuria pasakojimą pagal kichotiškojo pasaulio šabloną. Kitaip sakant, Salman Rushdie sodriai miksuoja ir kryžmina masinio vartojimo klišes, kurios pasitarnauja ne vien kaip teksto kūrimo medžiaga, bet ir padeda kurti beprotišką kakofoniją primenantį romano teksto žanrų mišrainę, todėl pasakojime daug absurdiškų prieštarų, eklektikos, nes toks tas mūsų vartotojo pasaulis.

 

Iš vienos pusės knyga yra meilės romanų parodija (kaip Servanteso Don Kichotas), iš kitos – detektyvinis filmas Šioje šalyje nėra vietos senukams adaptacija kalbėti apie rasizmą, iš kitos – mokslinės fantastikos pasaulis, kuriame galioja pasaulio apokalipsinė galimybė. Beprotiškas mokslininkas Salmos R. TV laidoje teigia, jog jis išrašo mašiną, kuri išgelbės pasaulį ir visus perkels į paralelinę Žemę. Galiausiai Kichoto finale turime standartinio mokslinės fantastikos ir populiariojo kino pabaigos formulę: beprotis Kichotas su mylimąją Salma R, likus kelioms valandoms iki pasaulio pabaigos, įeina į kambarį, kuris perkels juos į kitą realybę...

 

S. Rushdie rėmėsi Don Kichotu kaip veikėjo šablonu ir naudojo seną indišką mintį, kad kai bus ištarti devyni milijardai visatos dievo vardų, tada Visata baigs funkcionuoti, nes nebeturės prasmės egzistuoti. Kichotas gauna Salmą R, vadinasi, visata nebeturi prasmės egzistuoti. Galima sakyti ir filosofiškiau, kad kai autorius parašo savo kūrinį, jis nukerpa su juo ryšį, pats kūrinys tampa išbaigtu atskiru nuo autoriaus pasauliu, kuriame veikia saviti dėsniai ir pasireiškia savitas individualumas, panašiai kaip Kichotas paleidžia Sančą į pasaulį ir kaip Sančas palieka savo kūrėją, kaip Brolis užbaigia paskutinį savo rankraščio kūrinį, kaip mes, vartotojai, atsibundame ir suvokiame, kad veikiame ne pagal savo troškimus, bet kaip mūsų žiūrimų serialų, skaitytų knygų, stebėtų TV laidų veikėjai. Kur mūsų pačių tikrumas netikrume?

 

Manau, Kichotas puikus veikėjas, kuris įkūnijo beprotiško ir netikro pasaulio idėją. Šis veikėjas, smarkiai įtikėjęs nesąmonėmis, iš tikrųjų dekonstruoja mūsų laikmečio populiarius įsitikinimus, leidžia suvokti, kokiu mastu esame patys veikiami masinės vartotojiškos kultūros kulto ir kad tai yra ne tik tikrovę matuojantis standartas, bet ir patys tampame niekinami, žeminami, paverčiami komiškais Žemės gyventojais pagal tuos pačius šablonus. „...kliuvo visiems dabartinės tikrovės priešams: skiepų priešininkams, klimato kaitos pamišėliams, naujienų paranojikams, NSO ekspertams, prezidentui, religiniams fanatikams, bukagalviams rasistams, plokščios Žemės teorijos šalininkams, priekabiam jaunimui, godžiam senimui, troliams, dharmos valkatoms, holokausto neigėjams, kanapių mėgėjams, šunų dievintojams (ji bjaurėjosi gyvūnų prijaukinimu) ir „Fox“ (p. 375)“. Mes gyvename jau beprotiškoje kakofonijoje, didžiulės dezinformacijos klane, kuris formuoja mūsų realybę, įskaitant šiuo metu ir karantino baisybes.

