Knyga: Chigozie Obioma "Žvejai"

 Chigozie Obioma. „Žvejai“ – Vilnius: Balto. 2021. – p. 320.

Sveiki skaitytojai,

Visai neseniai perskaičiau vyresniųjų klasių mokinės Vakarės Saulėnaitės straipsnį Mokyklos programoje Afrikos autorių nėra. Ką dėl to prarandame?, kuris smarkiai papildė mano paties pamąstymus apie Afrikos literatūrą ne tik šiuolaikiniame Bendrųjų ugdymo programų kontekste, bet ir apskritai verstinės grožinės literatūros lauke. Anuomet didžiulį įspūdį padariusi Chimamanda Ngozi Adichie Kinrožės žiedas – tai pirmoji knyga, kuri žaibiškai ateina iš prisiminimų. Antroji, tikriausiai, šiuolaikiniams knygų skaitytojams nebeveik nežinoma, mano paties iš nurašytų mokyklinių sovietinių literatūros krūvos pagriebtas Pietų Afrikos rašytojo Andrė Brink romanas Gandai apie lietų (kuo puikiausiai skaitomas ir šiandien!). Pasirodo, toji knyga dar ir buvo nominuota Bookeriui, tačiau anuomet bene vienintelė Vaga leidusi verstinę grožinę literatūrą, neskyrė nė žodeliui apie šią premiją. Na ir, žinoma, J. M. Coetzee, kuriam lygių beveik nėra, tačiau jį nelabai ir laikyčiau Afrikos rašytoju, nes jau ilgą laiką gyvena Australijoje, o Afrikoje gyveno baltosios rasės kultūros apsuptyje.

Kas toji „grynoji“ afrikietiška literatūra ir ar ji turėtų būti parašyta būtinai grynakraujo afrikiečio, kurio odos spalva tamsi arba juoda, kuris kalba bent viena gimtąją Afrikos kalba? Ar užtenka, kad žmogus gyvena bet kurioj Afrikos šalyje ir rašo? Diskutuotini dalykai, tačiau niekam klausimų nekyla, kad Nigerijos rašytojas Chigozie Obioma (g. 1987), parašęs Žvejai (angl. The Fishermen) (2015) ir antrąją knygą Mažumų orkestras (angl. An Orchestra of Minorities) (2019) pateko su abiem kūriniais į prestižinę Booker literatūros premijos trumpąjį sąrašą. Pirmąją knygą į lietuvių kalbą išvertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė, o publikavo leidykla BALTO leidybos namai.

Kodėl savo įžangoje pradėjau apie Afrikos literatūrą? Paskutiniuoju metu jaučiu, kaip pasaulio skaitytojų dėmesys vis labiau krypsta būtent į šio reginio literatūrą, kuri, deja, neturi literatūrinės rašytinės tradicijos. Apie tai kalba ir J. M. Coetzee savo romane Elizabeta Kostelo, išskirdamas, kad Afrika niekada nebuvo ir nebus literatūros lyderė kaip Vakarų ar Europos šalys, nes čia nuo senų senovės vyravo sakytinė pasakojamoji tradicija ir, galimas daiktas, rašytinė „prievolė“ tėra tik politinis Vakarų primestas rezultatas ir patiems afrikiečiams literatūra, kuri rašoma anglų kalba, yra tiesiog neįdomi: tai kodėl jų pačių literatūra perteikta invazine kalba turėtų būti įdomi pasauliui? Elizabeta Kosletoje apie tai rasite iš tikrųjų labai įdomių diskusijų ir skirtingų požiūrių, apie kurias po šitiek laiko vėlei mąsčiau skaitydamas Žvejus.

