Asmenybė. Rašytojas Salman Rushdie gyvenimas, knygos ir kūrybos bruožai bei sąsajos su Indija

Sveiki, skaitytojai!

 

Tęsiu žymiausių pasaulio rašytojų istorijas, tad manau, kad tie, kurie skaitė Salmano Rushdie knygų, supranta, koks tai unikalus rašytojas. Šis įrašas skirtas jam ir apie jį.

 

Seras Ahmedas Salmanas Rushdie gimė 1947 m. birželio 19 d. Bombėjuje (dabar Mumbajus), Britų Indijoje, pasiturinčioje Kašmyro musulmonų šeimoje. Jo tėvas buvo Kembridže mokslus baigęs verslininkas, o motina – mokytoja. Kilęs iš liberalios ir sekuliarios aplinkos, Rushdie išsilavinimą gavo Anglijoje, prestižinėje Regbio mokykloje, o vėliau studijavo istoriją Kembridžo universitete. Šis kultūrinis Indijos, britiškojo auklėjimo ir Vakarų švietimo derinys tapo pagrindine jo kūrybos tema – tapatybės, migracijos ir Rytų bei Vakarų civilizacijų sąsajų nagrinėjimo ašimi.

 

Savo literatūrinę karjerą Rushdie pradėjo 1975 m. išleidęs romaną „Grimus“, tačiau pasaulinės šlovės sulaukė 1981 m. pasirodžius antrajam romanui „Vidurnakčio vaikai“ (Midnight's Children), kuris kažkada asmeniškai man padarė didelį įspūdį. Šis romanas, kuriame per Saleemo Sinais, gimusio lygiai Indijos nepriklausomybės paskelbimo metu, gyvenimą, panaudojant magiškojo realizmo elementus, pasakojama moderniosios Indijos istorija, pelnė jam prestižinę „Booker Prize“ premiją. Pats Rushdie yra sakęs, kad „Vidurnakčio vaikai“ buvo knyga, kuria jis stengėsi „atsigrąžinti“ prarastą ryšį su gimtine po to, kai ilgą laiką gyveno užsienyje. Jo literatūra, pasižyminti efuziniu (pertekliniu) stiliumi, alegorijomis ir humoru, vertinama dėl gebėjimo sujungti asmeninę istoriją su didžiaisiais istoriniais pasakojimais, kritiškai nagrinėjant kolonijinę ir pokolonijinę patirtį.

 

Didžiausias skandalas, pakeitęs rašytojo gyvenimą, kilo 1988 m. išleidus romaną „Šėtono eilės“ (The Satanic Verses). Knyga, nagrinėjanti tikėjimo, abejonių ir pranašystės prigimtį per siurrealistinius personažus, daugelio musulmonų buvo palaikyta šventvagyste dėl neva menkinančio Pranašo Mahometo ir jo žmonų pavaizdavimo. Rushdie patikslino, jog knyga yra labiau apie migraciją, metamorfozes ir suskaldytą savastį, tačiau 1989 m. Irano aukščiausiasis lyderis ajatola Ruhollah Khomeini paskelbė fatvą – religinį ediktą, raginantį nužudyti rašytoją. Tai privertė Rushdie ištisus dešimtmečius gyventi slapstantis, jam buvo suteikta nuolatinė Jungtinės Karalystės policijos apsauga.

 

Nepaisant nuolatinės mirties grėsmės, Rushdie tęsė savo kūrybinį darbą, rašydamas tokius romanus kaip „Harūnas ir Pasakų jūra“ (Haroun and the Sea of Stories, 1990) – pasaką, dedikuotą jo sūnui Zafarui, ir memuarus „Džozefas Antonas“ (Joseph Anton, 2012), kuriuose detaliai aprašė savo gyvenimą slapstantis (Džozefas Antonas – jo slapyvardis tuo metu). Už savo indėlį į literatūrą jis 2007 m. gavo riterio titulą Didžiojoje Britanijoje. Šiuo metu Rushdie turi Britanijos ir JAV pilietybes ir gyvena Niujorke.

 

Rushdie asmeninis gyvenimas buvo gana permainingas: jis buvo vedęs penkis kartus. Pirmoji santuoka su Clarissa Luard pagimdė jo vyriausiąjį sūnų Zafarą Rushdie. Vėlesnė santuoka su Elizabeth West suteikė jam antrąjį sūnų – Milaną Rushdie. Nors jo santuokos baigdavosi skyrybomis (įskaitant ir su virėja bei televizijos laidų vedėja Padma Lakshmi), jis visada pabrėžė tėvystės svarbą, teigdamas, kad sūnūs yra didžiausias apdovanojimas jo gyvenime, o vyriausiojo sūnaus vaikystė buvo ypač paveikta fatvos. Nuo 2021 m. jis yra vedęs menininkę ir poetę Rachel Eliza Griffiths.

Knygos lietuviškai.

 

2022 m. rugpjūčio mėnesį, kai Rushdie jau buvo pradėjęs gyventi santykinai normalų gyvenimą ir rengėsi kalbėti apie JAV kaip prieglobstį tremties menininkams, jis patyrė šiurpią ataką. Renginio metu Čatauqua mieste, Niujorke, jį peiliu užpuolė užpuolikas. Rushdie patyrė daugybę dūrių, dėl kurių jam prireikė ilgai trunkančios reabilitacijos. Sunkūs sužalojimai paliko ilgalaikių pasekmių, įskaitant nervų pažeidimus rankoje ir itin rimtą sužalojimą akyje. Rašytojas vėliau atskleidė, kad dėl sužalojimų prarado regėjimą dešinėje akyje, o pats prisiminė, kad akis jam atrodė „išvirtusi, ištinusi“ ir „kabėjo ant skruosto, kaip minkštai virtas kiaušinis“. Apie šią ataką ir išgyvenimo patirtį jis parašė naujoje knygoje „Peilis: apmąstymai po pasikėsinimo nužudyti“ (Knife: Meditations After an Attempted Murder). Ši patirtis tik dar labiau sustiprino jo, kaip žodžio laisvės ir atsparumo simbolio, statusą.

 

Salman Rushdie kūrybos bruožai

 

Viena pagrindinių Salman Rushdie literatūros ašių yra identiteto ir migracijos problema. Rushdie, pats būdamas kilęs iš Indijos, bet augęs ir gyvenęs Vakaruose, nuolat tyrinėja „išvietintų“ asmenų, emigrantų ir tremtinių patirtis. Jo veikėjai dažnai balansuoja tarp dviejų pasaulių – gimtosios Rytų kultūros ir pasirinktosios Vakarų. Tai sukuria nuolatinę suskaldytos savasties, nostalgijos prarastam pasauliui ir prisitaikymo prie naujų realijų įtampą, kurią jis aprašo kaip nuolatinę metamorfozę. Kūryboje iškyla klausimai: kas apibrėžia žmogaus tapatybę ir ką reiškia būti namuose?

