Zimbabvė: sostinė Hararė – neatsrastas kultūrinis Afrikos miestas

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Ką Jūs žinote apie Zimbabvės sostinę Hararę? Tikriausiai daugelis absoliučiai nieko. Siūlau šiandien susipažinti su Harare, Zimbabvės sostine ir nustebsite, kokia ji įdomi.

 

Hararė: Zimbabvės Širdis ir iššūkių miestas

 

Hararė (angl. Harare), anksčiau žinoma kaip Solsberis (angl. Salisbury) kolonijiniais laikais, yra Zimbabvės sostinė ir didžiausias miestas, turintis maždaug 1,5–2 milijonus gyventojų pačiame mieste, o aglomeracijoje – gerokai daugiau. Tai yra ne tik politinis ir administracinis šalies centras, bet ir esminis ekonominės bei kultūrinės veiklos mazgas. Miestas įsikūręs šiaurės rytinėje Zimbabvės dalyje, aukštoje plynaukštėje, vadinamoje Vidurio Lente, maždaug 1483 metrų aukštyje virš jūros lygio. Ši geografinė padėtis suteikia Hararei subtropinį kalnų klimatą, kuris yra šiltas, bet sausas, su ryškiais lietaus sezonais nuo lapkričio iki kovo mėnesio ir švelniomis, sausomis žiemomis.

 

Hararės ekonomika istoriškai buvo Zimbabvės variklis, sutelkiantis tabako, kukurūzų, citrusinių vaisių ir medvilnės prekybą, taip pat pramonės ir finansų sektorius. Tačiau nuo XXI a. pradžios miestas patiria didelių ekonominių iššūkių, atspindinčių nestabilią šalies ekonomiką. Nors sostinėje veikia Zimbabvės vertybinių popierių birža ir didelės tarptautinės korporacijos, didelė dalis ekonomikos persikėlė į neformalųjį sektorių. Dėl aukštos infliacijos ir valiutos nestabilumo daugelis gyventojų verčiasi smulkiąja prekyba ir verslu. Nepaisant to, Hararė išlieka pagrindinis šalies finansinių ir komercinių paslaugų centras.

 

Miesto kultūra yra gyva ir dinamiška, atspindinti šonų (Shona) tautybės dominuojančią įtaką, kartu su kitomis etninėmis grupėmis. Hararėje veikia Zimbabvės universitetas, nacionalinis muziejus, ir keletas meno galerijų, tokių kaip Nacionalinė galerija, kurioje eksponuojami šonų akmens skulptorių darbai, garsūs visame pasaulyje. Kultūrinis gyvenimas taip pat pasižymi stipria muzikos scena – Hararė yra tradicinės Zimbabvės „chimurenga“ (išsivadavimo) ir populiariosios „jit“ muzikos centras, o koncertai ir gyvos muzikos pasirodymai vyksta dažnai.

 

Turistams Hararė siūlo įdomių lankytinų vietų, kurios liudija šalies istoriją ir kultūrą. Viena iš populiariausių vietų yra Hararės sodai (Harare Gardens), didelis parkas, esantis miesto centre. Kitos įdomios vietos apima Domboshawa uolų piešinius (esančius už miesto ribų), siūlančius įžvalgų apie senovinę gyventojų kultūrą, bei Roko ežerą (Lake Chivero), esantį netoli Hararės ir populiarų dėl laukinės gamtos ir rekreacijos galimybių. Tačiau bendras turizmo srautas yra mažesnis nei anksčiau, daugiausia dėl ekonominio nestabilumo.

 

Nusikalstamumo lygis Hararėje yra svarbus aspektas, į kurį turistai ir gyventojai turi atkreipti dėmesį. Kaip ir daugelyje Afrikos didmiesčių, nusikalstamumas, ypač smulkūs nusikaltimai (kišenvagystės, pinigų išviliojimas), yra paplitęs, ypač perpildytose vietovėse, turguose ir viešajame transporte. Sunkūs smurtiniai nusikaltimai nėra tokie dažni, bet juos, kaip ir visur kitur, rekomenduojama saugotis, ypač tamsiu paros metu. Būtinas atsargumas ir nepatarimas demonstruoti prabangos daiktus viešumoje.

 

Kalbant apie maistą, Hararė siūlo tradicinius Zimbabvės patiekalus. Pagrindinis maisto produktas yra sadza – tiršta kukurūzų košė, valgoma su mėsos (dažniausiai jautienos ar vištienos) ar daržovių troškiniais. Populiarus patiekalas yra nyama (mėsa) ir muriwo (lapinės daržovės, virtos su riešutų sviestu). Be tradicinės virtuvės, mieste yra ir keletas tarptautinių restoranų, aptarnaujančių aukštesnę klasę ir diplomatinius atstovus. Gatvės maistas, siūlantis keptą kukurūzą ar mėsos iešmelius, taip pat yra svarbi Hararės kulinarinės kultūros dalis.

 

Klimatas, kaip minėta, yra palankus gyventi – šiluma, bet sausa. Vidutinė dienos temperatūra svyruoja nuo 18 °C žiemą (birželį–rugpjūtį) iki maždaug 25 °C vasarą (spalį–kovą). Dėl didelio aukščio naktys gali būti gana vėsios ištisus metus. Geriausias laikas aplankyti Hararę yra sausasis sezonas (balandis–spalis), kai oras yra sausesnis ir saulėtesnis, o lietaus sezonu gatvės gali tapti sunkiau praeinamos.