Žvejai, be jokios abejonės, labai afrikietiška knyga ir tai šįkart yra ne šiaip egzotinis prieskonis, bet labai universaliai ir savitai išplėtotas pasakojimas. Knygoje pasakojama apie keturis brolius, augančius Nigerijos mažame miestelyje Akūrė (iš tokio pat miestelio kilęs ir pats autorius!). Istoriją pasakoja Benas, jauniausias iš keturių brolių. Jie visi drauge vieną dieną, tėvui išvykus dirbti toli į miestą, susigalvoja tapti žvejais. Nuo seno prietarais ir negatyviais mitais apipinta vietos upė laikoma blogio upe, o pati žvejyba – pavojingu dalyku. Asmeniškai ilgai kvaršinau galvą, kodėl trečiosiose šalyse, kur šeimos lyg ir turėtų išnaudoti upę pragyvenimo šaltiniui, berniukams draudžiama gaudyti žuvį. Knygoje užsimenama, kad šia upe atplaukia lavonai iš svetur, todėl ji prakeikta. Dar labiau istoriją paaštrina itin ryškus ir jautrus namo grįžusio tėvo sadistinis auklėjimo būdas. Jis parsiklupdo berniukus ir juos skaudžiai pamoko, bet netrukus sužinome, kad per tą laiką berniukai jau buvo sulaužę ne vieną griežtą tėvo taisyklę ir praeities klaidų nebeįmanoma atitaisyti jokiomis rykštėmis...

Chigozie Obioma

Berniukai prie upės sutinka visų engiamą nevalyvą beprotį valkatą, kuris galimai per lėktuvo skrydžio ūžesį išpranašauja vyriausiajam broliui Ikenai mirtį raudonoje upėje nuo kito... brolio rankos. Afrikos kultūroje brolystė – šventas reikalas, hierarchija ir atsakomybė vis labiau mąžta, jeigu esi pagrandukas, o jeigu pirmagimis – turi rodyti pavyzdį broliams. Ikenos širdyje bręsta baimė po tėvo bausmės, knygoje šis virsmas vadinamas metamorfoze, pasikeitimu, kuris sietinas ne tik ankstyvąja Ikenos branda, kai jaunuoliai nori atsiskirti nuo pernelyg vaikiškų savo brolių, bet knygoje jie turi ir perfrazuojamą Senojo Testamento Kaino ir Abelio istorijos interpretaciją.

Knygoje autorius lengvai ir kasdieniškai iš vaiko perspektyvos perteikia berniukišką augimo etapą, kuriame iš pradžių itin smarkiai figūruoja šeimos patriarchalinis valdymo modelis. Galima sakyti, kad amžinieji tėvo lūkesčiai išauklėti savo vaikus paklusniais vuderkindais tampa viena iš pagrindinių blogį lemiančių veiksnių, kodėl berniukai pasuko pražūtin. Tėvišką figūrą netrukus keičia Afrikos kultūroje gajūs prietarai, fanatiniai pranašiški regėjimai, kuriuos paskleidžia vietinis valkata ir paveikia berniukus. Šie prietarai miksuojami su krikščioniškojo pasaulio įvaizdžiais ir nuaudžia šioje keistoje istorijoje afrikietišką šeimos tragediją: auklėjimo, religijos, etninio fanatizmo aplinkybių suręstą pragaištį.

Istoriją papildo ir Nigerijos dešimto dešimtmečio politinės nesantaikos bei kariniai perversmai. Berniukai 1993 metais tampa miestelio didvyriais, jie palaiko į valdžią ateinančius naujus politikus, tačiau dar nežino, kad nepraėjus net dešimtmečiui, visi politikai jau bus mirę: „Praėjus dviem dienoms nuo tada, kai mėginome jį perkalbėti, ryte atsikėlę pamatėme, kad Ikena sunaikino mūsų visų brangenybę – 1993 metų birželio 15 dienos laikraščio „Akure Herald“ egzempliorių. Tame laikraštyje buvo mūsų keturių nuotraukos – pirmame puslapyje Ikenos nuotrauka su antrašte „Jaunasis didvyris gelbėja brolius nuo pavojaus. (p. 129).“