 

Kitas esminis Rushdie kūrybos bruožas ir tema – pokolonijinės realybės ir istorijos perinterpretavimas. Romane „Vidurnakčio vaikai“ jis parodo Indijos istoriją per magiškojo realizmo prizmę, kur asmeninis pasakojimas glaudžiai persipina su nacionaliniais įvykiais. Jis dažnai naudoja alegoriją ir satyrą, kad dekonstruotų ir kritikuotų politinį bei socialinį pokolonializmo palikimą, įskaitant korupciją, autoritarizmą ir religinį fanatizmą. Rushdie literatūra siekia sugriauti dominuojančius Vakarų naratyvus ir pasiūlyti alternatyvius, subjektyvius ir dažnai chaotiškus pasakojimus, kurie atspindi tikrąją kultūrų sankirtos realybę.

 

Ypatingą vietą Rushdie darbuose užima tikėjimo, abejonių ir žodžio laisvės konfliktas. Tai ypač ryšku kontroversiškame romane „Šėtoniškos eilės“, kuriame jis nagrinėja pranašystės prigimtį ir skirtumą tarp religinės dogmos bei asmeninio tikėjimo. Rushdie nuolat kvestionuoja absoliučias tiesas ir tyrinėja, kaip fundamentalizmas ir cenzūra slopina kūrybiškumą ir laisvą mintį. Ši problema peržengia religines ribas; tai yra universali kova už žodžio laisvę ir menininko teisę kvestionuoti net ir švenčiausias idėjas. Jo paties gyvenimas, paženklintas fatva, tapo šios tematikos įsikūnijimu.

 

Kalbant apie kūrybos bruožus, Rushdie yra vienas ryškiausių magiškojo realizmo atstovų. Jis meistriškai sujungia kasdienišką realybę su fantastiškais elementais: veikėjai turi antgamtinių galių, o stebuklingi įvykiai yra integruojami į istorinį pasakojimą be jokio paaiškinimo. Šis stilius leidžia jam išreikšti Indijos kultūrinę ir mitologinę gausą bei pabrėžti subjektyvų tikrovės suvokimą. Be to, jo stilius pasižymi efuzine kalba – gausus, ištęstas, itin detalizuotas, žaismingas, pilnas kalbos žaidimų, daugialypių metaforų ir kultūrinių nuorodų, kurios apima tiek Rytų, tiek Vakarų literatūrą ir populiariąją kultūrą. Šis stilius reikalauja iš skaitytojo didelio dėmesio ir aktyvaus dalyvavimo.

 

Maištinga Siela

Knyga: Salman Rushdie "Kichotas"

 Salman Rushdie. „Kichotas“ – Vilnius: Sofoklis, 2020. – 448 p.

 

Sveiki,

 

Nemaniau, kad kada nors grįšiu prie Salman Rushdie (g. 1947) kūrybos. Kurį laiką jis buvo mano literatūros dievukas, turiu galvoje, taip seniai, kai dar buvau paauglys, o jo pirmąsias lietuviškai knygas leido Alma littera, o Maištingos sielos blogas neegzistavo nei šioje, nei kitoje visatoje. Po to jaučiausi, manding, per daug nutolęs nuo indiškų temų literatūros. Iki šiol G. D. Roberts Šantaramą laikau vienu savo gėdingiausiai neužbaigtu perskaityti kūriniu – man jo buvo tiesiog per daug: gyvenau kaip detektyviniame seriale, nuo kurio vienu metu svaigo galva, o kitu – viskas buvo pernelyg tolima, neaktualu. Tik visai neseniai pajutau, jog senukas S. Rushdie ne iš kelmo spirtas rašytojas veteranas, kuris gali pasiūlyti kažką itin naujo. Jo Bookeriui nominuotas naujasis romanas Kichotas (angl. Quichotte) siūlo nebe indišką Bombėjaus gatvių ir šeimų nesantaikos epą, bet kažką naujo, ką galbūt galima pavadinti vakarietiškos vartotojiškos visuomenės kritika. Knygą į lietuvių kalbą išvertė, sakyčiau, didžiausia Lietuvoje Salmano Rushdie kūrybos ir apskritai indiškos kultūros grožinėje literatūroje specialistė Danguolė Žalytė.  

 

Naujausiame S. Rushdie romane viskas truputį beprotiška, truputį absurdiška, retsykiais atrodo absoliutūs kliedesiai. Galimas daiktas, kad panašiai daugelis skaitytojų pasitiko ir Servanteso 1605 metais pasirodžiusį kūrinį Don Kichotas, kuris buvo riterių romanų ir riterių romantiškosios kultūros parodija. Anuomet kalbėti apie nepasiekiamą širdies damą, svaigti apie meilę, daryti kvailus žygdarbius, kliedėti trubadūriškomis eilėmis buvo ne tokia jau ir kasdieniška realybė, kiek meilės riterių romanų pasakojimų klišė. Matyt, Servantesui netrūko ryžto pasijuokti iš jau anuomet smarkiai klišėmis įrėmintos kultūros. Iš tikrųjų Salman Rushdie perkuria ne patį Don Kichotą, bet adaptuoja jo idėjas šiuolaikiniam pasauliui ir daro tai nestokodamas ir nesigėdydamas savo fantazijos siautulio: tirštai, užtikrintai, makabriškai, satyriškai.

 

Naujųjų laikų Kichote iš esmės susipina dvi istorijos paralelės. Vieno iš jų menamas Autorius, kuris istorijos pradžioje vadinamas Broliu, rašo istoriją apie Kichotą, savo paties prototipą. Savo realybės plotmėje jis kenčia dėl pašlijusių santykių su savo Sūnumi, kurio taip sunkiai susilaukė su žmona. Pasirodo, jo Sūnus užverbuojamas slaptų vyriausybinių organizacijų ir tampa hakerių kovos nariu. Tuo pačiu laikotarpiu Britanijoje gyvenanti jo Sesuo susikūrė savo laimę, pamynusi indiškos moteriškos laimės tradicijas; ji nekenčia rašytojo Brolio, negali jam atleisti už tai, kad jos nepalaikė sunkią gyvenimo akimirką, kai bėgo nuo pedofilo tėvo. Sesuo turi Dukrą, turi teisėją vyrą, kuris laisvalaikiu mėgsta vilkėti moteriškais rūbais, bet netrukus sužino, kad antrąkart jai atsinaujina metastazės. Paralelinėje Brolio (Autoriaus) rašomoje knygoje keistuolis indas Kichotas įsimyli populiarią indų kilmės amerikiečių aktorę Salmą R ir dėl jos leidžiasi per Ameriką į įsivaizduojamus žygius, tiksliau – apsivalymo ir suvokimo kelionę, primenančią Dantės Dieviškąją komediją. Belaužydamas vištienos krūtinėles (kas per tradicija!) per meteoritų lietų jis iš savo ilgesio „pasigimdo“ sūnų Sančą. Istorija tiek neįtikėtina, kad kuris laikas galvojame, kad sūnus tėra tik sąžinės balsas, bepročio išgalvotas veikėjas, tačiau Sančas pamažu įgauna spalvas, ima individualiai mąstyti ir netgi neigti savo tėvą – amžinas tėvo ir sūnaus konfliktas, kūrėjo ir jo kūrinio atskirties problema.

 

Galiausiai šios dvi beprotiškos erdvės istorijos viduryje priartėja ir netrukus ima ryškėti ne tik viso romano struktūra, bet ir pagrindinių siužetinių linijų idėja. Kichoto sunūs taip pat pamilsta damą, jis atkartoja savo tėvo gyvenimo algoritmus, tačiau nuolat kritikuoja tėvą. Jie automobiliu keliauja per Ameriką, patiria rasistinius išpuolius, čia spėjama aptarti amerikiečių požiūrį po Rugsėjo 11-osios į rytų pasaulio žmones, nacionalizmą, ką reiškia būti indu amerikietiškoje kultūroje ir kitos politizuotos socialinės kitataučių problemos.