 

Nepaisant ekonominių sunkumų ir infrastruktūros problemų (ypač elektros energijos ir vandens tiekimo srityse), Hararė išlieka gyvas ir atsparus Afrikos miestas. Vietos gyventojai garsėja savo šiluma, svetingumu ir kūrybiškumu, kurie pasireiškia turguose, meno scenoje ir kasdieniame gyvenime. Būtent žmonių gebėjimas prisitaikyti ir išlaikyti optimizmą sunkiomis sąlygomis yra viena iš labiausiai žavinčių Hararės savybių.

Zimbabvės ir Hararės iki kolonijinės istorijos

Zimbabvės teritorija, kurioje dabar yra Hararė, turi gilias istorines šaknis, siekiančias pirmuosius žmonių įsikūrimus akmens amžiuje. Tačiau labiausiai regionas suklestėjo viduramžiais, ypač po geležies amžiaus migracijų, atvedusių į šias žemes šonų kalbomis kalbančias tautas. Šios tautos, būdamos puikios metalo apdirbimo ir žemdirbystės specialistės, sukūrė sudėtingas ir hierarchines visuomenes. Svarbiausias ankstyvasis šio regiono kultūrinis ir politinis centras buvo Didžioji Zimbabvė (angl. Great Zimbabwe), kurio didžiausias suklestėjimas fiksuojamas XIII–XV a. Tai buvo didinga akmeninė karalystė, įsikūrusi maždaug 300 km į pietus nuo dabartinės Hararės, kontroliavusi Pietų Afrikos prekybos tinklus, ypač aukso ir dramblio kaulo mainus su pakrantės prekybininkais.

 

Vėliau Didžiosios Zimbabvės galybei nuslūgus dėl išteklių išsekimo ar politinių perversmų, valdžią į šiaurę perėmė kitos šonų imperijos. Svarbiausia iš jų buvo Mutapos karalystė (arba Munhumutapa), įkurta apie XV a.. Ši imperija, įsikūrusi maždaug dabartinės Hararės regiono ir šiaurinės Zimbabvės teritorijoje, tapo pagrindine aukso prekybos partnere su arabų ir vėliau portugalų prekeiviais Indijos vandenyne. Mutapa pasižymėjo centralizuotu valdymu ir sėkmingai atlaikė ankstyvuosius portugalų bandymus įsiskverbti ir perimti kontrolę, išsaugodama savo suverenitetą didžiąją XVI ir XVII a. dalį.

 

Hararės miesto apylinkės, prieš tapdamos kolonijiniu Solsberiu, buvo žinomos kaip svarbi šonų vadų rezidencijos vieta. Konkreti vieta, kurioje įsikūrė modernioji Hararė, buvo vado Hararos (tikrasis vardas – Neharawa) sodyba. Šis vadas priklausė Zezuru (šonų subgrupei) klanui. Dėl strateginės padėties aukštumoje ir derlingoje žemėje, teritorija buvo patraukli įsikūrimui ir prekybai. Tačiau prieš pat europiečių atėjimą, regioną apėmė Ndebele karalystės (įsikūrusios dabartinio Bulavajo regione) plėtra ir įtaka, sukeldama įtampą su vietiniais šonais.

 

XIX a. pabaigoje, prieš pat kolonizaciją, regione dar dominavo Rozvi imperija (arba Rozwi Mambo), kuri tam tikru laiku perėmė aukso prekybos kontrolę. Tačiau šių karalysčių galia pamažu silpnėjo dėl vidinių konfliktų, ir jas silpnino vis didėjantis europiečių spaudimas, ypač Sesilio Roudso (Cecil Rhodes) Britanijos Pietų Afrikos Kompanijos (BSAC) interesai. 1890 m. Roudso „Pionierių kolona“ atvyko į vietą, kurią britai pavadino Solsberiu (Hararės pirmtakas), pastatė ten fortą ir paskelbė teritoriją priklausančią Britų Imperijai, taip užbaigdami tūkstantmečius trukusią vietinių Afrikos imperijų erą.

 

Taigi, Hararė ir visa Zimbabvės plynaukštė yra vieta, menanti galingas ir centralizuotas Afrikos imperijas – nuo Didžiosios Zimbabvės iki Mutapos ir Rozvi. Šios valstybės nebuvo izoliuotos – jos aktyviai dalyvavo pasaulinėje prekyboje ir sukūrė sudėtingus politinius mechanizmus, kurie ilgą laiką atlaikė užsienio įtaką, kol XIX a. pabaigoje neatėjo kolonizatoriai.

 

Maištinga Siela

Knyga: Chimamanda Ngozi Adichie "Pusė geltonos saulės"

Chimamanda Ngozi Adichie. „Pusė geltonos saulės“ – Vilnius: Metodika, 2012. – p. 432.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kai šiemet prieš paskelbiant, kad literatūros Nobelio apdovanojimą pelnė prancūzė Annie Ernaux, buvau nustebintas, kad viena iš pretendenčių pelnyti šį apdovanojimą buvo ir afrikiečių rašytoja iš Nigerijos Chimamanda Ngozi Adichie (g. 1977). Nenustebčiau, jog vieną dieną taip ir nutiktų, nes jos knygos itin populiarios ir vertinamos visame pasaulyje.