Galiausiai tarp vyresniųjų brolių įvyksta nesantaika, ją pamasina bepročio pranašo žodžiai, tačiau akivaizdu, jog ji labiau susijusi ne tiek su pranašyste, kiek su brolių lyderyste ir brendimu bei nuoskaudomis, bet, kadangi istoriją pasakoja jaunėlis Benas, jis viską sumistifikuoja, perteikia daugiabriauniškai. Nigerijos politiniai neramumai, tėvo sunki finansinė padėtis, nuolat tykantys pavojai, religiniai konfliktai – visa tai aidi berniukų vaikystės kontekste, todėl knyga atrodo gyva, nors ir nepraranda savo literatūrinio jautrumo, suasmeninimo. Grakštus, bet neįmantrus pasakojimo tonas, istorija perteikiama per vaiko pasaulėžiūrą leidžia nesunkiai susitapatinti su šeima, taigi ir Nigerijos miestelio sudėtinga, neramia visuomene.

Nors centrinis įvykis – brolžudystė, tačiau paraleliai kartu plėtojamos kitos krikščioniško pasaulio matmens temos: ištikimybė, draugystė, kančia, abejonės, baimės, pasiaukojimas, kantrybė, tėvo ir sūnaus ryšys, o raktiniu žodžiu tampa dviprasmiškas žvejai. Iš pradžių tėvas niršęs, kad sūnūs tapo žvejais, juos jis verčia dainuoti ir didžiuotis, kad yra žvejai gerąja to žodžio prasme: kiekvienas už dorą ir garbingą vienas kito gynimą, kad berniukai augtų ir nuolatos būtų kaip anuomet iš laikraščio antraščių ir nuotraukų. Žvejai – tai tėvo lūkesčių, vilčių žlugimo matas, autoriaus sukurta dviprasmybė, kuri knygoje įgauna skęstančio šeimos laivo prasmę; nusikamavęs tėvas, kuris svajojo savo sūnus išugdyti Kanadoje, staiga lieka kaip prie suskilusios valties. Pačia bendriausia prasme Žvejai nenutolsta nuo Biblijos klasikinio motyvo: kas iš tikrųjų yra blogis, kaip jis veikia vaikuose per abejonę, ar tėvai yra besąlygiškai atsakingi už savo vaikų poelgius? Autoriui per stebuklą, o gal ir tikro pasakotojo talento dėka, pavyko išvengti akivaizdaus moralizavimo ir pamokslavimo: va, žiūrėkit, kas bus, jeigu savo sūnus pernelyg spausite ir kontroliuosite, arba, va, žiūrėkite, kas nutinka, kai religiniai įsitikinimai ir fanatizmas nekvestionuojami. Žinoma, knygoje yra visi šie pamokslai ir taip gerai išsilydę, kad knyga tampa skaudi atgaila žmogiškosioms klaidoms įprasminti. Puikiai perteikta ir parašyta knyga, kurią skaičiau kilnodamas antakius: verta Booker finalo!

Jūsų Maištinga Siela

Ilgasis Booker Prize 2019 knygų sąrašas / Booker Prize 2019 Long List

Sveiki,

Laukiau, kol šiais metais paskelbs Booker Prize ilgąjį knygų sąrašą ir pramiegojau, nes tik iš facebooko sužinojau, jog jis jau paskelbtas, net buvau pamiršęs datą, gal dėl to, kad vasara, atostogos, galvoje zuja kasdieniai kiti dalykai. Iš tikrųjų labai laukiau šio sąrašo, nes šiemet pirmieji metai, kada pasikeitė šios premijos mentoriai, kurie anksčiau buvo „Man Group“. Visgi galvojau, ar pasikeitus mentoriams, kaip nors ši premija patirs didelių pokyčių, tačiau pokyčių neįvyko, pasikeitė nežymiai tik premijos pavadinimas, o pažvelgus į ilgąjį sąrašą tampa aišku, kad nemaža dalis pavardžių Booker premijos pretendentai – veteranai, jau pelnę arba nekartą nominuoti šiai premijai, pavyzdžiui, Margaret Atwood, Salman Rushdie ar Deborah Levy.

