Knyga: Chigozie Obioma "Žvejai"

 Chigozie Obioma. „Žvejai“ – Vilnius: Balto. 2021. – p. 320.

Sveiki skaitytojai,

Visai neseniai perskaičiau vyresniųjų klasių mokinės Vakarės Saulėnaitės straipsnį Mokyklos programoje Afrikos autorių nėra. Ką dėl to prarandame?, kuris smarkiai papildė mano paties pamąstymus apie Afrikos literatūrą ne tik šiuolaikiniame Bendrųjų ugdymo programų kontekste, bet ir apskritai verstinės grožinės literatūros lauke. Anuomet didžiulį įspūdį padariusi Chimamanda Ngozi Adichie Kinrožės žiedas – tai pirmoji knyga, kuri žaibiškai ateina iš prisiminimų. Antroji, tikriausiai, šiuolaikiniams knygų skaitytojams nebeveik nežinoma, mano paties iš nurašytų mokyklinių sovietinių literatūros krūvos pagriebtas Pietų Afrikos rašytojo Andrė Brink romanas Gandai apie lietų (kuo puikiausiai skaitomas ir šiandien!). Pasirodo, toji knyga dar ir buvo nominuota Bookeriui, tačiau anuomet bene vienintelė Vaga leidusi verstinę grožinę literatūrą, neskyrė nė žodeliui apie šią premiją. Na ir, žinoma, J. M. Coetzee, kuriam lygių beveik nėra, tačiau jį nelabai ir laikyčiau Afrikos rašytoju, nes jau ilgą laiką gyvena Australijoje, o Afrikoje gyveno baltosios rasės kultūros apsuptyje.

Kas toji „grynoji“ afrikietiška literatūra ir ar ji turėtų būti parašyta būtinai grynakraujo afrikiečio, kurio odos spalva tamsi arba juoda, kuris kalba bent viena gimtąją Afrikos kalba? Ar užtenka, kad žmogus gyvena bet kurioj Afrikos šalyje ir rašo? Diskutuotini dalykai, tačiau niekam klausimų nekyla, kad Nigerijos rašytojas Chigozie Obioma (g. 1987), parašęs Žvejai (angl. The Fishermen) (2015) ir antrąją knygą Mažumų orkestras (angl. An Orchestra of Minorities) (2019) pateko su abiem kūriniais į prestižinę Booker literatūros premijos trumpąjį sąrašą. Pirmąją knygą į lietuvių kalbą išvertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė, o publikavo leidykla BALTO leidybos namai.

Kodėl savo įžangoje pradėjau apie Afrikos literatūrą? Paskutiniuoju metu jaučiu, kaip pasaulio skaitytojų dėmesys vis labiau krypsta būtent į šio reginio literatūrą, kuri, deja, neturi literatūrinės rašytinės tradicijos. Apie tai kalba ir J. M. Coetzee savo romane Elizabeta Kostelo, išskirdamas, kad Afrika niekada nebuvo ir nebus literatūros lyderė kaip Vakarų ar Europos šalys, nes čia nuo senų senovės vyravo sakytinė pasakojamoji tradicija ir, galimas daiktas, rašytinė „prievolė“ tėra tik politinis Vakarų primestas rezultatas ir patiems afrikiečiams literatūra, kuri rašoma anglų kalba, yra tiesiog neįdomi: tai kodėl jų pačių literatūra perteikta invazine kalba turėtų būti įdomi pasauliui? Elizabeta Kosletoje apie tai rasite iš tikrųjų labai įdomių diskusijų ir skirtingų požiūrių, apie kurias po šitiek laiko vėlei mąsčiau skaitydamas Žvejus.