 

Viena įdomiausių, bent man, istorijų buvo apie aktorę Salmą R, kurios spalvinga biografija priminė senuosiuse S. Rushdie romanuose perteiktų indų moterų gyvenimus. Bipoliniu sutrikimu serganti aktorė, išgarsėjusi vaidindama amerikietiškame seriale, vėliau veda Oprą primenančią TV laidą, o vakarais vartoja narkotikus. Iš tikrųjų S. Rushdie labai gudrus, jis naudodamasis amerikietiškos masinio vartojimo tradicija perkuria ne tik Kichoto realybę, bet ir panaudoja kaip elgsenos, mąstysenos ir vertybių modelio šabloną. Kitaip sakant, romanas atskleidžia, kokioje kultūrinėje terpėje mes skęstame, kaip mes perimame Netflix platformos serialų elgesių modelius, kaip TV projektai, laidos mus išmokė netgi atitinkamai reaguoti, jausti ir suvokti reiškinius.

Rašytojas Salman Rushdie

 

Pats romanas, sakyčiau, parašytas genialiai nepriekaištingai. Jį nėra lengva skaityti, jame kunkuliuoja labai daug beprotybės. Pavyzdžiui, Kichotas keliauja su sūnumi, (kuris dar geba kalbėti su itališkai veblenančius svirpliu ir aptarti savo egzistencinius klausimus), jiedu privažiuoja miestelį, kuriame žmonės virsta kadaise išnykusiais mastodontais... S. Rushdie kaip šabloną paima tam tikrų itin populiarių filmų ir serialų apie vampyrus, vilkolakius tipažus ir perkuria pasakojimą pagal kichotiškojo pasaulio šabloną. Kitaip sakant, Salman Rushdie sodriai miksuoja ir kryžmina masinio vartojimo klišes, kurios pasitarnauja ne vien kaip teksto kūrimo medžiaga, bet ir padeda kurti beprotišką kakofoniją primenantį romano teksto žanrų mišrainę, todėl pasakojime daug absurdiškų prieštarų, eklektikos, nes toks tas mūsų vartotojo pasaulis.

 

Iš vienos pusės knyga yra meilės romanų parodija (kaip Servanteso Don Kichotas), iš kitos – detektyvinis filmas Šioje šalyje nėra vietos senukams adaptacija kalbėti apie rasizmą, iš kitos – mokslinės fantastikos pasaulis, kuriame galioja pasaulio apokalipsinė galimybė. Beprotiškas mokslininkas Salmos R. TV laidoje teigia, jog jis išrašo mašiną, kuri išgelbės pasaulį ir visus perkels į paralelinę Žemę. Galiausiai Kichoto finale turime standartinio mokslinės fantastikos ir populiariojo kino pabaigos formulę: beprotis Kichotas su mylimąją Salma R, likus kelioms valandoms iki pasaulio pabaigos, įeina į kambarį, kuris perkels juos į kitą realybę...

 

S. Rushdie rėmėsi Don Kichotu kaip veikėjo šablonu ir naudojo seną indišką mintį, kad kai bus ištarti devyni milijardai visatos dievo vardų, tada Visata baigs funkcionuoti, nes nebeturės prasmės egzistuoti. Kichotas gauna Salmą R, vadinasi, visata nebeturi prasmės egzistuoti. Galima sakyti ir filosofiškiau, kad kai autorius parašo savo kūrinį, jis nukerpa su juo ryšį, pats kūrinys tampa išbaigtu atskiru nuo autoriaus pasauliu, kuriame veikia saviti dėsniai ir pasireiškia savitas individualumas, panašiai kaip Kichotas paleidžia Sančą į pasaulį ir kaip Sančas palieka savo kūrėją, kaip Brolis užbaigia paskutinį savo rankraščio kūrinį, kaip mes, vartotojai, atsibundame ir suvokiame, kad veikiame ne pagal savo troškimus, bet kaip mūsų žiūrimų serialų, skaitytų knygų, stebėtų TV laidų veikėjai. Kur mūsų pačių tikrumas netikrume?

 

Manau, Kichotas puikus veikėjas, kuris įkūnijo beprotiško ir netikro pasaulio idėją. Šis veikėjas, smarkiai įtikėjęs nesąmonėmis, iš tikrųjų dekonstruoja mūsų laikmečio populiarius įsitikinimus, leidžia suvokti, kokiu mastu esame patys veikiami masinės vartotojiškos kultūros kulto ir kad tai yra ne tik tikrovę matuojantis standartas, bet ir patys tampame niekinami, žeminami, paverčiami komiškais Žemės gyventojais pagal tuos pačius šablonus. „...kliuvo visiems dabartinės tikrovės priešams: skiepų priešininkams, klimato kaitos pamišėliams, naujienų paranojikams, NSO ekspertams, prezidentui, religiniams fanatikams, bukagalviams rasistams, plokščios Žemės teorijos šalininkams, priekabiam jaunimui, godžiam senimui, troliams, dharmos valkatoms, holokausto neigėjams, kanapių mėgėjams, šunų dievintojams (ji bjaurėjosi gyvūnų prijaukinimu) ir „Fox“ (p. 375)“. Mes gyvename jau beprotiškoje kakofonijoje, didžiulės dezinformacijos klane, kuris formuoja mūsų realybę, įskaitant šiuo metu ir karantino baisybes.

 

Masinė kultūra kaip naujos tikrovės parabolė labai primena ir Servanteso Don Kichoto versiją, kai šis buvo įsimylėjęs ne tiek savo širdies damą, kiek pačią meilės idėją: „Net jo neįtikėtina mylimoji mis Salma R šiuo metu tebuvo žodžių, minčių ir televizoriaus atvaizdų kūrinys, Kichoto suvokiamas ne taip, kaip suvokiami tikri daiktai, o kaip fantazija, kuria aistringai tiki, be iš esmės neįmanoma jos pasiekti, kad ir kaip atkakliai vaikytumeis. Atmetęs tikėjimą / netikėjimą, sveiką protą ir žinias, tikrajame pasaulyje esi aklas, kurčias ir kvailas, mąstė Sančas (p. 175).“

 

Tik perskaitęs knygą ėmiau suvokti šio kūrinio ambicingumą. Juk tai genialių daugiabriaunių pasakojimų romanas, kuriame išskleidžiamos kūrinio ir autoriaus santykių problemos, brolių ir seserų nesantaika, tėvo ir sūnaus ryšiai – atrodo, tai, kas taip įprasta S. Rushdie romanuose, tačiau visa tai perteikta atpažįstamais skirtingų žanrų modeliais, (norisi vis dar tikėti sąmokslo teorijomis ir sakyti, kad juos „įbruko Vakarai“), todėl amžinos S. Rushdie literatūrinės temos tampa socialine kritika, kuri pasireiškia nebe indiškais sodriais ir spalvingais paradoksais, bet būtent vakarietiškos kultūros kakofonija, kuriai taip pat nestingai nei sodrumo, nei beprotybės. Don Kichotas skaitomas jau 400 metų, kaip kvailelio veikėjo pasirinkta perspektyva anuomet buvo patogi pozicija parodyti absurdo ir lengvabūdišką klišių pasaulį, taip ir šiais laikais šio veikėjas, – tik iš pažiūros idealistinio naivuolio portreto, – leidžia dirstelėti į mūsų gyvenimą veikiančius algoritmus ir struktūras. O kas toliau? Ką galime padaryti, kai tai atpažįstame? Bjaurėtis savo civilizacija? Trokšti pabėgti į paralelinę Žemę, sulįsti į žemę? Ką galime daryti su tuo pripažinimu, jog gyvename primestą, dirbtinai sugestikuliuotą tikrovę, kur galbūt mūsų pačių net nėra, yra tik televizijos, interneto ir žiniasklaidos sufokusuotas įsivaizduojamas pasaulis?