Paskutiniuoju metu Bookerio laimėtojais ir nominantais labai domisi mūsų lietuviškos leidyklos, tad nusprendžiau trumpai apžvelgti knygas, kurių dalis, manau, tikrai per artimiausius kelerius metus sulauksime ir lietuviškai.

Bernardine Evaristo (UK), Girl, Woman, Other (Hamish Hamilton)

Goodreads reitingas 4.49

„Mergina, moteris, kita“ – tai 12 istorijų grandinė, papasakota šiuolaikiškai ir dinamiškai. Tos istorijos apie skirtingas moteris, dažniausiai juodaodes, gyvenusias įvairiais laikotarpiais ir jų asmenines kovas.

Chigozie Obioma (Nigeria), An Orchestra of Minorities (Little Brown)

Goodreads reitingas 3.75

„Minorinis orkestras“ – tai iš Nigerijos kilusios rašytojo romanas apie naivuolį paukštininką iš Nigerijos, kuris įsimyli turtingą merginą, kuri bando nusižudyti. Galiausiai jis emigruoja mokytis į Kiprą, tačiau jį apgauna ir jis tampa klajojančiu benamiu... Tai ilgas širdį veriantis epas, kaip žmogus kuo labiau leidžiasi į pasaulį, tuo labiau jis tolsta nuo savo svajonės. Šitą ir aš mielai perskaityčiau.

Deborah Levy (UK), The Man Who Saw Everything (Hamish Hamilton)

Goodreads reitingas 3.85

„Žmogus, kuris mato viską“ iš tikrųjų nemato nieko. Va, šitą tai tikrai noriu, kad kas išverstų! Romane pasakojama apie 1988 metus, kada pagrindinis veikėjas Solas rašo politinį esė apie Vokietijos Demokratinę Respubliką, jis įsivelia į politinius niuansus, tačiau „serga“ „The Beatles“ muzika, bando nusifotografuoti perėjoje, kurioje legendinė grupė padarė albumo viršelio nuotrauką, galiausiai apmąsto savo nevykusius santykius... Staiga istorija pakrypsta ir apie šiuolaikinę Europą, viskas atrodo chaotiška, nes autorė sulieja žmogaus veiksmų cikliškumą su istoriniais Europos kontekstais, kurie dėsningai atkartoja veikėjo gyvenimo periodiškumą. Kvepia tiesiog labai gera knyga, o autorei tai jau trečioji Booker nominacija. Netrukus BALTO leidykla išleis jos knygą „Karštas pienas“ – prieš trejetą metų nominuota Bookeriui.

Lucy Ellmann (USA/UK), Ducks, Newburyport (Galley Beggar Press)

Goodreads reitingas 4.33

„Antys, Newburyportas“ – tai ilgiausias ir storiausias šiais metais Bookeriui nominuotas romanas, kurį parašė amerikiečių romanistė. Knyga jau vadinama romano žanro revoliucija ir daug kas ja susidomėjo. Šioje istorijoje aprėpiama informacinio poveikio šiuolaikinių žmonių gyvenime žala, kai nuolat esame gąsdinami karais, nuodais, nesveiku maistu, šaudynėmis mokyklose ir visais negatyviais įvykiais, kuriuos kasdien girdime ir veikia mūsų sąmonę, kai jaudinamės net ne dėl savo problemų, o viso pasaulio... Romanas, manau, daug žadantis, aktualus ir globalus.