Žvejai, be jokios abejonės, labai afrikietiška knyga ir tai šįkart yra ne šiaip egzotinis prieskonis, bet labai universaliai ir savitai išplėtotas pasakojimas. Knygoje pasakojama apie keturis brolius, augančius Nigerijos mažame miestelyje Akūrė (iš tokio pat miestelio kilęs ir pats autorius!). Istoriją pasakoja Benas, jauniausias iš keturių brolių. Jie visi drauge vieną dieną, tėvui išvykus dirbti toli į miestą, susigalvoja tapti žvejais. Nuo seno prietarais ir negatyviais mitais apipinta vietos upė laikoma blogio upe, o pati žvejyba – pavojingu dalyku. Asmeniškai ilgai kvaršinau galvą, kodėl trečiosiose šalyse, kur šeimos lyg ir turėtų išnaudoti upę pragyvenimo šaltiniui, berniukams draudžiama gaudyti žuvį. Knygoje užsimenama, kad šia upe atplaukia lavonai iš svetur, todėl ji prakeikta. Dar labiau istoriją paaštrina itin ryškus ir jautrus namo grįžusio tėvo sadistinis auklėjimo būdas. Jis parsiklupdo berniukus ir juos skaudžiai pamoko, bet netrukus sužinome, kad per tą laiką berniukai jau buvo sulaužę ne vieną griežtą tėvo taisyklę ir praeities klaidų nebeįmanoma atitaisyti jokiomis rykštėmis...

Chigozie Obioma

Berniukai prie upės sutinka visų engiamą nevalyvą beprotį valkatą, kuris galimai per lėktuvo skrydžio ūžesį išpranašauja vyriausiajam broliui Ikenai mirtį raudonoje upėje nuo kito... brolio rankos. Afrikos kultūroje brolystė – šventas reikalas, hierarchija ir atsakomybė vis labiau mąžta, jeigu esi pagrandukas, o jeigu pirmagimis – turi rodyti pavyzdį broliams. Ikenos širdyje bręsta baimė po tėvo bausmės, knygoje šis virsmas vadinamas metamorfoze, pasikeitimu, kuris sietinas ne tik ankstyvąja Ikenos branda, kai jaunuoliai nori atsiskirti nuo pernelyg vaikiškų savo brolių, bet knygoje jie turi ir perfrazuojamą Senojo Testamento Kaino ir Abelio istorijos interpretaciją.

Knygoje autorius lengvai ir kasdieniškai iš vaiko perspektyvos perteikia berniukišką augimo etapą, kuriame iš pradžių itin smarkiai figūruoja šeimos patriarchalinis valdymo modelis. Galima sakyti, kad amžinieji tėvo lūkesčiai išauklėti savo vaikus paklusniais vuderkindais tampa viena iš pagrindinių blogį lemiančių veiksnių, kodėl berniukai pasuko pražūtin. Tėvišką figūrą netrukus keičia Afrikos kultūroje gajūs prietarai, fanatiniai pranašiški regėjimai, kuriuos paskleidžia vietinis valkata ir paveikia berniukus. Šie prietarai miksuojami su krikščioniškojo pasaulio įvaizdžiais ir nuaudžia šioje keistoje istorijoje afrikietišką šeimos tragediją: auklėjimo, religijos, etninio fanatizmo aplinkybių suręstą pragaištį.

Istoriją papildo ir Nigerijos dešimto dešimtmečio politinės nesantaikos bei kariniai perversmai. Berniukai 1993 metais tampa miestelio didvyriais, jie palaiko į valdžią ateinančius naujus politikus, tačiau dar nežino, kad nepraėjus net dešimtmečiui, visi politikai jau bus mirę: „Praėjus dviem dienoms nuo tada, kai mėginome jį perkalbėti, ryte atsikėlę pamatėme, kad Ikena sunaikino mūsų visų brangenybę – 1993 metų birželio 15 dienos laikraščio „Akure Herald“ egzempliorių. Tame laikraštyje buvo mūsų keturių nuotraukos – pirmame puslapyje Ikenos nuotrauka su antrašte „Jaunasis didvyris gelbėja brolius nuo pavojaus. (p. 129).“

Galiausiai tarp vyresniųjų brolių įvyksta nesantaika, ją pamasina bepročio pranašo žodžiai, tačiau akivaizdu, jog ji labiau susijusi ne tiek su pranašyste, kiek su brolių lyderyste ir brendimu bei nuoskaudomis, bet, kadangi istoriją pasakoja jaunėlis Benas, jis viską sumistifikuoja, perteikia daugiabriauniškai. Nigerijos politiniai neramumai, tėvo sunki finansinė padėtis, nuolat tykantys pavojai, religiniai konfliktai – visa tai aidi berniukų vaikystės kontekste, todėl knyga atrodo gyva, nors ir nepraranda savo literatūrinio jautrumo, suasmeninimo. Grakštus, bet neįmantrus pasakojimo tonas, istorija perteikiama per vaiko pasaulėžiūrą leidžia nesunkiai susitapatinti su šeima, taigi ir Nigerijos miestelio sudėtinga, neramia visuomene.