 

Pirmąkart Chimamanda Ngozi Adichie skaičiau, kai man buvo šešiolika, ir tai buvo neseniai lietuviškai pasirodęs romanas Kinrožės žiedas (2005, Alma littera), vėliau pasirodė ir leidyklos Metodikos išleistas romanas Pusė geltonos saulės (angl. Half of Yellow Sun), vertė Jolanta Narkevičienė, ir galiausiai Amerikana (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019). Anuomet Kinrožės žiedas buvo lyginamas su Arundhati Roy Mažmožių dievu, nes lygiai  tokia pat negailestinga ir žiauri vaizduojamiems veikėjams, todėl po A. Roy romano Kinrožę griebiau labai greitai ir likau labai patenkintas, nes knyga buvo itin nuosekli, jautri ir žiauri, kas anuomet man paliko itin didelį įspūdį. Įdomu, kaip šiandien toji knyga skaitytųsi?

 

Tiesą sakant, Pusę geltonos saulės pradėjau skaityti dar itin karštą ir tvankią rugpjūčio popietę, tikėdamasis, kad knyga beregint įtrauks ir nepaleis kaip anuomet Kinrožės žiedas, tačiau knyga tapo metų stabdžiu, nes ją skaičiau pusantro mėnesio ir maniau, kad kaip skaitytojas pasiekiau absoliutų neskaitymo bloką, kuris nežinia, kiek tęsis ir kada baigsis. Visgi knygą galais ne galais įveikiau, nors nebuvo lengva.

 

Neapsirikite, knyga nėra prasta ar toji, kuri stabdo skaitymo procesą, galimas daiktas, kad ji įkrito man į rankas netinkamu metu. Pusė geltonos saulės – tai didžiulė rašytojos duoklė Nigerijos ir visos Vakarų Afrikos istorijai. Autorė vaizduoja Nigeriją nuo praėjusio amžiaus šešto dešimtmečio pabaigos, perteikdama išgalvotų veikėjų Olanos ir jos sesers dvynės, brito Ričardo bei vietos gyventojo Ugvo gyvenimo vingius siautulingais ir pilnų revoliucijų Nigerijos dešimtmečiais. Kiekvienas iš šių veikėjų pakaitomis skyriuose pasakoja įvykius iš savo perspektyvos, todėl pasakojimas tampa daugiabalsis. Autorė išmoningai siekia atskleisti, kaip šalies istoriniai įvykiai darė įtaką to meto vietos gyventojams ir čionai pasilikusiems kolonistams britams, todėl romane nuolat tarp veikėjų verda diskusijos apie imperialistų britų ir vietos ibų bei jorubų genčių kultūrinių ir politinių konfrontacijų. Galiausiai bėgant dešimtmečiams veikėjų požiūris keičiasi tiek į politiką, tiek vienas į kitą, nes jų likimus ir požiūrį formuoja kraugeriškos karo aplinkybės.

 

Pusė geltonos saulės – tai anuomet 1967-1970 metais pietų Nigerijoje gyvavusios separatistinės valstybės vėliavos simbolis. Pasitraukus britams iš Nigerijos įtakos zonos, vietos valdžioje ima klestėti nesantaika ir korupciją. Iš vienos pusės atrodo, kad jorubai sukilo prieš ibus ir viskas vyksta tik Nigerijos valstybės ribose, bet toli aidi ir Šaltojo karo konkurencingų šalių įtaka ir finansinis bei ginklinis rėmimas. Jeigu Europoje karas jau seniai pasibaigęs, tai Nigerija tampa tų pačių šalių karo pratęsimo aikštele, o kaina didžiulė – vietos gyventojai.

Chimamanda Ngozi Adichie

 

Autorė daug dėmesio skiria karo vyksmo procesams ir kontekstui, tačiau ji visa tai atvaizduoja iš to meto nigeriečių buržuazininės aristokratijos. Seserys dvynės, kurios visą gyvenimą augo po turtuolio tėvelio sparneliu, staiga jaučia imperialistinį griūtį, nes šalyje sustiprėja socializmas ir ibus ima persekioti iki tol nuošaliau nuo valdžios laikyti jorubai. Šalyje prasideda kruvinas karas ir jame atsiduria trys pagrindiniai veikėjai, kurie blaškomi tiek besikeičiančio pasaulio, tiek vertybių.