 

Pripažinsiu, nors skaityti vietomis nebuvo „skanu“, atrodė beprotiška, beveik retsykiais per naivu, tačiau visuminis S. Rushdie romanas Kichotas tvykstelėjo kaip reikiant. Čia net naivumas, net pačios kvailiausios ir pardoksaliausios idėjos veikia bendroje pasakojimo sąrangoje, todėl, nepriklausomai, ar smagu skaityti, ar nelabai – o juk geras kūrinys ir neturėtų pataikauti! – visgi, manau, kad tai vienas drąsiausių pasiteisinusių S. Rushdie literatūrinių eksperimentų. Kosminis Kichotas!

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Salman Rushdie apie kalbos galimybės kurti tiesą

Sveiki,

 

Niekada nesu galvojęs apie kalbą kaip apie drąsą. Veikiau tai komunikacijos priemonė, saviraiškos būdas, arba, kaip pasakytų Daukša, tai mūsų savastis. Tikriausiai Salman Rushdie tai sakydamas viename garsiausių ir skandalingiausių savo kūrinių „Šėtoniškos eilės“, turėjo galvoje, saviraiškos laisvę byloti tikrovę. Kitą vertus, tai gali reikšti ir menininko, kurio instrumentas yra kalba, talento mato vienetą: kaip paprastais kalbiniais žodžiais galima konstruktyviai sukurti atskirą pasaulį, kuris bylotų kaip tikras ir neginčytinas pasaulis. Štai kur yra grožinės literatūros galia! Galia įtikinti fikcija labiau nei realiu pasauliu.

 

Jūsų Maištinga Siela

Salman Rushdie knygos: "Gėda", "Vidurnakčio vaikai", "Kichotas", "Džozefas Antonas", Paskutinis mauro atodūsis"

 

Sveiki,

 

Žiūriu susikaupė pas mane Salman Rushdie knygų! Anuomet, kai tik pasirodė „Vidurnakčio vaikai“, man gal buvo kokie penkiolika. Perskaičiau. Manau, kad toji knyga amžiams pakeitė mano požiūrį į grožinę literatūrą, nes nebuvau koks „didelis“ skaitytojas, retai mano rankose būdavo knyga, tačiau po „Vidurnakčio vaikų“ kažkas ėmė ir pasikeitė. Salman Rushdie laikau savo gyvenime atraminiu autoriumi, kuris keitė mano įpročius. O kokia jums jo mėgstamiausia knyga?

 

Jūsų Maištinga Siela

Geros knygų naujienos iš Sofoklio leidyklos: J.M. Coetzee "Jėzaus mirtis", S. Rushdie "Kichotas", H. Muller "Amo sūpuoklės"

 Sveiki,

Tikrieji knygomanai tikriausiai jau nuo vasaros žinojo, kad geromis knygomis garsėjanti leidykla „Sofoklis“ ruošia ne vieną gerą lapkričio naujieną. Mano biblioteka priglaudė Hertos Muller „Amo sūpuoklės“, J. M. Coetzee trilogijos paskutinė dalis „Jėzaus mirtis“ – abi išleistos mano mėgstamoje „Kultinių knygų“ serijoje. Taip pat Booker Prize trumpajame sąraše atsidūrusį naujausią indų rašytojo Salman Rushdie „Kichotas“. Kada paskutinįkart skaičiau Rushdie? Atrodo, kad prieš mūsų erą, kai kramsnojau „Paskutinį Mauro atodūsį“. Tikiuosi „Kichotą“ iki Naujųjų įveiksiu.

Jūsų Maištinga Siela

Paskelbtas trumpasis Booker Prize 2019 sąrašas! Atwood, Rushdie, Obiama, Shafak, Ellmann ir Evaristo

Sveiki,

Dar šiais metais liepos pabaigoje atsinaujinusi Booker komisija paskelbė 13 kūrinių, kurie sudarė Booker Prize 2019 ilgąjį literatūros sąrašą. Paprastai šios knygos būna auksinės prabos ir atkreipia užsienių vertėjų rinką (tuo tarpu ir Lietuvos). Apie tai buvau padaręs įrašą, kurį galite perskaityti ČIA.

Rugsėjo pradžioje, užvakar, paskelbtas trumpasis šios premijos sąrašas. Norėčiau kažką plačiau pakomentuoti, tačiau nei vieno kūrinio dar nesu perskaitęs, kad galėčiau ką palyginti. Į trumpąjį sąrašą pateko Booker senbuviai, kurie iš esmės kaip ir „Oskaruose“ kokia Meryl Streep, tikriausiai „išstumiami“ į priekį dėl ankstesnių nuopelnų... Net neabejoju, kad tiek Margaret Atwood, tiek Salman Rushdie kūriniai yra tikrai geri, tačiau netikiu, kad per tiek laiko iš didžiulio literatūros srauto neatsiranda inovatyvių ir unikalių rašytojų...

Visgi šis šešetukas daugiau ar mažiau man patinka. Labiausiai dėmesį traukia amerikiečių rašytojos Lucy Alman su romanu „Ducks, Newburyport“, kuris pasakoja apie negatyvios informacijos žalą žmonėms. Aktualu, atrodo, stipru ir nuojauta rėkte rėkia, kad tai vienas geriausių šio sąrašo kūrinių. Labai viliuosi vien iš smalsumo, kad kokia leidykla apsiims ir išvers šią knygą, nors paskutiniu metu kažkodėl verčiami labiau britų autoriai...

Antrojoje vietoje (pagal smalsumą) mane traukia veteranas Salman Rushdie. Iš anotacijos šiek tiek susidaro įspūdis, kad knyga labai ne rušdiška, nes ji pasakoja apie po Ameriką keliaujantį kvanktelėjusį keistuolį Kichotą – žadamas šiuolaikinis kontekstas, problemos ir t. t. Trečiojoje pozicijoje – rašytojas iš Nigerijos Chigozie Obioma su romanu „Minorinis orkestras“, kuris pasakoja ilgesingą ir skaudžią brandos istoriją, tai istorija apie naivų vyruką, kuris išvyksta į Kiprą įgyvendinti svajonės ir per ją sužlugdo save... Ketvirtojoje vietoje mano dėmesį patraukusi turkų rašytojos Elif Shafak naujasis romanas. Nors nesu nė vienos knygos skaitęs, visgi Bookerio nominacija verčia atsigręžti ir pagalvoti, ar nevertėtų ką pagriebti, nes turime daug jos romanų lietuviškai.