 

Masinė kultūra kaip naujos tikrovės parabolė labai primena ir Servanteso Don Kichoto versiją, kai šis buvo įsimylėjęs ne tiek savo širdies damą, kiek pačią meilės idėją: „Net jo neįtikėtina mylimoji mis Salma R šiuo metu tebuvo žodžių, minčių ir televizoriaus atvaizdų kūrinys, Kichoto suvokiamas ne taip, kaip suvokiami tikri daiktai, o kaip fantazija, kuria aistringai tiki, be iš esmės neįmanoma jos pasiekti, kad ir kaip atkakliai vaikytumeis. Atmetęs tikėjimą / netikėjimą, sveiką protą ir žinias, tikrajame pasaulyje esi aklas, kurčias ir kvailas, mąstė Sančas (p. 175).“

 

Tik perskaitęs knygą ėmiau suvokti šio kūrinio ambicingumą. Juk tai genialių daugiabriaunių pasakojimų romanas, kuriame išskleidžiamos kūrinio ir autoriaus santykių problemos, brolių ir seserų nesantaika, tėvo ir sūnaus ryšiai – atrodo, tai, kas taip įprasta S. Rushdie romanuose, tačiau visa tai perteikta atpažįstamais skirtingų žanrų modeliais, (norisi vis dar tikėti sąmokslo teorijomis ir sakyti, kad juos „įbruko Vakarai“), todėl amžinos S. Rushdie literatūrinės temos tampa socialine kritika, kuri pasireiškia nebe indiškais sodriais ir spalvingais paradoksais, bet būtent vakarietiškos kultūros kakofonija, kuriai taip pat nestingai nei sodrumo, nei beprotybės. Don Kichotas skaitomas jau 400 metų, kaip kvailelio veikėjo pasirinkta perspektyva anuomet buvo patogi pozicija parodyti absurdo ir lengvabūdišką klišių pasaulį, taip ir šiais laikais šio veikėjas, – tik iš pažiūros idealistinio naivuolio portreto, – leidžia dirstelėti į mūsų gyvenimą veikiančius algoritmus ir struktūras. O kas toliau? Ką galime padaryti, kai tai atpažįstame? Bjaurėtis savo civilizacija? Trokšti pabėgti į paralelinę Žemę, sulįsti į žemę? Ką galime daryti su tuo pripažinimu, jog gyvename primestą, dirbtinai sugestikuliuotą tikrovę, kur galbūt mūsų pačių net nėra, yra tik televizijos, interneto ir žiniasklaidos sufokusuotas įsivaizduojamas pasaulis?

 

Pripažinsiu, nors skaityti vietomis nebuvo „skanu“, atrodė beprotiška, beveik retsykiais per naivu, tačiau visuminis S. Rushdie romanas Kichotas tvykstelėjo kaip reikiant. Čia net naivumas, net pačios kvailiausios ir pardoksaliausios idėjos veikia bendroje pasakojimo sąrangoje, todėl, nepriklausomai, ar smagu skaityti, ar nelabai – o juk geras kūrinys ir neturėtų pataikauti! – visgi, manau, kad tai vienas drąsiausių pasiteisinusių S. Rushdie literatūrinių eksperimentų. Kosminis Kichotas!

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Arundhati Roy "Didžiausios laimės ministerija"

Arundhati Roy. „Didžiausios laimės ministerija“ – Vilnius: Alma litera, 2018 – 406 p.

Sveiki, skaitytojai,

Kas žino indų rašytoją Arundhati Roy (g. 1961), tas tikriausiai skaitė jos puikųjį romaną Mažmožių dievas, sulaukusį ne vienos laidos lietuvių kalba. 1997 metais už šį romaną autorė pelnė Booker premiją ir nuo to karto neberašė jokios grožinės prozos, atsidavė žmogaus teisių veiklai Indijoje ir tik 2007 metais autorė prasitarė, jog rašanti antrąją knygą. Ši veikla pareikalavo dešimties metų – ilgas, tirštas, sudėtingos kompozicijos romanas, taip pavadinčiau Didžiausios laimės ministerija (angl. The Ministry of Utmost Happiness), kuris pateko į ilgąjį Man Booker sąrašą, tačiau tokios sėkmės, kokią turėjo Mažmožių dievas, deja, mano supratimu, nebepavyko pakartoti.