 

Tiesą sakant, tie išblaškyti karo likimai iš vienos pusės romane veikia kaip galimybė „iš vidaus“ priartinti ir parodyti suasmenintus to laikotarpio procesus, tačiau didžioji romano dalis, manding, pasirodė pernelyg melodramatiška. Autorė šįkart linkusi piešti muilo operą, todėl kiek prėskai ir dirbtinai atrodo veikėjų neištikimybė vienas kitam, sesers išdavystė, visokie „permiegojimai“ su vienas kito vyrais, todėl visa tai kėlė šypsnį. Nors autorė puiki pasakotoja ir puikiai atskleidžia socialines realijas, pavyzdžiui, nieko apie vakarų civilizaciją nenusimanančio jauno berniuko Ugvo augimą naujojoje aplinkoje, tačiau iš kitos pusės ji labai melodramatiškai užsiplepa bandydama išlaikyti balansą tarp politinio konteksto ir kasdienių veikėjų kasdienybės ir bandymo juos perteikti kuo gyviau. Man atrodo, romanas tampa gerokai ištęstas, balansuojantis tarp pop meilės trikampių ir keturkampių vaizdavimo, tačiau daug ką išgelbsti istorinės žinios apie Nigeriją, kurios labai praplėtė, neslėpsiu, mano sampratą ne tik apie Nigeriją, bet ir visą Afriką.

 

Man nesunku įsivaizduoti, kodėl romanas sulaukė populiarumo ir pripažinimo daugelyje šalių, nes jis turtingas istoriniais ir kultūriniais plačiais kontekstais, primena užtęstą Netflix serialą, įtraukų ir patrauklų, tad, jeigu kas ryžtųsi statyti pagal šią knygą serialą, manau, jis būtų gerai sukaltas, nes romanas būtent toks ir yra. Visgi, mano nuožiūra, romane santykių linijos, bandymas „per lovą“ regzti santykių konfliktus yra naiviai perteiktas. Kad ir tas juokingai naivus įvykis, kai Olanos potenciali raganiais ir šamanais tikinti prietaringoji uošvė savo sūnų nugirdė žolelėmis, kad ant jo galėtų „pajodyti“ savo kaimo tarnaitę ir įskaudinti Olaną. Rezultatas neįtikėtinas, nes po tos sueities iškart nekalta mergaitė tampa nėščia ir pagimdžiusi kūdikio atsisako ir jį pasiima pati Olana... Man jau tampa įtaru, jog knyga pernelyg plokščia turtingoje kultūrinėje ir istorinėje romano plotmėje. Ar man patiko romanas? Nelabai. Ar jis gerai ir patraukliai parašytas? Tikrai taip!

 

P. S. Prie knygos visada turėjau pieštuką, naiviai tikėdamas aptikti vietą, kurią norėčiau pacituoti šioje recenzijoje. Nieko nesugebėjau rasti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Chigozie Obioma "Žvejai"

 Chigozie Obioma. „Žvejai“ – Vilnius: Balto. 2021. – p. 320.

Sveiki skaitytojai,

Visai neseniai perskaičiau vyresniųjų klasių mokinės Vakarės Saulėnaitės straipsnį Mokyklos programoje Afrikos autorių nėra. Ką dėl to prarandame?, kuris smarkiai papildė mano paties pamąstymus apie Afrikos literatūrą ne tik šiuolaikiniame Bendrųjų ugdymo programų kontekste, bet ir apskritai verstinės grožinės literatūros lauke. Anuomet didžiulį įspūdį padariusi Chimamanda Ngozi Adichie Kinrožės žiedas – tai pirmoji knyga, kuri žaibiškai ateina iš prisiminimų. Antroji, tikriausiai, šiuolaikiniams knygų skaitytojams nebeveik nežinoma, mano paties iš nurašytų mokyklinių sovietinių literatūros krūvos pagriebtas Pietų Afrikos rašytojo Andrė Brink romanas Gandai apie lietų (kuo puikiausiai skaitomas ir šiandien!). Pasirodo, toji knyga dar ir buvo nominuota Bookeriui, tačiau anuomet bene vienintelė Vaga leidusi verstinę grožinę literatūrą, neskyrė nė žodeliui apie šią premiją. Na ir, žinoma, J. M. Coetzee, kuriam lygių beveik nėra, tačiau jį nelabai ir laikyčiau Afrikos rašytoju, nes jau ilgą laiką gyvena Australijoje, o Afrikoje gyveno baltosios rasės kultūros apsuptyje.

Kas toji „grynoji“ afrikietiška literatūra ir ar ji turėtų būti parašyta būtinai grynakraujo afrikiečio, kurio odos spalva tamsi arba juoda, kuris kalba bent viena gimtąją Afrikos kalba? Ar užtenka, kad žmogus gyvena bet kurioj Afrikos šalyje ir rašo? Diskutuotini dalykai, tačiau niekam klausimų nekyla, kad Nigerijos rašytojas Chigozie Obioma (g. 1987), parašęs Žvejai (angl. The Fishermen) (2015) ir antrąją knygą Mažumų orkestras (angl. An Orchestra of Minorities) (2019) pateko su abiem kūriniais į prestižinę Booker literatūros premijos trumpąjį sąrašą. Pirmąją knygą į lietuvių kalbą išvertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė, o publikavo leidykla BALTO leidybos namai.