Nors centrinis įvykis – brolžudystė, tačiau paraleliai kartu plėtojamos kitos krikščioniško pasaulio matmens temos: ištikimybė, draugystė, kančia, abejonės, baimės, pasiaukojimas, kantrybė, tėvo ir sūnaus ryšys, o raktiniu žodžiu tampa dviprasmiškas žvejai. Iš pradžių tėvas niršęs, kad sūnūs tapo žvejais, juos jis verčia dainuoti ir didžiuotis, kad yra žvejai gerąja to žodžio prasme: kiekvienas už dorą ir garbingą vienas kito gynimą, kad berniukai augtų ir nuolatos būtų kaip anuomet iš laikraščio antraščių ir nuotraukų. Žvejai – tai tėvo lūkesčių, vilčių žlugimo matas, autoriaus sukurta dviprasmybė, kuri knygoje įgauna skęstančio šeimos laivo prasmę; nusikamavęs tėvas, kuris svajojo savo sūnus išugdyti Kanadoje, staiga lieka kaip prie suskilusios valties. Pačia bendriausia prasme Žvejai nenutolsta nuo Biblijos klasikinio motyvo: kas iš tikrųjų yra blogis, kaip jis veikia vaikuose per abejonę, ar tėvai yra besąlygiškai atsakingi už savo vaikų poelgius? Autoriui per stebuklą, o gal ir tikro pasakotojo talento dėka, pavyko išvengti akivaizdaus moralizavimo ir pamokslavimo: va, žiūrėkit, kas bus, jeigu savo sūnus pernelyg spausite ir kontroliuosite, arba, va, žiūrėkite, kas nutinka, kai religiniai įsitikinimai ir fanatizmas nekvestionuojami. Žinoma, knygoje yra visi šie pamokslai ir taip gerai išsilydę, kad knyga tampa skaudi atgaila žmogiškosioms klaidoms įprasminti. Puikiai perteikta ir parašyta knyga, kurią skaičiau kilnodamas antakius: verta Booker finalo!

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Tara Westover "Apšviestoji"

Tara Westover. „Apšviestoji“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 – 456 p.

Sveiki, skaitytojai,

Memuarų daug neskaitau, tačiau beveik neabejojau, kad patiks literatūrine sensacija už Atlanto vadinama Tara Westover knyga Apšviestoji (angl. Educated: A Memoir) tais pačiais metais pasirodė originalo kalba, tų pačių metų gale jau turėjome lietuviškai. Žodžiu, einame su literatūriniu pasauliu išvien ir už tai tikriausiai turime būti dėkingi šios knygos vertėjai Aušrai Stanaitytei-Korsakienei.

Tiesą sakant, pirmieji 50 puslapių iškart nuvylė. Knyga tokia išgirta, kad ėmiau ir nuliūdau dėl knygos stiliaus, kuris absoliučiai atitinka populiariosios literatūros žanrą. Įtakos nusivylimui turėjo prieš tai skaityti gurmaniški ir rafinuoti kūriniai, kurie pasižymėjo ypač juslinga sakinių ir minties raiškos architektonika, o Apšviestoji parašyta tokiu tiksliu žurnalistiniu ir kartu pusiau buitiniu filosofiniu registru, nors pati rašytoja atgaliniame viršelyje pristatoma kaip mokslų daktarė. Lengva rašymo maniera iš esmės pasitarnavo turinio atskleidimui, kadangi po 50 puslapių istorijoje (ir mano paties skaityme) įvyko esminis lūžis – susitapatinama su pasakotoja ir pradedama gyventi asketišką mormonų gyvenimą.