Bernardine Evaristo – britų rašytoja, garsi savo romanais jau ne vieną dešimtmetį. Jos romanas tarsi skirtingų moterų dėlionė, nusidriekusi per epochas ir suraizgyta panašiomis detalėmis. Įvairiais rakursais atskleidžiama, ką reiškia vienoje ir kitoje vietoje būti moterimi. Apie tai jos romanas „Girl, Woman, Other“.

Mažiausiai imponuoja šįkart mano mylima Margaret Atwood. Labai bijau, kad po serialo „Tarnaitės pasakojimas“ šioji knyga tėra tik scenarijaus adaptacijos literatūriškai. Tai būtų didžiulis nusiminimas, tačiau beveik net neabejoju, kad ji bus išversta lietuviškai, o aš ją vis tiek skaitysiu ir būsiu nusivylęs, nes atsikartos serialo siužetai...

Kas laimės?

Dalijuosi nuolatinio aistringo Booker premijų apžvalgininko Eric Karl Anderson vaizdo įrašą, kuriame jis apžvelgia visus šešis trumpojo Bookerio romanus.

Jūsų Maištinga Siela

Ilgasis Booker Prize 2019 knygų sąrašas / Booker Prize 2019 Long List

Sveiki,

Laukiau, kol šiais metais paskelbs Booker Prize ilgąjį knygų sąrašą ir pramiegojau, nes tik iš facebooko sužinojau, jog jis jau paskelbtas, net buvau pamiršęs datą, gal dėl to, kad vasara, atostogos, galvoje zuja kasdieniai kiti dalykai. Iš tikrųjų labai laukiau šio sąrašo, nes šiemet pirmieji metai, kada pasikeitė šios premijos mentoriai, kurie anksčiau buvo „Man Group“. Visgi galvojau, ar pasikeitus mentoriams, kaip nors ši premija patirs didelių pokyčių, tačiau pokyčių neįvyko, pasikeitė nežymiai tik premijos pavadinimas, o pažvelgus į ilgąjį sąrašą tampa aišku, kad nemaža dalis pavardžių Booker premijos pretendentai – veteranai, jau pelnę arba nekartą nominuoti šiai premijai, pavyzdžiui, Margaret Atwood, Salman Rushdie ar Deborah Levy.

Paskutiniuoju metu Bookerio laimėtojais ir nominantais labai domisi mūsų lietuviškos leidyklos, tad nusprendžiau trumpai apžvelgti knygas, kurių dalis, manau, tikrai per artimiausius kelerius metus sulauksime ir lietuviškai.

Bernardine Evaristo (UK), Girl, Woman, Other (Hamish Hamilton)

Goodreads reitingas 4.49

„Mergina, moteris, kita“ – tai 12 istorijų grandinė, papasakota šiuolaikiškai ir dinamiškai. Tos istorijos apie skirtingas moteris, dažniausiai juodaodes, gyvenusias įvairiais laikotarpiais ir jų asmenines kovas.

Chigozie Obioma (Nigeria), An Orchestra of Minorities (Little Brown)

Goodreads reitingas 3.75

„Minorinis orkestras“ – tai iš Nigerijos kilusios rašytojo romanas apie naivuolį paukštininką iš Nigerijos, kuris įsimyli turtingą merginą, kuri bando nusižudyti. Galiausiai jis emigruoja mokytis į Kiprą, tačiau jį apgauna ir jis tampa klajojančiu benamiu... Tai ilgas širdį veriantis epas, kaip žmogus kuo labiau leidžiasi į pasaulį, tuo labiau jis tolsta nuo savo svajonės. Šitą ir aš mielai perskaityčiau.

Deborah Levy (UK), The Man Who Saw Everything (Hamish Hamilton)

Goodreads reitingas 3.85

„Žmogus, kuris mato viską“ iš tikrųjų nemato nieko. Va, šitą tai tikrai noriu, kad kas išverstų! Romane pasakojama apie 1988 metus, kada pagrindinis veikėjas Solas rašo politinį esė apie Vokietijos Demokratinę Respubliką, jis įsivelia į politinius niuansus, tačiau „serga“ „The Beatles“ muzika, bando nusifotografuoti perėjoje, kurioje legendinė grupė padarė albumo viršelio nuotrauką, galiausiai apmąsto savo nevykusius santykius... Staiga istorija pakrypsta ir apie šiuolaikinę Europą, viskas atrodo chaotiška, nes autorė sulieja žmogaus veiksmų cikliškumą su istoriniais Europos kontekstais, kurie dėsningai atkartoja veikėjo gyvenimo periodiškumą. Kvepia tiesiog labai gera knyga, o autorei tai jau trečioji Booker nominacija. Netrukus BALTO leidykla išleis jos knygą „Karštas pienas“ – prieš trejetą metų nominuota Bookeriui.

Lucy Ellmann (USA/UK), Ducks, Newburyport (Galley Beggar Press)

Goodreads reitingas 4.33

„Antys, Newburyportas“ – tai ilgiausias ir storiausias šiais metais Bookeriui nominuotas romanas, kurį parašė amerikiečių romanistė. Knyga jau vadinama romano žanro revoliucija ir daug kas ja susidomėjo. Šioje istorijoje aprėpiama informacinio poveikio šiuolaikinių žmonių gyvenime žala, kai nuolat esame gąsdinami karais, nuodais, nesveiku maistu, šaudynėmis mokyklose ir visais negatyviais įvykiais, kuriuos kasdien girdime ir veikia mūsų sąmonę, kai jaudinamės net ne dėl savo problemų, o viso pasaulio... Romanas, manau, daug žadantis, aktualus ir globalus.

Valeria Luiselli (Mexico/Italy), Lost Children Archive (4th Estate)

Goodreads reitingas 3.90

Autorės knygoje „Prarastų vaikų archyvas“ pasakojama apie vyrą ir žmoną, kurie su dešimtmečiu sūnumi sėda į automobilį „Volvo“ ir susiruošia pervažiuoti nuo rytinės pakrantės kone pusę JAV, kad surinktų medžiagos savo dokumentiniams darbams ir patirtų gamtos grožį. Šeima keliauja, viskas atrodo idealu, tačiau juos pasiekia žinia, kad prie Meksikos ir JAV sienos yra sulaikyti tūkstančiai vaikų, kurie vėl bus išsiųsti į Meksiką nežinia kokiam likimui, nes jie negali patekti į JAV... Gaubiami šio politinio įvykio, netrukus paaiškėja, jog sūnus šioje kelionėje jaučia, kad tarp tėvo ir mamos vis labiau versi santykių bedugnė... Romanas pasižymi pasakiškai gražiai aprašoma kelione, subtiliais santykių atskleidimais ir prisiminimų, patirčių archyvavimu kiekvienam iš knygos veikėjų.