Kodėl savo įžangoje pradėjau apie Afrikos literatūrą? Paskutiniuoju metu jaučiu, kaip pasaulio skaitytojų dėmesys vis labiau krypsta būtent į šio reginio literatūrą, kuri, deja, neturi literatūrinės rašytinės tradicijos. Apie tai kalba ir J. M. Coetzee savo romane Elizabeta Kostelo, išskirdamas, kad Afrika niekada nebuvo ir nebus literatūros lyderė kaip Vakarų ar Europos šalys, nes čia nuo senų senovės vyravo sakytinė pasakojamoji tradicija ir, galimas daiktas, rašytinė „prievolė“ tėra tik politinis Vakarų primestas rezultatas ir patiems afrikiečiams literatūra, kuri rašoma anglų kalba, yra tiesiog neįdomi: tai kodėl jų pačių literatūra perteikta invazine kalba turėtų būti įdomi pasauliui? Elizabeta Kosletoje apie tai rasite iš tikrųjų labai įdomių diskusijų ir skirtingų požiūrių, apie kurias po šitiek laiko vėlei mąsčiau skaitydamas Žvejus.

Žvejai, be jokios abejonės, labai afrikietiška knyga ir tai šįkart yra ne šiaip egzotinis prieskonis, bet labai universaliai ir savitai išplėtotas pasakojimas. Knygoje pasakojama apie keturis brolius, augančius Nigerijos mažame miestelyje Akūrė (iš tokio pat miestelio kilęs ir pats autorius!). Istoriją pasakoja Benas, jauniausias iš keturių brolių. Jie visi drauge vieną dieną, tėvui išvykus dirbti toli į miestą, susigalvoja tapti žvejais. Nuo seno prietarais ir negatyviais mitais apipinta vietos upė laikoma blogio upe, o pati žvejyba – pavojingu dalyku. Asmeniškai ilgai kvaršinau galvą, kodėl trečiosiose šalyse, kur šeimos lyg ir turėtų išnaudoti upę pragyvenimo šaltiniui, berniukams draudžiama gaudyti žuvį. Knygoje užsimenama, kad šia upe atplaukia lavonai iš svetur, todėl ji prakeikta. Dar labiau istoriją paaštrina itin ryškus ir jautrus namo grįžusio tėvo sadistinis auklėjimo būdas. Jis parsiklupdo berniukus ir juos skaudžiai pamoko, bet netrukus sužinome, kad per tą laiką berniukai jau buvo sulaužę ne vieną griežtą tėvo taisyklę ir praeities klaidų nebeįmanoma atitaisyti jokiomis rykštėmis...

Chigozie Obioma

Berniukai prie upės sutinka visų engiamą nevalyvą beprotį valkatą, kuris galimai per lėktuvo skrydžio ūžesį išpranašauja vyriausiajam broliui Ikenai mirtį raudonoje upėje nuo kito... brolio rankos. Afrikos kultūroje brolystė – šventas reikalas, hierarchija ir atsakomybė vis labiau mąžta, jeigu esi pagrandukas, o jeigu pirmagimis – turi rodyti pavyzdį broliams. Ikenos širdyje bręsta baimė po tėvo bausmės, knygoje šis virsmas vadinamas metamorfoze, pasikeitimu, kuris sietinas ne tik ankstyvąja Ikenos branda, kai jaunuoliai nori atsiskirti nuo pernelyg vaikiškų savo brolių, bet knygoje jie turi ir perfrazuojamą Senojo Testamento Kaino ir Abelio istorijos interpretaciją.

Knygoje autorius lengvai ir kasdieniškai iš vaiko perspektyvos perteikia berniukišką augimo etapą, kuriame iš pradžių itin smarkiai figūruoja šeimos patriarchalinis valdymo modelis. Galima sakyti, kad amžinieji tėvo lūkesčiai išauklėti savo vaikus paklusniais vuderkindais tampa viena iš pagrindinių blogį lemiančių veiksnių, kodėl berniukai pasuko pražūtin. Tėvišką figūrą netrukus keičia Afrikos kultūroje gajūs prietarai, fanatiniai pranašiški regėjimai, kuriuos paskleidžia vietinis valkata ir paveikia berniukus. Šie prietarai miksuojami su krikščioniškojo pasaulio įvaizdžiais ir nuaudžia šioje keistoje istorijoje afrikietišką šeimos tragediją: auklėjimo, religijos, etninio fanatizmo aplinkybių suręstą pragaištį.

Istoriją papildo ir Nigerijos dešimto dešimtmečio politinės nesantaikos bei kariniai perversmai. Berniukai 1993 metais tampa miestelio didvyriais, jie palaiko į valdžią ateinančius naujus politikus, tačiau dar nežino, kad nepraėjus net dešimtmečiui, visi politikai jau bus mirę: „Praėjus dviem dienoms nuo tada, kai mėginome jį perkalbėti, ryte atsikėlę pamatėme, kad Ikena sunaikino mūsų visų brangenybę – 1993 metų birželio 15 dienos laikraščio „Akure Herald“ egzempliorių. Tame laikraštyje buvo mūsų keturių nuotraukos – pirmame puslapyje Ikenos nuotrauka su antrašte „Jaunasis didvyris gelbėja brolius nuo pavojaus. (p. 129).“

Galiausiai tarp vyresniųjų brolių įvyksta nesantaika, ją pamasina bepročio pranašo žodžiai, tačiau akivaizdu, jog ji labiau susijusi ne tiek su pranašyste, kiek su brolių lyderyste ir brendimu bei nuoskaudomis, bet, kadangi istoriją pasakoja jaunėlis Benas, jis viską sumistifikuoja, perteikia daugiabriauniškai. Nigerijos politiniai neramumai, tėvo sunki finansinė padėtis, nuolat tykantys pavojai, religiniai konfliktai – visa tai aidi berniukų vaikystės kontekste, todėl knyga atrodo gyva, nors ir nepraranda savo literatūrinio jautrumo, suasmeninimo. Grakštus, bet neįmantrus pasakojimo tonas, istorija perteikiama per vaiko pasaulėžiūrą leidžia nesunkiai susitapatinti su šeima, taigi ir Nigerijos miestelio sudėtinga, neramia visuomene.