Memuarai labiau primena fiktyvų romaną, nes toji beprotiška istorija iš tikrųjų atrodo neįtikėtinai beprotiška, kad net sunku patikėti, jog tai dar vyksta XX-XXI amžių sandūroje! Istorija prasideda nuo Taros, kuri pasakoja retrospektyviai savo vaikystės prisiminimus. Knyga padalyta į tris dalis ir pirmojoje pasakojama apie Westoverų šeimos gyvenimo ritmą prie Elnio kalno, Aidaho valstijoje. Tik iš pradžių šie prisiminimai atrodo pernelyg „civilizuoti“, vėliau pasakotojai tampant labiau apmąstančiai ir vertinančiai savo vaikystę iš laiko perspektyvos, atsiveria ištisa mormonų tikėjimo kasdienybės beprotybė.

Beprotybė, žinoma, mums, skaitytojams, kurie išugdyti visai kitokios kultūros, tačiau anuomet vaikas, nors ir nukritęs nuo aukštų platformų su perverta koja, susuktu ir negydomu kaklu, – jų pasaulyje atrodo kaip įprastinė Dievo kančios duotybė. Pirmieji skyriai labiausiai kontrastuoja dėl tėvų požiūrio į vaikų saugumą – homeopatiniai motinos gydymai, jos energetiniai sugebėjimai prieš Vakarų civilizacijos mediciną iš esmės yra ir mūsų, lietuvių kasdienybė, kai kalbame apie skiepus nuo Tymų ar moters apsisprendimą gimdyti namuose – tos pozicijos iš esmės skaldo visuomenę, tačiau knygoje kiekvienas tikriausiai „žvelgdamas“ į vaikų sužeidimus metalo laužyne, pritars, kad toks tėvų besąlygiškas pasitikėjimas dieviškąja valia, o ne sveiku protu, atrodo išties bauginančiai sektantiškas.

Viena iš centrinių pasakojimo figūrų – Taros tėvas, vienur vėliau įvardijamas kaip turįs bipolinį sutrikimą, o kitur – šizofreniją, bet kokiu atveju, jis religinis fanatikas, kuris prieš 2000-uosius ruošiasi pasaulio pabaigai, visur įžvelgia sąmokslo teorijas, iliuminatus ir regi Liuciferį. Svarbiausia, kai augi tokioje neginčytinai griežtoje patriarchalinėje izoliuotoje nuo pasaulio šeimoje, nepatiri tų sociologinių traumų, tiksliau – nesuvoki juos patiriantis. Tik apsišvietusi ir subrendusi rašytoja pagaliau, tik rašydama doktorantūros darbą, panyra į gilią traumuojančią depresiją, nes potrauminis smūgis per savivoką ateina tik sąmoningai įvertinus savo tapatybę ir šeiminius santykius. Beskaitydamas taip įsijausdavau į demonišką tėvo paveikslą, (o kai jis dar apdegė ir nė per nago juodymą nepasikeitė), dar įgavo ir pragaro liepsnų žymę – tiesiog Fredis Kriugeris, tačiau čia pat Tara savo tėvo neteisia, jam atleidžia už tai, koks jis yra.

Rašytoja Tara Westover

Iš centrinės patriarchalinės figūros pereinama prie Šono, vyresniojo Taros brolio, kuris itin svarbus tampa antrojoje knygos dalyje. Sadistinių polinkių Šonas ilgą laiką žiauriai elgiasi su savo merginomis mormonėmis ir žiauriai kankina sesę Tarą, o prieš tai vyresnėlę – Odrę. Šokiruojantis tėvų abejingumas. Tokių sadistinių dalykų, kaip, užlaužus ranką už nugaros, kišti sesers galvą į unitazą, aprašymai išties nepalieka skaitytojo abejingo. Galiausiai iš tų sadistinių scenų išaiškėja tas pats mormoninis patriarchalinis šeimos modelis, kada šeima yra ištisa nedaloma Valstybė, kurią valdo tėvas ir broliai, o moterys yra tik paklusnios. Moteriškumu, ištikimybe ir požiūriu į moters kūną spekuliuojama jau nuo pačios brendimo pradžios: „Kartą, kai man buvo penkiolika ir pradėjau tušu dažytis blakstienas bei teptis lūpas blizgiu, Šonas tėčiui pasakė, kad apie mane mieste sklinda nekokios kalbos ir kad esu įgijusi blogą vardą. <...> Šonas pareiškė, kad jokia paauglė nėra patikima ir kas iš savo patirties gali pasakyti, jog tos, kurios atrodo labai dievobaimingos, kartais būna pačios pasiučiausios (p. 276).“