Jeanette Winterson (UK), Frankissstein (Jonathan Cape)

Goodreads reitingas 4.00

Autorė lietuviams puikiai žinoma dėl knygos „Apelsinai ne vieninteliai vaisiai“, „Kam būti laimingai, jeigu gali būti normali?“ Šįkart ji parašė romaną „Frankisšteinas“, kuris yra apie žmonių kūnus, kuriuose jie gyvena, ir kūnus, kuriuos jie norėtų turėti. Remdamasi dalinai „Frankenšteinu“ autorė kuria ir rimtą, ir kartu juokingą pasakojimą apie transeksualų gydytoją, apie Viktorą, kuris grįžta gyventi pas mamą ir bando sukurti sekso lėlę vienišiems vyras... Iš anotacijos matyti, kad romanas aktualus jau vien dėl to, kad gyvename kūno kulto laikotarpiu ir visi daugiau ar mažiau turime sudėtingą santykį dėl savo netobulumu. Manau, romanas išties įdomus.

Salman Rushdie (UK/India), Quichotte (Jonathan Cape)

Goodreads reitingas 4.44

Dar tik pasirodantis romanas pasauliniu mastu senbuvio Booker rašytojo Salman Rushdie romanas „Kichotas“ yra šių dienų Don Kichoto pavyzdys. Anuomet Servantesas kūrė šį romaną pašiepti riterių kultūrą, o Rushdie versija siekia pašiepti moralinio ir dvasinio nuosmukį ženklinančią nūdienos kultūrą. Pasakojama apie šių dienų Kichotą, kuris įsimyli televizijos žvaigždę ir kartu su įsivaizduojamu sūnumi leidžiasi per šiuolaikinę šalį, kad įrodytų savo meilę ir ištikimybę... Iš aprašymo atrodo kiek kitoks romanas, nei įprasta S. Rushdie, bet jis ir čia neatsisako savotiško savo juodojo arkliuko – magiškojo realizmo. Manau, anksčiau ar vėliau romaną matysime lietuviškai, nes šis rašytojas pas mus skaitomas.

Max Porter (UK), Lanny (Faber & Faber)

Goodreads reitingas 4. 25

Kaip daugelis sutaria dėl šios knygos – ji keista ir tuo įdomi! Rašytojas pasakoja apie netoli Londono įsikūrusį mažą miestelį, jo žmones ir gyvenimus. Autorius sujungia mitologiją su šių dienų realybe, stebi pavienius miestelėnus ir pasakoja jų istorijas... Galiausiai viso miestelio žmonės tampa orkestru, vienu balsu, kurį klausosi mitinė būtybė iš praėjusio amžiaus, kurią vietos vaikai vaizduoja kaip gamtos-miško būtybę. Daugelis romaną vadina drąsiu ir originaliu.

Margaret Atwood (Canada), The Testaments (Vintage, Chatto & Windus)

Goodreads reitingas 3.95

Kanadiečių rašytojos Margaret Atwood romanas „Testamentas“, žinoma jau iš viršelio, yra 1984 metais pasirodžiusio romano „Tarnaitės pasakojimas“ tęsinys, kuris paaiškina ne vieną dešimtmetį skaitytojus kamavusius klausimus, kas nutiko Ofredai. Teko man skaityti pirmąją dalį dar prieš pasirodant serialui, ir romanas pasirodė išties labai geras. Manau, jeigu ne TV serialas, prie kurio scenarijaus padirbėjo rašytoja, šios knygos tęsinio tikriausiai nė nebūtų. Atwood puiki romanistė, už „Aklasis žudikas“ 2000 metais ji jau pelnė Booker ir tai įspūdingas kūrinys, tik labai bijau, kad šioji knyga yra tik literatūriškai perteikta jos scenarijaus kita versija...

Kevin Barry (Ireland), Night Boat to Tangier (Canongate Books)

Goodreas reitingas 4.11

Airių rašytojo romanas „Naktinis laivas į Tangerį“ pasakoja apie du pagyvenusius nusikaltėlius Morisą ir Čarlį, kurie naktinėja laive ir laukia vieno iš jų dukros. Šioji naktis jiems lemtinga, kadangi jie iš naujo permąsto ir prisimena savo draugystę, bendradarbiavimą, smurtą, nusikaltimus ir visus praeityje patirtus nuotykius. Rašytojas su nepaprastu humoro jausmu ir lyrizmu perteikia dviejų korumpuotų vyrų gyvenimus.

Oyinkan Braithwaite (UK/Nigeria), My Sister, The Serial Killer (Atlantic Books)

Goodreads reitingas 3.79

Iš Nigerijos esanti rašytojo šiemet su romanu „Mano sesuo, serijinė žudikė“ šovė į sensacijų viršūnę ir tikriausiai yra kol kas daugiausiai iš nominuotų goodreads puslapyje sulaukusi komentarų ir įvertinimų... Knygoje autorė tirštai ir juodomis spalvomis aprašo seserų ištikimybę; Ajola žudo savo vaikinus, kuriuos įsimyli, o sesuo padeda nuslėpti jos nusikaltimo įpročius, tačiau ji negali jos įduoti policijai, nes ji jos sesuo. Tačiau viskas ima keistis, kai Ajola susipažįsta su jos simpatija iš ligoninės... Knyga apie ištikimybę, priedangą, psichinius sutrikimus, manau, tokia knyga sudomintų daugelį lietuvių, kurie persisunkę skandinaviškojo stiliaus detektyvų ir norėtų šio to naujo.

John Lanchester (UK), The Wall (Faber & Faber)

Goodreads reitingas 3.70

Britų rašytojo distopinis romanas „Siena“ tik iš pažiūros gali priminti „Sostų karų“ saugomą sieną nuo žiemos ir nakties klajūnų... Kylant vandeniui žmonės ima gyventi salose, jie save izoliuoja statytinėmis sienomis, tarp tautų kyla karai, o pagrindinis veikėjas saugo sienos ruožą nuo priešų, bet kartu paklūsta ir savo viršininkams. Tai kataklizmų distopija, kuri ne vien apie klimatą, bet ir apie politinius valdžios užkulisius, skaldymą ir valdymą.

Elif Shafak (UK/Turkey), 10 Minutes 38 Seconds in This Strange World (Viking)

Goodreads reitingas 4.10

Šios autorės lietuviams pristatinėti nereikia. Leidykla „Tyto alba“ periodiškai kasmet išleidžia po vieną jos romaną ir ją puikiai daugelis skaito, nors man pačiam kol kas neteko... Naujausias autorės romanas „10 minučių, 38 sekundės šiame keistame pasaulyje“ pasakoja apie mirštančią moterį Leilą, kuri prisimena visą savo gyvenimą. Kaip ir O. Pamukui, taip ir šiai turkų rašytojai, neužtenka papasakoti vien tik žmogaus gyvenimą, šalia visada pasakojama egzotiškų tradicijų turinčios tautos istorija.

Mano knygos: Booker, Man Booker, Man Booker International premijų gavusios knygos lietuviškai

Knygos, gavusios (Man) Booker literatūros premiją ir išverstos į lietuvių kalbą, mano lentynoje.

Sveiki,

Jau kuris laikas norėjau padaryti įrašą apie Booker, Man Booker ir Man Booker International knygas, išverstas lietuviškai. Maniau, kad tai lengvas darbas – perbėgsiu per savo knygų lentynas ir „išravėsiu“ tas knygas, kurios pelnė šiuos apdovanojimus arba bent buvo nominuotos, įtrauktos į ilguosius ir trumpuosius sąrašus, tačiau prasidėjo tikra velniava ir painiava.

Booker, Man Booker ar The Booker Prize?