Nors centrinis įvykis – brolžudystė, tačiau paraleliai kartu plėtojamos kitos krikščioniško pasaulio matmens temos: ištikimybė, draugystė, kančia, abejonės, baimės, pasiaukojimas, kantrybė, tėvo ir sūnaus ryšys, o raktiniu žodžiu tampa dviprasmiškas žvejai. Iš pradžių tėvas niršęs, kad sūnūs tapo žvejais, juos jis verčia dainuoti ir didžiuotis, kad yra žvejai gerąja to žodžio prasme: kiekvienas už dorą ir garbingą vienas kito gynimą, kad berniukai augtų ir nuolatos būtų kaip anuomet iš laikraščio antraščių ir nuotraukų. Žvejai – tai tėvo lūkesčių, vilčių žlugimo matas, autoriaus sukurta dviprasmybė, kuri knygoje įgauna skęstančio šeimos laivo prasmę; nusikamavęs tėvas, kuris svajojo savo sūnus išugdyti Kanadoje, staiga lieka kaip prie suskilusios valties. Pačia bendriausia prasme Žvejai nenutolsta nuo Biblijos klasikinio motyvo: kas iš tikrųjų yra blogis, kaip jis veikia vaikuose per abejonę, ar tėvai yra besąlygiškai atsakingi už savo vaikų poelgius? Autoriui per stebuklą, o gal ir tikro pasakotojo talento dėka, pavyko išvengti akivaizdaus moralizavimo ir pamokslavimo: va, žiūrėkit, kas bus, jeigu savo sūnus pernelyg spausite ir kontroliuosite, arba, va, žiūrėkite, kas nutinka, kai religiniai įsitikinimai ir fanatizmas nekvestionuojami. Žinoma, knygoje yra visi šie pamokslai ir taip gerai išsilydę, kad knyga tampa skaudi atgaila žmogiškosioms klaidoms įprasminti. Puikiai perteikta ir parašyta knyga, kurią skaičiau kilnodamas antakius: verta Booker finalo!

Jūsų Maištinga Siela

Afrikietiškos kultūros knygų viršeliai: Adichie "Amerikana", Evaristo "Mergaitė, moteris, kita", Gyasi "Auksinės šaknys"

 Sveiki,

 

Šiandien įsigijau Booker 2019 metų laimėtojos Bernardine Evaristo knygą „Mergaitė, moteris, kita“ ir kažkaip namuose ranka šią knygą kol kas padėjo prie geltonais ir oranžiniais viršeliais išsiskiriančių knygų. Ogi žiūriu, kad viena šalia kitos turi tam tikrą vizualinį motyvą – afrikietiškos moters profilis. Chimamanda Ngozi Adichie „Amerikana“ ir Yaa Gyasi „Auksinės šaknys“ tiesiog ir laukė naujos draugės...

 

Juokas juokais, bet kartais savo namų bibliotekoje jaučiuosi kaip vaikas, žaisdamas lėlių namelyje. Kalbinu knygas ir net ieškau joms – va, šitaip! – draugų! Kaip tai pavadinti? Knygofilija, nekitaip. Gal japonai jau seniai sukūrė savitą terminą? Cha!

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Berniukas, pakinkęs vėją" / "The Boy Who Harnessed the Wind"

Sveiki, skaitytojai,

Yra tokių filmų, kuriuos man rekomenduoja besąlygiškai užkietėję kino meno gerbėjai, tad, kartais atsispirdamas į jų rekomendacijas, renkuosi be eilės pažiūrėti tai, kas, anot jų, yra būtina pamatyti. Tokių rekomendacijų genamas pasirinkau filmą „Berniukas, pakinkęs vėją“ (angl. The Boy Who Harnessed the Wind) (2019), kuriame pasakojama apie realiai Afrikoje, Malavyje, gyvenusį berniuką, kuris skurdo ir politiniais neramumų laikas išgelbėjo kaimą nuo bado, sukūręs bioelektra varomą vandens pompą.

Iš tikrųjų supratau, kad tokio tipažo filmai, kuriame veikėjas įveikia suaugusiuosius ir tampa didvyriu (realiais faktais ar ne) manęs jau nebejaudina. Paskutiniu metu pastebiu, kad toks herojinis kinas, kad ir kokios siaubingos būtų vaizduojamos aplinkybės, kad ir kaip būtų fiksuotai perteikti biografiniai filmo elementai, man atrodo nebeteisingas kinas, nes jis dirbtinai išdidina žmogaus humanistinių galių triumfavimą. Taip, kai man buvo koks penkiolika metų, tokiu filmu besąlygiškai žavėčiausi, nes jis man atrodytų teisingas, įkvepiantis – nesupraskite manęs neteisingai, jis toks ir yra daugeliui iš jūsų! „Berniukas, pakinkęs vėją“ – paauglius ir jauną žmogų įkvepiantis filmas, kuris tiks visai šeimai kaip ugdomojo turinio kūrinys, norint įkvėpti, pagerinti gyvenimo kokybę, iš dalies permąstyti ir savo nenorą mokytis, kai tas berniukas tiesiog alpėjo, kaip norėjo mokslo...