Po daugel metų, jau Tarai studijuojant aukštojoje, ji nuolat grįš prie savo ištakų – šeimos. Šokiruojantis fatališkas religinis dvylipumas kaip vėžys įsimetęs į veidmainiškus ir sąlygotus tėvų bendravimo ir šeimos valdymo modelius. Užuot teikią aukai (savo dukrai!) pagalbą, jie gręžiasi į smurtautoją. „Tėvai pareiškė pateisinantys Šono sprendimą manęs atsižadėti. Tėtis pasakė, kad esu isteriška, kad svaidausi neapgalvotais kaltinimais, nors akivaizdu, kad mano atmintimi pasikliauti negalima. Mama pridūrė, kad iš tikrųjų grėsmę kelia mano pačios įniršis, o Šonas turi teisę ginti savo šeimą (p. 397).“ Stebina šeimos kulto valdžios ir požiūrio pasiskirstymas, o čia iš esmės galioja tas dažnai pas religingus žmones pasireiškiantis dvylipumas, kada mokoma doros ir atsakomybės, o apsisukus ant kito kulno, liejamas tas pats smerkimo mazutas.

Kitas knygos klodas stebina, tiesiogine to žodžio prasme, Taros apšvieta. Bemokslė, niekada nelankiusi jokios mokyklos, vien savo valios pastangomis ji tampa mokslų daktare. Šalia tų traumuojančių šeimos reikalų, tai skaitytojui atrodo tikrasis stebuklas. Švietimo ir žinių šviesa nutvieskia Tarą ir ją iš esmės pakeičia, ji nebegrįžta pas tėvus ir nebesileidžia palenkiama, tačiau besąlygiškai trokšta ryšio su jais – tai išties mane patį stebino, tas skausmingas moksliškasis Taros virsmas, susidūrimas su tapatybių skilimu, ištisu chaosu ir nauju pasaulio matavimu. Galiausiai ji pripažįsta, kad tėvas „ne demoną iš manęs norėjo išvaryti, o mane pačią (p. 413).“

Iš tikrųjų įstabi knyga, "prieinama" ir paskaitoma visiems skaitytojams dėl savo lengvo stiliaus, nesudėtingai, tačiau neįkainojamai brangias gyvenimiškas asmenines autorės patirtis reflektuojanti knyga. Manau, tokios knygos, kad ir kokios jos atrodo žiaurios, pripažinkime, kad jos truputį ir apie mus pačius. Jeigu staiga mūsų civilizacija susitrauktų iki Elnio kalno gyvenvietės, o visas likęs pasaulis būtų toks mormoniškai užslėgtas, mes taip pat patirtume kultūrinį, socialinį ir dvasinį šoką, kokį išgyveno Tara Westover, gaudama tą apsišvietimo dovaną. Iš tikrųjų nuostabi knyga, kuri išrovė mano skepticizmą ir po to taip greitai ėmiau „ryti“ puslapius, kad negalėjau atsistebėti. Apšviestoji – tai knyga apie švietimo galią ir skaudžios dvasinės, mentalinės transformacijos knyga, kuri kartu ir išpažintis, ir gyvenimo liudijimas, bet labiausiai ji mums, norėtųsi pasakyti, liudijanti atleidimo galią (ji ir liudija!), tačiau mano atmintyje tikriausiai istorija išliks kaip žiauri dviejų pasaulių prieštaravimų tragedija, kurioje Tara išplaukė kaip kačiukas iš skandinamo maišo.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Andrew Davidson "Chimera"

Andrew Davidson „Chimera“. – Vilnius: Tyto Alba, 2014.