Nepaisant tai, kad pirmoje pastraipoje suformavau visas šabloniškas žinias, kurias galite rasti bet kokiame lietuviškame straipsnyje ar interviu apie A. Roy, bet kalbėti apie šį romaną, nepaminant Mažmožių dievą, kuris, beje, man tuokart dar paaugliui padarė milžinišką įspūdį, tikriausiai neįmanoma. Jeigu pirmasis romanas kur kas labiau literatūrinis, nukreiptas į fiktyvius veikėjų personažus, tai Didžiausios laimės ministerijoje veikiau vaizduojama visos Indijos politinė, socialinė, ekonominė susipriešinimo tragedija. Aktyviai vykdydama žmogaus teisių veiklą, autorė savo literatūros potencialą nukreipė į šią knygą, tvirtindama, kad literatūra geba persmelkti ir pavaizduoti kartais mums per politinius lozungus ir atvirą liudijimą nesuprantamus ryšius visumoje.

Romanas išties netrumpas, tačiau ilgai vengęs knygų apie Indiją – paskutinįkart skaičiau tikriausiai Šantaramą, kurio taip ir nepabaigiau, nes tiesiog pavargau. Didelį įspūdį padarė Salman Rushdie proza, ypač Vidurnakčio vaikai, kuris kaip ir A. Roy Mažmožių dievas – pasauliniai šedevrai. Sakyčiau, šedevras yra ir Didžiausios laimės ministerija, o tai, kad romano skaitymas intensyvus, margas ir šiek tiek apsunkintas nuo politinio rezonanso veikėjų likimuose, man atrodo, tik sveikintinas dalykas. Išties buvau labai pasiilgęs indiškos atmosferos literatūros ir A. Roy romanas vėl sugrąžino šį džiaugsmą.

Manau, autorė ne juokais išvargo rašydama šį romaną, padėkos žodyje, knygos gale, ji dėkoja broliui už tai, kad šis neleidęs jai išprotėti. Aprėpti tautos tragediją ir išlikti literatūriškai juslingai, nepasiduoti dokumentinės prozos jėgai, tai išties, manau, atima daug jėgų, bet užtat dešimtmetį austas pasakojimas nepalieka akylesnio skaitytojo abejingo.

Pasakojimo centre – hidžra Adžam, kuri atitiktų hermafrodito sąvoką (čia vėl prisiminiau Pulicerio premija įvertintą nuostabų J. Eugenides romaną Midlseksas). Hidžros Indijoje turi savo socialinę padėtį ir Adžam ilgą laiką auga ir gyvena su jomis. Pirmieji 100 teksto puslapių itin tvarkingi, nuoseklūs, atskleidžiantys Indijos šalies multikultūrinę erdvę, kurioje visi randa savo vietą. Tiesa, pasakojimas nieko bendra neturi su kiek holivudiškai nusladintu Lūšnynu milijonieriumi, nes A. Roy romane greitai įveda politinių nesantaikos, korupcijos ir susiskaldymo pavyzdžių, kai valdžios organai iš esmės Indijoje tampa tik nusikalstomos grupuotės klanu.

Tikriausiai tokiai didžiulei šaliai kaip Indija didžiausias prakeiksmas yra troškimas išlikti didingai, bet nepavyksta, nes tiek musulmonai, tiek hinduistai tarpusavyje kovoja dėl valdžios ir įtakos. Po kiekvienų rinkimų keičiasi šalies įstatymai tiek šalies gatvėse, tiek viešojoje erdvėje, todėl skurstantys žmonės yra priversti nuolat prisitaikyti prie pokyčių. Adžam yra tas centrinis personažas, kuris šiuos pokyčius atskleidžia savo identiškumu, neišreikštu motinystės instinktu ir požiūriu į pasaulį.