Šiandien manęs asmeniškai toks ugdomojo pobūdžio filmas nebejaudina, nejaudina ir to berniuko žingeidumas. Jeigu ir buvo išties už širdies griebiančių momentų, tai tik bado ir panikos ištiktas kaimas, išnešami vagių paskutiniai maisto likučiai iš sandėlių ir beviltiškas motinos skausmas. Visa kita truputį disnėjiška, štrichai nukreipti į didvyriškumą. Taip, jis pagrįstas ir tokiems žmonėms reiktų statyti paminklus, nes jie kreipia jaunojo žiūrovo sąmonę į tikras vertybes, tačiau tai nėra toks kinas, ko aš paskutiniu metu dažniausiai tikiuosi – sumaišties, aštrios provokacijos, gerų ir blogų žmonių neskirstymo... Visgi net neabejoju, kad filmas daugeliui tikrai patiks ir jis bus liaupsinamas, todėl žinau tokią auditoriją, kuriai galėčiau šį filmą rekomenduoti.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb:7.6

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Yaa Gyasi "Auksinės šaknys"

Yaa Gyasi. „Auksinės šaknys“ – Vilnius: Baltos lankos, 2018 – 346 p.

Sveiki, skaitytojai,

Šiemet antroji knyga, kurią perskaičiau apie sunkius juodaodžių afrikiečių vargus Amerikoje, yra iš Ganos kilusios rašytojos Yaa Gyasi (g. 1989) Auksinės šaknys (angl. Homegoing). Ankstėliau skaičiau Toni Morrison Mylima, kuri padarė neišdildomą įspūdį, panašų įspūdį paliko ir šioji puikiai tiek kritikų, tiek skaitytojų įvertinta knyga, kurios reitingas goodreads.com puslapyje vienas įspūdingesnių.

Išties kiek sunku patikėti, kad tai debiutinis romanas, bet turint galvoje, kad autorė kruopščiai tekstą kūrė net septynerius metus, pasiekta išties puiki beletristinio teksto kokybė. Po geltonu ir menišku viršeliu glūdi išties sudėtingos kompozicijos romanas, kurio istorija prasideda XVIII a. amžiuje dabartinės Ganos žemėse, kai britų kolonistai pakrantėje pasistato pilį ir pamažu pradeda supirkinėti susiskaldžiusių genčių žmones ir laisvais gabenti į Ameriką. Tai tampa ištisais Afrikos ir Amerikos karčios istorijos pamatais, kurio padarinius ir tautinį sumaištį jaučiame iki šių dienų. Vietomis knyga epizodiškai priminė „Oskarais“ įvertintą filmą Amistadas (1997), kai šiurpiai surakinti vergai būdavo tiesiog išstumiami vidury Atlanto į jūros dugną...

Visgi autorė pasirinko kitą pasakojimo perspektyvą ir viską vaizduoja iš juodosios rasės pozicijos. Afrikoje kariaujančios gentys pačios buvo suinteresuotos okupantams perduoti svetimų genčių žmones už atlygį. Tarp genčių nesantaikų randasi visų vaikaičių motinų motina Efija, kuri nuo skirtingų vyrų susilaukusi palikuonių į pasaulį paleidžia dvi dideles giminės atšakas, kurių likimai susiklosto per septynias kartas ir pasakojimas apima net keletą šimtmečių, besikeičiant pasauliui ir juodaodžių padėčiai Amerikoje – nuo priverstinės vergovės iki išsivadavimo ir lygiateisiškumo laikų. Būtent kartos leidžia autoriai strategiškai kurti romano struktūrą, kuri iš esmės atrodo gana paini netgi nuolat žiūrint į geologinį medį romano pradžioje, tačiau galiausiai suvoki, kad tas medis nebėra jau toks svarbus, kad kiekvienos kartos istorija unikali ir yra bendra kolektyvinis tautos atminties tęstinumas.

Kiekvienas skyrius aprėpia už Atlanto atskilusiai giminės šakai ir Afrikos žemyne likusiems giminės nariams. Nesunku įsivaizduoti, kad autorės strategija yra knygos pabaigoje vėlei suvesti šias giminių šakas, tačiau iki tol tenka „nugyventi“ toli gražu daug nesaldžių atskirų laikmečio žiaurumo ir neteisybės nušviestų gyvenimų. Šios istorijos iš esmės kaip kaleidoskopas, margais ir sodriais potėpiais su jautrius autorės emociniu intelektu nušviečia Afrikos ir afroamerikiečių istorijos šimtmečius, nevengiama istorinės neteisybės, skriaudos ir nelygybės vaizdavimo scenų. Atrodytų, kad knyga vien apie baltaodžių darkomą afrikiečių likimus, apie žmonijos naikinimą, tačiau visų šių istorijų koliažas atskleidžia ir nepaprastą afrikiečių stiprybės ir gyvybingumo tendencijas net pačiomis juodžiausiomis ir žiauriausiomis jų gyvenimo valandomis.