Visų pirma ne visada aišku, kas tai per apdovanojimas, todėl teko nemažai pasidomėti internete ir apsišviesti. Gal pradėsiu nuo Booker sąvokos. Iš tikrųjų pirminis šių apdovanojimų pagrindas prasidėjo 1969 metais, kai Booker buvo paskirtas prestižinis literatūrinis apdovanojimas geriausiai išleistai grožinės literatūros knygai anglų kalba. Vadinasi, galėjai būti ir kinas ar arabas, bet jeigu tu išleidai savo knygą anglų kalba – valio, tu gali būti prastebėtas kritikų ir patekti į nominuotų knygų srautą. Ir tai tęsėsi iki 2001 metų, todėl šis apdovanojimas dar vadinamas Booker-McConnell Prize (1969-2001).

Nuo 2001 metų ėmė kisti šios premijos taisyklės ir šiek tiek pavadinimas, kuris išliko iki pat 2019 metų – Man Booker. Pagrindinė nuostata teikiant šią premiją buvo lyg ir ta pati – knyga anglų kalba, tačiau ji būtinai turi būti išleista Didžiojoje Britanijoje. Šis sprendimas buvo tarptautiniu mastu gana kritikuojamas, nes daug kas iki tol nominuotų rašytojų buvo savo angliškas knygas išsileidę Airijoje, Pietų Afrikoje ir t. t., todėl kaip atsakas šiam sprendimui buvo sukurtas alternatyvūs apdovanojimai – International Man Booker, tačiau tai įvyko ne iškart.

Iki pat šių 2019 metų pagrindinis apdovanojimas vadinęsis Man Booker (2001-2019) vėl keičia savo kryptį. Taip nutiko dėl to, kad senieji mentoriai, kurie finansiškai rėmė šiuos apdovanojimus, paskelbė, kad 2018 metais airių rašytoja Anna Burns su romanu „Milkman“ (liet. Pienininkas) taps paskutiniąja šios premijos laureate, tačiau netrukus atsirado turtuoliai Michael Moritz ir Harriet Heyman, kurie perėmė šį rėmimą artimiesiems penkeriems metams ir jų dėka nuo šių metų apdovanojimas vadinsis The Booker Prize, beje, netrukus turėtų pasirodyti ir ilgasis šių apdovanojimų sąrašas.

Man Booker International ar The International Booker Prize?

Dar kur kas painiau nutiko, kai pradėjau gilintis į Man Booker International Prize apdovanojimus, skirtus neizoliuoti tarptautinės rinkos – čia pokyčių pasirodo dažesnių nei pagrindiniuose apdovanojimuose. Pirmąkart jis surengtas 2004 metais kaip priedas prie atsiradusio Man Booker. Iki pat 2015 metų šis apdovanojimas buvo teikiamas tik kas antrus metus, bet gyvam esančiam ir bet kokios tautybės žmogui, kuris publikavo savo knygą anglų kalba bet kurioje pasaulio vietoje, žinoma, išlaikant kūrinio vertę.

Nuo 2015 metų šis apdovanojimas išlaikė savo pavadinimą su žodelyčiu „Man“, kadangi būtent ši grupė „Man group“ finansiškai rėmė šiuos apdovanojimus. Taigi nutarta steigti tarptautinį apdovanojimą kasmet ir teikti 50 tūkstančių svarų apdovanojimą, kurį per pusę pasidalija knygos autorius ir vertėjas į anglų kalbą. Maždaug tuo metu apie šias premijas ima domėtis lietuvių spauda, intensyviau versti ne tik laimėtojus, bet ir nominuotuosius, kadangi įvedama dar viena naujovė – skelbiami ilgieji ir trumpieji sąrašai, norint pritraukti komercinį azartą ir, žinoma, skatinti skaityti įdomią ir kokybišką literatūrą. Pirmąją pasikeitusių taisyklių laimėtoja buvo rašytoja H. Kang iš Pietų Korėjos su romanu „Vegetarė“. Tuo tarpu toji tradicija (ilgieji ir trumpieji sąrašai) skelbiami ir Man Booker kategorijoje. Nuo 2019 metų, „Man Group“ atsisakius toliau finansuoti šiuos apdovanojimus, pavadinimas vėl keičiasi, tiesa, nežymiai – The International Booker Prize.

Iš tikrųjų pavadinimuose daug painiavos, bet esmė kokia? Booker yra Booker, kas jį remia, tikriausiai mums nelabai ir rūpi, tik tebūna šis apdovanojimas.

Kas gero išversta iš Bookerio laimėtojų?

Na, o aš ištraukiau galybę knygų iš lentynų ir net nustebau, kiek turiu kūrinių, kurie vienaip ar kitaip susiję būtent su šiais apdovanojimais. Tad gal pradėsiu nuo pagrindinio Booker premijos sąrašo. Tiesa, dar kai kur turiu senus leidimus, tačiau knygų pas save vienoje vietoje nelaikau (ypač senų, dar sovietinių leidimų), kaip antai Bookerį laimėjusi airių rašytoja Iris Murdoch su „Jūra, jūra...“ (nurodomos laimėjimų datos, 1978) ar nuostabaus Pietų Afrikos rašytojo Andrė Brinko su tik nominuotu šiems apdovanojimams romanu „Gandai apie lietų“, kurį kažkada dar paauglystėje išsižiojęs skaičiau kaime, išleistą sovietiniais laikais, visą pageltusią ir susiraukšlėjusią nuo drėgmės verandoje.

 Tikriausiai iš sąrašo mano vienas favoritų būtų dukart Bookerį pelnęs J. M. Coetzee su romanais „Maiklo K gyvenimas ir laikai“ (1983) ir „Nešlovė“ (1999). Šis rašytojas daug kartų nominuotas šiai premijai ir labai smagu, kad leidykla „Sofoklis“ rimtai pasižiūrėjo į šį nesenstantį autorių ir verčia kitus jo kūrinius. Būtina išversti viską! Tai vienas iš tų retų autorių, prieš kuriuos ne tik kepurę nesiimti... Taip pat Bookerį dukart yra pelniusi rašytoja Hilary Mental su „Vilko dvaras“ (2009) ir „Įneškite kūnus“ (2012). Čia vėl darbuojasi leidykla „Sofoklis“, kuris jau net dukart perleido „Vilko dvarą“ ir, kiek žinau, nori išleisti ir antrąją trilogijos dalį. Dukart Bookerį pelnė ir Peter Carey, „Oskaras ir Liusinda“ autorius.

Negaliu nepaminėti britų autoriaus Ian McEwan, kurio naujas knygas paskutiniu metu verčia ir leidžia Jotema, tačiau manęs nebepajėgia sudominti. Autorius gerokai paskutiniuoju metu banalus, nors jo Bookeriui nominuotas „Šeštadienis“ buvo tikras perlas, netgi geresnis už „Tyto Albos“ išleistą ir Bookeriu įvertintą „Amsterdamą“ (1998). Tiesa, nežinau, kaip su jo romanu „Atpirkimas“, nes po matytos itin geros ekranizacijos, sunku prisiversti perskaityti, bet įtariu, kad viena geriausių autoriaus knygų. Žvelgiant iš to, ką dar turiu lentynoje – indų rašytoja Arundhati Roy verta paminėti, nes jo romanas „Mažmožių dievas“ (1997) paauglystėje mane šokiravo – juvelyrinis šedevras, to paties buvo galima tikėtis po beveik 20 metų, kai autorė išleido antrą romaną „Didžiausios laimės ministerija“ – jis pateko į trumpąjį Man Booker nominuotų knygų sąrašą.