Kita centrinė pasakojimo persona yra tamsiaodė Tila (manoma, pačios autorės prototipas), per kurią (ir su kuria) papasakojama apie tris skirtingus mylimuosius, priklaususiems skirtingiems valdžios ir įsitikinimų barikadoms. Romane per personažus veriasi neblėstantis veikėjų skausmas, kančia, kuri dažniausiai kyla ne iš nepritekliaus, ligų ar bado (kaip mums, vakariečiams, atrodo), bet būtent iš nesaugumo ir nusikalstomos valdžios, kuri nesibodi šaudyti į atvirą minią, įvesti keisčiausius įstatymus, kad galėtų persekioti žmones, juos traumuoti, suimti ir tardyti. Vienas iš tokių, pavyzdžiui, įstatymas dėl karvių žudymo, nes už savaime nuo senatvės padvėsusią karvę tu galėjai būti nužudytas, jeigu ji pastips prie tavo namų.

Arundhati Roy

Didelė veiksmo dalis vyksta Kašmyre, Šiaurės Indijoje, todėl nemažai dėmesio skiriama Pakistano ir Indijos santykiams. Priešingai nei politinėje plokštumoje, viskas kiek kitaip atrodo hidžros Adžam pasaulyje, kuri susirenčia naujus namus šalia lavoninės esančiose giminių kapinėse. Tai išties stulbina – toks atsainus, kone gyvuosius ir mirusiuosius smelkiantis magiškas santykis trypti ant kažkada gyvenusiųjų. Čia nerasite kažin kokių vaiduoklių, autorei mistifikuoti nereikia, nes pati Indija tampa kaip vienas didelis, galingas išsiliejęs sapnas. Daugybė personažų, persipynusių, „atsirišusių“ ir galiausiai vėlei „susirišusių“ į bendrą tautų ir įsitikinimų mazgą. Adžam namuose glaudžiasi visokio plauko tikintieji ir būtent čia absoliučiai nesvarbi, kokia tavo lytis, kokia religija, visi gyvena draugėje pagal savuosius įsitikinimus ir nėra jokios jėgos, kuri žemiausios kastos atstovus kiršintų. Kiršinti nori tik valdžia, nes „skaldyk ir valdyk“ principas galioja net Indijoje.

Iš esmės Adžam namai, pastatyti ant kapinių, tampa visos Indijos metafora, nes po šitiek kraujo, nekaltųjų mirčių, vaizduoja Indiją kaip vieną didelį ir neaprėpiamą kapinyną. Veikėjai suvokia, kad jie taip pat yra lavonai, tik kol kas vaikščiojantys. „Šitaip prasidėjo sukilimas. Visur tvyrojo mirtis. Viskas buvo mirtis. Profesija. Troškimas. Svajonė. Meilė. Pati jaunystė. Mirtis tapo tik dar vienu gyvenimo būdu. Parkus ir pievas, paupius, laukus ir miškų progumas aprėpė kapinės. Iš žemės it mažų vaikų dantys dygo antkapiai. Kiekvienas kaimas, kiekviena apylinkė turėjo savas kapines (p. 291)“.

Net viršelio angliškame ir lietuviškame variantuose pavaizduotas antkapis, ant kurio simboliškai užrašyta, kad čia ilsisi Didžiausios laimės ministerija. Ar toji laimė buvo išreikšta? Manau, kiekvienas skaitytojas susidarys savo nuomonę. Vieniems šioji „ministerija“ taps Adžam namai kapinėse, kurie iš tikrųjų trumpa užuovėja ir laimė valkatoms, kitiems šis pavadinimas reikš kandų politinį spjūvį Indų korumpuotoms ministerijoms, kurios „kuria laimę“, nors šioje knygoje, kaip ir gyvenime, vienos tikrosios tiesos nėra.