Sveiki, skaitytojai, 

Mistinės istorijos apie persikūnijimus ir praėjusius gyvenimus paskutiniu metu rašytojai ypač mėgsta ir tokių kūrinių sukuriama daugybė, daugelis iš jų verti dėmesio visais literatūros vertinimo aspektais. Apie kanadiečių rašytojo Andrew Davidson romaną Chimera galima sakyti tą patį, tik čia svarbūs ne patys įsikūnijimai ir budizmo religiją atliepiantys niuansai, bet amžino gyvenimo tąsa, kurią įprasmina meilė, yra vienintelis gyvastingumo šaltinis – taigi visų didžiųjų pasaulio religijų pamatas.

Chimera išties vilioja savo mistiniais daugiasluoksniais pasakojimas. Autorius sukūrė romaną, kuris užima tarpinę poziciją tarp populiariosios ir intelektualiosios literatūros, panašiai kaip ir ispanų rašytoja Carlos Ruiz Zafon Vėjo šešėlis, taip ir šis kūrinys traukia savo nenuilstama intriga, kuri nebūtinai turi būti, kaip detektyvuose įprasta, išaiškinama. Daugelis romaną lygina su Umberto Eco Rožės vardas ir tam tikrai yra pagrindo. Visų pirma meninė idėja – daugybė aliuzijų ir nuorodų į Viduramžių kultūrą ir mąstymo klišes, tačiau priešingai nei U. Eco, A. Davidson nerekonstruoja Viduramžių personažų mąstysenos, o tik remdamasis faktais ją stilizuoja, todėl iš dalies knyga praranda istorinio romano gilumą, kokį buvo pasiekęs U. Eco, be to, knygoje esama ir šiuolaikinio gyvenimo siužetinių linijų. Apskritai galima diskutuoti, ar romanas gali būti įvardijamas kaip istorinis, veikiau tai knyga apie mitus ir mitų (per)kūrimą. Kodėl taip sakau?

Visų pirma knygos pagrindą sudaro pagrindinė siužeto linija apie cinišką vyruką (pono aktorių), kuris patenka į avariją ir smarkiai apdegęs per atsitiktinumą išlieka gyvas. Jis atsiduria ligoninėje, per veną siurbčioja morfiną ir pradeda galvoti apie savižudybę, kol jo gyvenime neatsiranda paslaptingoji skulptorė Mariana Engel – chimerų meistrė, pasakojanti apie savo ir nelaimingojo porno aktoriaus meilės istoriją XIV amžiaus pradžioje Vokietijoje. Iš esmės knygos fabula primena Tūkstanti ir viena naktis pasakojimą. Skulptorė tik po truputį nelaimėliui atverčia kortas ir kartu savo pasakojimais gydo veikėjo suicidinius planus. Galiausiai ji parsiveža jį į namus, bet pati pradeda save alinti dirbtuvėse ir tarsi perimdama veikėjo ketinimus, pati pasiaukoja, grąžindama „senas skolas“. Žodžiu, istorija gal ir nėra įtikinama, tačiau tai tik pirmasis autoriaus paklotas pamatas, tikrasis žavesys atsiveria Marianos pasakojimuose apie Viduramžius. Autorius neapsiriboja vien šiuo laikotarpiu ir įterpia dar keletą šalutinių istorijų iš senovės Japonijos ir Islandijos, karalienės Viktorijos laikų t. y. kuria tarsi legendomis paremtais pasakojimais, todėl knyga netolygi ir skaitytojus nuneša į neįtikėtinus laikus, toks „sluoksniuotas pasakojimo biskvitas“, manding, iš dalies primena D. Mitchell‘o Debesų atlasą. Žinoma, autorius rėmėsi istoriniais šaltiniais, kapstėsi po mitologiją, laikmečio ir epochos mąstysenas ir tai knygoje kuo puikiausiai panaudota.

Rašytojas Andrew Davidson per šį laiką yra išleidęs tik vieną romaną „Chimera“. Jis baigė anglų literatūros bakalaurą Kolumbijos universitete ir kurį laiką dirbo Japonijoje mokytoju.