Salman Rushdie ir jo „Vidurnakčio vaikai“ (1981) buvo tikras literatūrinis proveržis. Tai ta knyga, kuri leido suprasti tikrą literatūros vertę ir galią. Po jos ilgą laiką jo negalėjau skaityti – bijojau. Netgi „Šėtoniškas eiles“ numečiau, bet visgi perskaičiau „Paskutinio mauro atodūsį“ – gera knyga, tačiau tokio efekto jau nebepaliko. Lentynoje dar turiu ne vieną jo romaną, neprisiverčiu perskaityti.

Štai John Banville romanas „Jūra“ (2005), kurią išleido Jotema, tiek neįsiminė – nors gurmaniška, subtili, tačiau tik tol, kol skaitai. Panašiai kaip su I. McEwan „Amsterdamu“. O štai rašytoja iš Naujosios Zelandijos Eleanor Catton su kūriniu „Šviesuliai“, kuriuos prieš metus išleido „Baltos lankos“, stebina savo sudėtingumu, matematiniais skaičiavimais, romano kompozicija – verta dėmesio, tik bijau, kad daugeliui ji gal per „stora“. Richard Flanagan romanas „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ tik epizodiškai įdomus dėl kankynių Azijoje, tačiau esama tokių holivudiškai netikusių ir nusaldintų intarpų, kurie išmuša iš vėžių.

Štai 2016 metų laureato Paul Beautty „The Sellout“ išsivertę neturime, bet turime sudėtingos kompozicijos ir raiškos 2017 metų laureato George Saunders „Linkolnas bardo“ – čia vėl pirmauja „Sofoklio“ leidykla, kuri ketina išleisti ir kol kas paskutiniosios laureatės Annos Burns romaną „Pienininkas“.  

Ką tik „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“ išleido dar nė kartą lietuviškai neišverstą Penelope Lively romaną „Mėnulio tigras“, kuris Bookerį autorei atnešė 1987 m. Neįmanoma nepaminėti „Tarnaitės pasakojimo“ autorės kanadiečių rašytojos Margaret Atwood neįtikėtinai hipnotizuojančio romano „Aklasis žudikas“ (2000), pastarajai buvo kurį laiką prognozuojamas ir Nobelis, o pati ne kartą nominuota Bookeriui ir su kitais kūriniais.  

Žvelgiant į 1969-2018 metų Booker laimėtojus, akivaizdu, kad šia premija susidomėta labiau paskutinį dešimtmetį, nes iki tol tik pavienės lietuvių leidyklos išleisdavo vos vieną kitą laureatą, neskubėdamos, tačiau šiandien tą puikiai daro „Sofoklio“ ir „Baltų lankų“ leidyklos. Nominuotus iš ilgųjų sąrašų leidžia daugiau ar mažiau paskutiniu metu daugelis stambiųjų leidyklų. Pavyzdžiui, „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“ išleido daug kam patikusį Ali Smith romaną „Ruduo“ arba „Almos litteros“ išleistas kanadiečių rašytojos Emmos Dogherty „Kambarys“ ir sąrašą būtų galima tęsti.

Ko trūksta mano lentynoje, nors turime lietuviškai iš laimėtojų? Žinoma, Michael Ondaatje „Anglas ligonis“ (1992), kuris perleistas lietuviškai ne kartą, tačiau po ekranizacijos vėlgi sunku man pačiam patikėti, kad galiu su visišku naivumu tikėtis netikėto literatūrinio katarsio. Neturiu ir seniau leistų lietuviškai kūrinių, pavyzdžiui, Aravind Adija „Baltasis tigras“ (2008), Howard Jacobson „Finklerio klausimas“ (2010), Yann Martel „Pi gyvenimas“ (2002), kurį puikiai visi žino dėl ekranizacijos.

Labiausiai iš neišverstų autorių šiuo metu tikriausiai norėčiau matyti britų rašytojo Graham Swift romaną „Last Orders“ (1996). „Motinų sekmadienis“ ir „Vandenų žemė“ netikėtai tapo mano šių metų literatūriniu atradimu!

Tarptautinį Booker pelniusios knygos lietuviškai.

Knygos, pelniusios Man Booker International nominaciją.

Kas gero išversta iš Man Booker International Prize?

Tiesą sakant, šia premija pradėjau domėtis nuo 2015, iki tol maniau, kad tai vienas ir tas pat Man Booker. Turime lietuviškai nemažą dalį pelniusiųjų šią premiją. Pradėkime nuo mano dar niekaip neskaitytos kanadiečių rašytojos Alice Munro „Brangus gyvenime“, kurį turime lietuviškai. Šią premiją ji pelnė 2009 metais, o 2013 pelnė ir literatūros Nobelio premiją. Keista, kad dar neskaičiau jos apsakymų. Reikia jau susimąstyti. Iki pat 2015 į šią premiją kas antrus metus pretenduodavo daugelis tų pačių Booker rašytojų, pavyzdžiui, M. Atwood, todėl, mano galva, kur kas geresnės užsieniečiams rašytojams sąlygos sudarytos po 2015 metų.

Pirmoji tapo Pietų Korėjos rašytoja Han Kang su romanu „Vegetarė“. Skaičiau, tiesa, neįprastas romanas, įdomi pati idėja, bet ne toks geras, koks 2017 metų laimėtojo Izraelio rašytojo David Grossmano „Užeina kartą arklys į barą“ – emociškai įtemptas, įdomi pati perteikimo idėja, išties vertas dėmesio skaitymas, tačiau net ir jis turėtų, mano galva, šiek tiek nusileisti lenkų rašytojos Olgos Tokarzcuk romanui „Bėgūnai“, kuris autorei (ir kartu Lenkijai pirmąkart) 2018 atnešė Man Booker International.

Nemažai pastaruoju metu verčiama ir iš trumpųjų ir ilgųjų sąrašų International nominuoti autoriai, pavyzdžiui, visai netikėtai benagrinėjant sąrašus čia sutikau „Kitos knygos“ leidyklos išleistą Fiston Mwanza Mujila „Klubas Tram 83“. Kai kada, mano akimis, nominuotos knygos netgi pranoko laimėtojus, pavyzdžiui, prancūzų rašytojo Mathias Enard „Kompasas“, kuris pasižymėjo nepaprastu gilumu ir pasakojimo technika, Phillipe Claudel „Brodekas“ ar tas pats norvegų rašytojas, svečiavęsis ir Lietuvoje, Roy Jacobsen „Neregimieji“.

Kai kurių knygų nė neminėsiu, nes apie jas esu parašęs atskiras recenzijas, tačiau pasakysiu, kad šios premijos dažniausiai tampa pačiomis geriausiomis verstinėmis metų knygomis. Pirmiausia, ko visada ieškau prieš Vilniaus knygų mugę – tai Booker nominuotų kūrinių, kuriuos visada įtraukiu į privalomų nusipirkti knygų sąrašą. Taigi. Čia signalas leidykloms.  

Jūsų Maištinga Siela