Didžiausios laimės ministerija, neįtraukta Lietuvoje į 15min.lt nominuotų tarp geriausių verstinių knygų, pasirodžiusių šiemet. Manau, tam kiekvienas ras priežasčių, pavyzdžiui, kai kada pasakojimas tapdavo išbalansuotas, įvestas metaforinis Tilos kalbėjimas, dokumentai, laiškai, painiai sumazgyti likimai, bet visumoje knygą vertinčiau kaip galingą epą, kuris, manding, skaitėsi tikrai įdomiau už norvegų K. O. Knausgardo Mano kova: mirtis šeimoje. Visgi nenominuota knyga rodo, kad kasmet mes sulaukiame labai daug geros elitinės literatūros vertimų, kurie aršiai grumiasi ir tiesiog jau nebeįmanoma visko suskaityti...

Knygą vertinu nevienareikšmiškai kaip stiprią Arundhati Roy literatūrinę pergalę ne vien prieš save pačią, bet kaip ir savo tautos pergalę prieš krauju permirkusią istoriją. Tai visų pirma yra skaudus daugiabalsis ir daugiamintis liudijimas apie likimo, politikos, suiručių, revoliucijų blaškomus, mėtomus ir vėtomus gyventojus. Su nepaprastu literatūriniu juslingumu ir emociniu intelektu gebėjimas perteikti visą tą neįsivaizduojamą skausmą yra tikras pasimėgavimas gurmanui skaitytojui. Tekstą išvertusi puiki vertėja Danguolė Žalytė, mano supratimu, vėlei nusipelnė pagyrų, nes tokį tekstą versti reikia nepaprastai daug žinių apie Indiją. Jau daug metų verčianti apie Indiją prozą, vertėja vėlei pademonstravo aukštą pilotažą. Tiesiog puiki knyga. Netgi drįsčiau pavadinti tikru šedevru.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Kaori Ekuni "Žvaigždės mirga"

Kaori Ekuni. „Žvaigždės mirga“ – Vilnius: Alma littera, 2004.

Sveiki, brangūs skaitytojai,

Šiuolaikinė japonų literatūra, kaip žinia, neprasideda ir nesibaigia vien Haruki Marukami kūryba. Turiu galvoje vertimus į lietuvių kalbą. Paskutiniu metu iš savo negausiai skaitomų japonų grožinės literatūros aruodo, kuri dažniausiai būna atsitiktinė, pastebiu dvi šios tekančios saulės šalies literatūrines tendencijas: 1) japonų literatūros konjunkcija su Vakarų literatūros tendencijomis; 2) grynoji japonų grožinė literatūra, atliepianti vien tik lokalią japonų kultūrą. Prie pirmosios literatūros nišos priskirčiau Ruth Ozeki romaną Knyga laiko būčiai, iš dalies kai kurie H. Marukami romanai. Prie grynosios priskirčiau Banana Jošimoto Virtuvė, Ežeras, Kobo Abe Moteris smėlynuose ar Yasunari Kawabata Tūkstančiai gervių, Sniegynų šalis ir kt. Prie pastarosios grynosios grožinės literatūros nišos priskirčiau Kaori Ekuni trumpą romaną Žvaigždės mirgą, lietuviškai išleistą daugiau nei prieš trylika metų.

Šios knygos nė nebūčiau skaitęs, jeigu ne ilgos kelionės, kurias norisi užkimšti kokiu nors lengvu ir neįpareigojančiu skaitymu. Apimties atžvilgiu šis japonų rašytojos romanas kuo puikiausiai tiko kelioniniam krepšiui, o lengvas pop arba euro romano primenantis knygos turinys žadėjo nenuobodžias, tačiau ir pernelyg nefilosofines intrigas. Galų galiausiai žadino smalsumą, kas populiaru ir šiuolaikiška japonų literatūroje.

Tiesą sakant, niekada neperprantu nei japonų pagarbios kultūros, nei humoro – niekada neskyriau, kur jie šiurkščiai juokauja, o kur jie vaizduoja, kad labai įsižeidę. Romanas Žvaigždės mirga irgi pilnas japoniškos kasdieniškos kultūros bendravimo subtilybių, puritoniško lietuvio akimis, gal net primenančio Adamsų šeimynėlės principą, įdėta tai, kas iš pirmo žvilgsnio išverčia sustabarėjusią nuo tradicijų ir etiketų seną kultūrinę japonų odą: žmona girtuoklė istorikė, vyras homoseksualus gydytojas, uošviai pamišę dėl anūkų. Kad Japonija persmelkta dviveidiškumo ir pilna keistų fetišistinių kultūrų ir seniai tradicijų neatliepianti šalis jau seniai vakariečiams aišku, tačiau knyga parodo, kad dar tebesama to susiskaldymo mito arba bent jau laikomasi to mito? 