Knygoje kaip leitmotyvas tęsiama vandens ir ugnies stichijų simbolika, kuri atmiežta Afrikos kultūros šamaniško tikėjimo reiškiniais. Galiausiai šios skirtingoms stichijoms kaip ir atsiskyrėlėms giminių šakoms lemta vėlei susilieti ir grįžti į bendrą istorijos vandenyną. Vienas labiausiai jaudinančių romano keliamų klausimų: ar įmanoma po šitiek metų engimo, pavergimo ir išdavysčių tapti ir vėl laisvu? Šiltėjant juodaodžių teisėms Amerikoje, nė vienas personažas nesijaučia saugus, jis tarsi velka savo ankstesniųjų kartų vergystės naštą ir jaučiasi antrarūšiu, kitaip sakant, protėvių našta neleidžia išsilaisvinti iki galo ir kuria atskirtį netgi ir nūdienos pasaulyje. „Kai kas nors elgiasi blogai – nesvarbu, tu ar aš, motina ar tėvas. Aukso pakrantės žmogus ar baltasis žmogus, – tai lyg žvejas mestų tinklą į vandenį. Jis pasilieka tik vieną ar dvi žuvis, kurių jam reikia, kad pramistų, o likusias paleidžia į vandenį manydamas, kad jų gyvenimas bus koks buvęs. Niekas niekada nepamiršta, kad kadaise buvo belaisvis, net jei dabar yra laisvas (p. 277)“.

Yaa Gyasi

Reiktų paminėti autorės įtaigią kalbą, kuri per tikslias buitines detales leidžia sukurti unikalią kultūrinę terpę ir iš dalies pajusti afrikiečių realijas. „Mažylis H jos pilve taip išaugo, kad ji nebepaeidavo nekrypuodama, kojos taip sutino, kad, kai kišdavo į darbines šlepetes, jos išvirsdavo per kraštus lyg duona, į kurią pridėta per daug mielių ir ji nebetelpa į skardą (p. 147).“ Nevengiama ir kūniškumo, erotikos, kartais romantiškos, kartais atviro prievartavimo, o tai iš tikrųjų istorijoms suteikia kūniškumo kaip būtinos laimės ir kančios patyrimo matmens.

Kaip mes, lietuviai, turime savo bendrą tautos identitetą, kuris pasireiškia kaip susitapatinimas su bendra kolektyvine patirtimi, taip ir šioje knygoje. Iš esmės knyga nėra nei apie vergystę, nei apie išsivadavimą. Veikiau tai knyga per šimtmečius brėžianti punktyrą, kaip žmonės priklauso bendram savo tautos kolektyvinės patirties aruodui, o kai šis palikimas per šimtmečius paženklintas siaubingomis traumomis, tada galime iš esmės kalbėti apie žmogaus identiteto, jo kaip tapatybės problemines stigmas. Sakoma, kad kiekvieno žmogaus likimą lemia prieš tai buvusių septynių kartų esmingi poelgiai. Autorė šiomis istorijomis tarsi užduoda retorinį klausimą, ar kartais ne patys afrikiečiai kažkada išdavę savo žemę ir aplinkines gentis dėl užmokesčio britams ir pardavę vergijon šimtus tūkstančių tautiečių užtraukė savo ainiams du šimtmečius trukusios kančios?

„Sapnuose vis regėdavau šią pilį, bet nežinojau kodėl. Vieną dieną atėjau prie šio vandens ir pajutau, kad mane šaukia protėvių dvasios. Kai kurios buvo laisvos – jos kalbėjo man iš smėlio, o kitos buvo įstrigusios giliai, giliai, giliai po vandeniu, tad turėjau įbristi, kad išgirsčiau jų balsus. Įbridau taip giliai, kad vanduo vos nenunešė manęs pas tas dvasias, įkalintas taip giliai jūroje, kad niekada neišsivaduos. Kol buvo gyvi, jie nežinojo, iš kur yra kilę, todėl mirę negalėjo pasiekti sausumo. Įdėjau tave čia, kad, jei tavo dvasia klajotų, žinotum, kur tavo namai (p. 305)“.

Auksinės šaknys – tai knyga, kuri pagrindžia, kaip gyvybiškai svarbu kiekvienam iš mūsų yra susitapatinti su savo tauta, kad ir kokia bebūtų jos karti istorija. Knygoje yra atskirų istorijų, kada neturint šių šaknų, žmonės tiesiog svetimoje žemėje išprotėdavo arba tapdavo narkomanais, tad svetimumo jausmas yra nepakeliamas egzistencijos prakeiksmas, naikinantis žmogų labiau nei pakibęs rimbas virš nugaros. Išties sodriame, daugiasluoksniame ir kiek painiame (dėl to tik dar įdomiau!) giminių voratinklyje svarbiausia išlieka kolektyvinė atmintis, stiprybės ir galios šaltinis, kaip būtina išlikimo sąlyga. Malonus, jautrus ir kartu daug ką nušviečiantis skaitymas vertas gurmaniško literatūros mėgėjo. Manau, kad tai viena stipriausių Baltų lankų grožinės literatūros knygų, išleistų šiais metais.

Jūsų Maištinga Siela