Valeria Luiselli (Mexico/Italy), Lost Children Archive (4th Estate)

Goodreads reitingas 3.90

Autorės knygoje „Prarastų vaikų archyvas“ pasakojama apie vyrą ir žmoną, kurie su dešimtmečiu sūnumi sėda į automobilį „Volvo“ ir susiruošia pervažiuoti nuo rytinės pakrantės kone pusę JAV, kad surinktų medžiagos savo dokumentiniams darbams ir patirtų gamtos grožį. Šeima keliauja, viskas atrodo idealu, tačiau juos pasiekia žinia, kad prie Meksikos ir JAV sienos yra sulaikyti tūkstančiai vaikų, kurie vėl bus išsiųsti į Meksiką nežinia kokiam likimui, nes jie negali patekti į JAV... Gaubiami šio politinio įvykio, netrukus paaiškėja, jog sūnus šioje kelionėje jaučia, kad tarp tėvo ir mamos vis labiau versi santykių bedugnė... Romanas pasižymi pasakiškai gražiai aprašoma kelione, subtiliais santykių atskleidimais ir prisiminimų, patirčių archyvavimu kiekvienam iš knygos veikėjų.

Jeanette Winterson (UK), Frankissstein (Jonathan Cape)

Goodreads reitingas 4.00

Autorė lietuviams puikiai žinoma dėl knygos „Apelsinai ne vieninteliai vaisiai“, „Kam būti laimingai, jeigu gali būti normali?“ Šįkart ji parašė romaną „Frankisšteinas“, kuris yra apie žmonių kūnus, kuriuose jie gyvena, ir kūnus, kuriuos jie norėtų turėti. Remdamasi dalinai „Frankenšteinu“ autorė kuria ir rimtą, ir kartu juokingą pasakojimą apie transeksualų gydytoją, apie Viktorą, kuris grįžta gyventi pas mamą ir bando sukurti sekso lėlę vienišiems vyras... Iš anotacijos matyti, kad romanas aktualus jau vien dėl to, kad gyvename kūno kulto laikotarpiu ir visi daugiau ar mažiau turime sudėtingą santykį dėl savo netobulumu. Manau, romanas išties įdomus.

Salman Rushdie (UK/India), Quichotte (Jonathan Cape)

Goodreads reitingas 4.44

Dar tik pasirodantis romanas pasauliniu mastu senbuvio Booker rašytojo Salman Rushdie romanas „Kichotas“ yra šių dienų Don Kichoto pavyzdys. Anuomet Servantesas kūrė šį romaną pašiepti riterių kultūrą, o Rushdie versija siekia pašiepti moralinio ir dvasinio nuosmukį ženklinančią nūdienos kultūrą. Pasakojama apie šių dienų Kichotą, kuris įsimyli televizijos žvaigždę ir kartu su įsivaizduojamu sūnumi leidžiasi per šiuolaikinę šalį, kad įrodytų savo meilę ir ištikimybę... Iš aprašymo atrodo kiek kitoks romanas, nei įprasta S. Rushdie, bet jis ir čia neatsisako savotiško savo juodojo arkliuko – magiškojo realizmo. Manau, anksčiau ar vėliau romaną matysime lietuviškai, nes šis rašytojas pas mus skaitomas.

Max Porter (UK), Lanny (Faber & Faber)

Goodreads reitingas 4. 25

Kaip daugelis sutaria dėl šios knygos – ji keista ir tuo įdomi! Rašytojas pasakoja apie netoli Londono įsikūrusį mažą miestelį, jo žmones ir gyvenimus. Autorius sujungia mitologiją su šių dienų realybe, stebi pavienius miestelėnus ir pasakoja jų istorijas... Galiausiai viso miestelio žmonės tampa orkestru, vienu balsu, kurį klausosi mitinė būtybė iš praėjusio amžiaus, kurią vietos vaikai vaizduoja kaip gamtos-miško būtybę. Daugelis romaną vadina drąsiu ir originaliu.