 

Knygos daugiasluoksniškumas siužeto atžvilgiu taip pat nesibaigia, stebina pagrindinio herojaus dvasiniai pokyčiai ir galvosena. Knygos pradžioje nemažai cinizmo, kuris kyla iš porno aktoriaus gyvenimo būdo, jo nerūpestingos vaikystės, kuri taip pat apybraižomis primenama, tačiau viskam lemta pasikeisti. Keistai šaltas atrodo svyravimas dėl Marianos, nes didžiąją knygos dalį jis laiko ją šizofrenike, bet taip ir neaišku, kur ta takoskyra, kai jis patiki, jog skulptorės istorijos tikros. Ir, kažin, ar apskritai kada patiki, net ir knygos pabaigoje, prisikapstęs prie nenuginčijamų faktų. Kaip ir būdinga Viduramžių tekstams, taip ir šioje knygoje autorius naudoja daugybę simbolių, metaforų, aliuzijų į bendrakultūrinius klodus, tiek žongliruoja tarp skirtingų knygos siužetinių linijų, pvz., strėlės antgalis, ugnies simbolika ir kt. Visi aplink minimi daiktai atsikartoja mažesnėse istorijose, netgi ta pati reabilitacijos vadovė japonė Sujuri taip pat tampa neatsitiktinė, ji tarsi raktas į Marianos pasakojimą apie Japonijoje išskirtus mylimuosius. Daug detalių ir personažų turi tarsi veidrodinį atspindį kituose pasakojimuose, nuo to istorija tampa tik sodresnė ir labiau intriguojanti ir tai, žinoma, yra bene įdomiausia ir stipriausia šio romano meninė dalis.

Knygoje tiek daug įvairių sferinių skirtybių, kad net stebina, kaip autorius sau leidžia aprašyti maisto produktus taip detaliai ir su pasimėgavimu, lyg pats jį valgytų. Arba visa medicininė ligonio charakteristika ir gydymo procesai, kurie užima nemažą dalį pasakojimo, bet nė kiek nevargina – žingeidų skaitytoją netgi pamalonina.

Knyga turėtų patikti daugeliui, ypač tiems, kurie mėgsta mistinius pasakojimus. Žinoma, didžiausias kūrinio teikiamas malonumas yra skaitytojui teikiantis pasitenkinimas atpažinti paraleles ir aliuzijas, todėl derėtų prieš skaitant žinoti nors šį bei tą apie Viduramžių literatūrą. Kalbant apie knygos stilių ir Aušros Stanaitytės-Karsokienės vertimą, būtų galima pasakyti, kad pati knyga nėra sudėtinga žodžio sodrumo atžvilgiu. Stilius primena populiariosios literatūros lektūrą – trumpi „greito vartojimo“ sakiniai nė iš tolo neprimena žodžio architekto Marcel Prout kūrybos. Autorius vengė manieringumo, vertėja, sakyčiau, tai atliepė ir taip pat nesistengė išradinėdama naujo dviračio, nors norėtųsi tam tikrų išnašų, kurios paliudytų, kokiais dalykais remiasi autorius, pvz., ar Engeltalis iš tikrųjų egzistavęs miestas? Ne kiekvienas gi skaito atsidaręs „Google“ naršyklę, bet iš kitos pusės, kas kliudo skaitytojui daugiau apie viską pasidomėti, gal ir nereikia visko sukramtyto pateikti? Taigi autorius sureikšmino ne žodyną, bet tai, kaip pasakojama istorija ir kaip dėliojamos prasmės. Abejojimas pačia istorija tampa taip pat įspūdį stiprinančiu elementu, tačiau, kas yra skaitęs daug geros klasikinės literatūros, knygoje gali kažko lyg ir pasigesti, nes kartais porno aktoriaus cinizmas atrodo išties „pritemtas“ ir pernelyg dirbtinis konstruktas tiems metaforų, simbolių lobiams, kurie tyko už kito puslapio.

Visgi tai nėra geriausia knyga, kurią skaičiau šiemet, bet nenusimenu, kadangi joje tikrai yra daug gerų dalykų, kurie teikia geram ir įgudusiam skaitytojui malonumo.

Jūsų Maištinga Siela