 Japonų rašytoja Kaori Ekuni.

Autorė, bent jau vakariečių akimis, atrodo pernelyg dirbtinai sukonstruoja ydingą jaunų sutuoktinių gyvenimą, pripildydama tai, ką mėgsta šiaip išgrynintoji japoniška grožinės literatūros pusė: kasdienybės ceremoniškumą, darbą ir besaikį dykinėjimą. Vyro pomėgis žiūrėti į žvaigždes, kai žmona laka alkoholį atrodo kone egzistencialistiškai žavinga, tarsi ieškotų žvaigždėse prasmės, bet knygoje tai veriasi kaip nesusikalbėjimas tarp sutuoktinių, tylos „užkamšymas“ paikomis ceremonijomis. Autorė poetizuoja, vakariečiui tai gali pasirodyti reikšminga metafora ar simbolis, tačiau galiausiai paaiškėja, kad tai tėra rytietiški estetiniai literatūriniai „potėpiai“ – kitaip sakant, dėl grožio, bet žinoma, galima ir mistifikuoti, kuriant įvairias prasmes tarp vyro pomėgio ir knygos pavadinimo bei romano prasmių. 

Visgi autorei toje sterilioje ir atseit ydingoje santuokoje pavyko atskleisti ne absurdiškumą, ne norą pataikauti tėvų kartoms, bet tikriausiai tą gyvenimo žavesį, kad absurdas dera prie absurdo, kaip žmona alkoholikė prie vyro homoseksualisto, atviro šeimos dvilypio gyvenimo, kad galiausiai gyvenimo prasmės kūrimui neužtenka vien tėvų noro, vaikų ir santuokos antspaudo popieriuje, kad viskas kur kas sudėtingiau, netgi išlaisvėjusioje visuomenėje susikalbėjimui reikia pastangų, ne vien inercijos, įgytos iš noro atsispirti nuo tradicijos tramplyno.

Lengvas stilius itin japoniškas ir jau skaitau nebe pirmą grynosios japonų literatūros grožinę knygą ir ima ryškėti savitos tendencijos teksto stiliaus atžvilgiu: vaizduojama vidurinioji karta, tradicijų ir naujosios kartos sandūra, didmiesčio peizažas, atsidavimas darbui ir sunkiai perkandamas humoras, tam tikra bendravimo maniera, kuri, kad ir kaip banaliai benuskambėtų, būdinga ir japonų filmams, ir japonų animaciniams serialams. Panašiai rašė ir Banana Yoshimoto savo mini romanuose. Visgi tokia literatūra, nors ir leidžia nemažai sužinoti apie japonų kultūros ir literatūros tendencijas, jos daug nesuskaitysi, netgi po kelių knygų imi įžvelgti japonų sintetiką, atmosferą, kuri vienaip ar kitaip tampa kaip spąstai lokiams – tokios literatūros daug neperskaitysi, nes pasidarys prėska. Neteigiu, kad Žvaigždės mirga prastas kūrinys, anaiptol, tiesiog jis pernelyg mažai man papasakojo ir sukėlė jausmų, ko nebūčiau skaitęs iki tol. Spalvingi charakteriai iš anotacijos gali sukelti karnavališkų lūkesčių, tačiau knyga gana paprasta, tarsi žvaigždžių mirgėjimas, kuris su laiku nusineša emocijas ir, kažin, ar po daugelio skaitinių ši knyga išliks kaip vertinga nei vien tik kelionės kuprinėje įmestas laisvalaikio romanas.

Jūsų Maištinga Siela