Margaret Atwood (Canada), The Testaments (Vintage, Chatto & Windus)

Goodreads reitingas 3.95

Kanadiečių rašytojos Margaret Atwood romanas „Testamentas“, žinoma jau iš viršelio, yra 1984 metais pasirodžiusio romano „Tarnaitės pasakojimas“ tęsinys, kuris paaiškina ne vieną dešimtmetį skaitytojus kamavusius klausimus, kas nutiko Ofredai. Teko man skaityti pirmąją dalį dar prieš pasirodant serialui, ir romanas pasirodė išties labai geras. Manau, jeigu ne TV serialas, prie kurio scenarijaus padirbėjo rašytoja, šios knygos tęsinio tikriausiai nė nebūtų. Atwood puiki romanistė, už „Aklasis žudikas“ 2000 metais ji jau pelnė Booker ir tai įspūdingas kūrinys, tik labai bijau, kad šioji knyga yra tik literatūriškai perteikta jos scenarijaus kita versija...

Kevin Barry (Ireland), Night Boat to Tangier (Canongate Books)

Goodreas reitingas 4.11

Airių rašytojo romanas „Naktinis laivas į Tangerį“ pasakoja apie du pagyvenusius nusikaltėlius Morisą ir Čarlį, kurie naktinėja laive ir laukia vieno iš jų dukros. Šioji naktis jiems lemtinga, kadangi jie iš naujo permąsto ir prisimena savo draugystę, bendradarbiavimą, smurtą, nusikaltimus ir visus praeityje patirtus nuotykius. Rašytojas su nepaprastu humoro jausmu ir lyrizmu perteikia dviejų korumpuotų vyrų gyvenimus.

Oyinkan Braithwaite (UK/Nigeria), My Sister, The Serial Killer (Atlantic Books)

Goodreads reitingas 3.79

Iš Nigerijos esanti rašytojo šiemet su romanu „Mano sesuo, serijinė žudikė“ šovė į sensacijų viršūnę ir tikriausiai yra kol kas daugiausiai iš nominuotų goodreads puslapyje sulaukusi komentarų ir įvertinimų... Knygoje autorė tirštai ir juodomis spalvomis aprašo seserų ištikimybę; Ajola žudo savo vaikinus, kuriuos įsimyli, o sesuo padeda nuslėpti jos nusikaltimo įpročius, tačiau ji negali jos įduoti policijai, nes ji jos sesuo. Tačiau viskas ima keistis, kai Ajola susipažįsta su jos simpatija iš ligoninės... Knyga apie ištikimybę, priedangą, psichinius sutrikimus, manau, tokia knyga sudomintų daugelį lietuvių, kurie persisunkę skandinaviškojo stiliaus detektyvų ir norėtų šio to naujo.

John Lanchester (UK), The Wall (Faber & Faber)

Goodreads reitingas 3.70

Britų rašytojo distopinis romanas „Siena“ tik iš pažiūros gali priminti „Sostų karų“ saugomą sieną nuo žiemos ir nakties klajūnų... Kylant vandeniui žmonės ima gyventi salose, jie save izoliuoja statytinėmis sienomis, tarp tautų kyla karai, o pagrindinis veikėjas saugo sienos ruožą nuo priešų, bet kartu paklūsta ir savo viršininkams. Tai kataklizmų distopija, kuri ne vien apie klimatą, bet ir apie politinius valdžios užkulisius, skaldymą ir valdymą.

Elif Shafak (UK/Turkey), 10 Minutes 38 Seconds in This Strange World (Viking)

Goodreads reitingas 4.10

Šios autorės lietuviams pristatinėti nereikia. Leidykla „Tyto alba“ periodiškai kasmet išleidžia po vieną jos romaną ir ją puikiai daugelis skaito, nors man pačiam kol kas neteko... Naujausias autorės romanas „10 minučių, 38 sekundės šiame keistame pasaulyje“ pasakoja apie mirštančią moterį Leilą, kuri prisimena visą savo gyvenimą. Kaip ir O. Pamukui, taip ir šiai turkų rašytojai, neužtenka papasakoti vien tik žmogaus gyvenimą, šalia visada pasakojama egzotiškų tradicijų turinčios tautos istorija.